Gegužės mėnesio pradžioje Seimo narys Linas Balsys, dar 2017 metais Seime įregistravęs Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Aplinkos apsaugos agentūrą, Valstybinę maisto ir veterinarinę tarnybą bei Kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos dėl balandžio 30 dieną Šiauliuose gatvėmis vedžioto dramblio.
„Už tokį neatsakingą elgesį su gyvūnu cirko savininkai turėtų sulaukti atsakomybės. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tokia „reklama“, kai dramblys išvedamas pasivaikščioti gatvėmis, daroma nebe pirmą kartą“, – teigta Seimo nario pareiškime. Perskaičiau tuos žodžius ir nesupratau, ar yra Lietuvoje valstybė, ar veikia institucijos, turinčios žiūrėti elementarios tvarkos.
„Gyvūnų laikymo taisyklės“ numato, jog šunis galima vedžioti tik šunims vedžioti skirtose teritorijose bei laukymėse arba kitose retai žmonių lankomose vietose. Draudžiama šunis ir kates vedžioti masinėse žmonių susibūrimo vietose, kapinėse, mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, vaikų lopšelių-darželių teritorijose, žaidimo ir sporto aikštelėse, stadionuose, pliažuose, skveruose, žaliojoje vejoje, parkuose. Viešosiose vedžiojimo vietose šunys turi būti vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys neturi kelti grėsmės praeiviams, esant pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas iki vieno metro… Už pažeidimus naminių gyvūnų šeimininkams pagal ATPK 110 str. gresia įspėjimas arba piniginė bauda nuo dvidešimt devynių iki vieno šimto šešiolikos eurų.
Specialiai pateikiau tokią ilgą akto, kalbančio apie šunų ir kačių laikymą, ištrauką. Tačiau ar galėjo jo rengėjams ateiti į galvą baisi mintis, kad Lietuva netrukus ims ir pasidarys dramblių kraštu. Kažin ar rasime dar kokią kitą šalį pasaulyje, kur Parlamento narys turėtų kreiptis į vykdomąją valdžią dėl cirko dramblio vojažų miestų gatvėmis.
Pagrįstai užkliuvo L.Balsiui Šiauliai, tačiau dramblė nesislėpdama žygiuoja visų miestų, kur tik atvyksta „Francesko Jung“ cirkas, gatvėmis. Ir, beje, jau ne pirmus metus. Štai užpernai vasarą Kretingos miesto seniūnijos bei savivaldybės vadovai „Pajūrio naujienoms“ tvirtino, jog „Francesko“ cirko organizatoriai dėl leidimo vedžioti dramblį Kretingos miesto gatvėmis nesikreipė, ir apie neįprastą reginį miesto seniūno pavaduotoja sužinojusi tik iš feisbuko.
O Kretingos policijos komisariato Veiklos skyriaus vadovas tada buvo dar atviresnis: „Įvykis – beprecedentinis, važiuojamąja dalimi dramblys tikrai negalėjo eiti. Nes ji yra skirta tik transporto priemonėms ir eismo dalyviams“.
Pareigūno žodžiais, cirko artistams šiuo atveju galėtų būti taikomas tik įspėjimas, bet, jei situacija būtų išprovokavusi eismo įvykį, tuomet jau grėstų bauda su žalos atlyginimu. Atkreipkime dėmesį į tariamąją nuosaką – „galėtų būti taikoma“. Įdomu, ar, bausdama ne turgavietės teritorijoje savo užaugintomis daržovėmis prekiaujančią močiutę, policija irgi naudoja tokią stilistinę konstrukciją? Tiesa, priminsiu, jog taip buvo užpernai, galgi šiemet čia kitaip?
Šimtmečiais cirke buvo rengiamos kavalkados – savotiški gyvūnų paradai, siekiant pritraukti būsimos publikos dėmesį, pasireklamuoti. Vyksta kai kur tokios eisenos ir šiandien – civilizuotai, turint leidimus, suderinus su vietos valdžia, netgi saugant policijai.
Tuo tarpu „Francesko“ cirkui civilizuoto pasaulio taisyklės, atrodo, negalioja. Arogantiškoji viena cirko vadovių Daniela Jungova eilinį kartą pakartos, kokia jų dramblė išauklėta, kokia kultūringa, kokia mylinti vaikus: „Ne mūsų gyvūnai ligoniai, o tie, kurie skundžia“, – tai jos žodžiai Tauragės žurnalistams.
Betgi turėtų, vis dėlto, ponia Daniela pagaliau suprasti, jog dramblys – tai ne šuniukas, kurio be pavadėlio į gatvę irgi neišsivesi. Azerbaidžaniečių Berberovų liūtas, 1980 metų lapkritį sudraskęs keturiolikos metų sūnų ir sunkiai sužalojęs motiną, irgi buvo nuo mažens augintas bute, auklėtas, su pavadėliu vedžiotas kieme bei prie jūros, pietavo su vaikais prie vieno stalo… Ir tokių pavyzdžių galėtume pateikti ne vieną.
Deja, svečiams iš Čekijos tai nė motais. Tauragėje „Francesko“ užklijuoja savo afišomis miesto šventės plakatus, Vilniuje dramblys piko valandą blaško šimtų vairuotojų dėmesį „Akropolio“ sankryžoje, žygiuoja Mažeikių ir kitų miestų gatvėmis. Tiesa, Vilniuje po keleto dienų dramblė, pagaliau, buvo įvesta į cirko teritoriją ir pro tvorą liūdnu žvilgsniu ragino publiką užsukti į palapinę.
Dramblys – tai ne šuniukas, kurio be pavadėlio į gatvę irgi neišsivesi.
Žinau, kad po šio rašinio pasipils „Francesko Jung“ atstovų kaltinimai pavydu, įrodinėjimai, jog tik vienintelis jų cirkas vertas dėmesio, turintis labai senas tradicijas, bus pateikiamos krūvos šaunių atsiliepimų bei padėkos raštų. Tik neišgirsime, kiek mokesčių sumokama į Lietuvos biudžetą… O tokių raštų ištisus pluoštus gali parodyti ir visi lietuviškieji cirkai, be didesnės reklamos užsiimantys labdaringa veikla, priimantys po savo kupolu šimtus Lietuvos globos namų auklėtinių, neįgaliųjų, gausių šeimų narių, vaikų iš socialinės rizikos šeimų.
Penkiasdešimt metų atidavęs cirko tyrinėjimams, pernai iš tos pačios D.Jungovos sužinojau, kad Lietuva, pasirodo, niekada neturėjo ir neturi savo cirko istorijos. O jau jie tai esą kažkas stebuklinga, garsėjantys visoje Europoje, gastroliuojantys pačiame Monake… Iš tiesų gi, „Francesko“ – eilinis kuklus šeimyninis cirkas, tiesa, su tikrai labai turtinga praeitimi ir plačia Europos cirkuose dirbančia gimine. „Faltyny family“ su vienračių numeriu 1990 metais Monte Carlo festivalyje gavo specialųjį žiuri prizą, o 2014 metais penkerių metų numerio dalyvis Emilis III – jauniausiojo festivalio dalyvio prizą.
Su kitais dalyviais numeris gyvuoja ir šiandien. Tačiau ką bendra turi, tegu ir labai gerbtina, istorija su tuo, ką šiandien matai manieže? Juk tie Monake rodyti numeriai – tai jungtiniai visos giminės pasirodymai, o pagaliau, paskatinamasis prizas – tai ne laureato vardas.
Ir tokių šeimyninių cirkelių, kitaip jų nepavadinsi, Čekijoje yra gausybė. Tai ne legendiniai „Humberto“ ar „Praga Kopecky“. Nei „Francesko“, nei kito, tiesa, Čekijos–Lietuvos cirko „Marcel ir Odeta“ manieže niekada nepamatysi nuostabaus antipodininko Jano Navrátilo (beje, dalyvavusio vienoje lietuviškojo „VIP cirko“ programoje), žonglierių Robi Berouseko, Alano Šulco ir kylančios pasaulinės žvaigždės Zdeneko Polacho, Monte Carlo sidabrinio klouno laimėtojų Duo Štauberti ir greičiausio pasaulio žonglieriaus Monte Carlo festivalio bronzinio laureato Mario Berouseko bei kitų Čekijos cirko žvaigždžių. Jie brangina savo vardą ir iki tokio lygio nenusileidžia.
Kaip nebūtų keista, Europos Cirkų Asociacijos narių sąraše nerasi nė vieno Čekijos cirko, nors štai Lietuvai pilnateisio nario statusu jau nebe pirmus metus gražiai atstovauja „Baltijos cirkas“. Tai kažką pasako.
Todėl, norint nors kiek pritraukti publiką, tenka svaidyti į gyvą taikinį peilius, mėginti nustebinti primityviais fakyro triukais ir abejotino lygio klouno juokeliais. Ir dar rodyti, kaip didžiausią stebuklą, gyvą dramblį…
Sunkiai lietuviškai kalbanti „Francesko“ programos vedėja vis mėgina žiūrovus įtikinti, kad beveik viskas pas juos unikalu, rekordiška, napakartojama. Triuką, kai dramblys peržengia ant žemės gulintį dresuotoją, rodo daugelis pasaulio šio žanro artistų. Tačiau žiūrovas netikėtai išgirsta, jog tai galima išvysti vien tik šiame cirke… Ir tiki žmoneliai, nes kur dėsis netikėję, nes juk ne visi domisi cirko istorija.
Ačiū Dievui, kad čia dar nepasiektas kažkada Lietuvą lankiusio vieno lenkų cirko rekordas, kai artistė, ką tik stovėjusi prie kukurūzų spragėsių aparato, nusimetė chalatą, perlipo per barjerą ir pradėjo rodyti numerį su šuniukais. Užbaigusi jį, šuniukus išsiuntė į užkulisius, o pati vėl grįžo į savo darbo vietą prie kukurūzų…
Prieš keliolika metų teko padirbėti manieže su dviem gana vidutinio lygio klounais, kurie vos ne kasdien girdavosi savo gastrolėmis Amerikoje, tik niekaip nesiteikė įvardinti cirko, kuriame dirbo, pavadinimo. Pagaliau išaiškėjo, kad vyrukai paprasčiausiai vaikštinėjo vieno Disneilendo parkų alėjomis ir kvietė į atrakcionus publiką…
Šį pavyzdį prisiminiau todėl, kad šiandien šių varganų klounų vaidmenį Lietuvoje atlieka dramblė Baby. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis Lietuvoje būtų draudžiama ne tik naudoti laukinius gyvūnus cirko veiklai, bet ir gabenti juos per šalies teritoriją, beviltiškai klajoja ir laukia eilės Seime, todėl netrukus galime pamatyti gatvėmis vedžiojamus liūtus, tigrus. Nes atitinkamos mūsų šalies institucijos ir toliau demonstruoja savo bejėgiškumą ir apie tarp automobilių besistumdančius dramblius sužino tik iš feisbuko.
Dvidešimt keturios Europos valstybės jau turi priėmusios apribojimus, skirtus gyvūnų išnaudojimui cirko pasirodymuose. Kada, pagaliau, prie jų prisijungs ir Lietuva?
