– Gimėte ir augote Vilniuje. Sakoma, kad miestas pasikeitęs. Ar irgi taip manote?
– Vilnius tikrai pasikeitė. Viena Neries pusė man primena Šanchajų, bet ta gerąja prasme. Tačiau dabar dangoraižių Šanchajus po truputį temdo senąjį, gražųjį viduramžių Vilnių. Jau sunku rasti žemės plotą Vilniuje, iš kurio pažvelgęs nematytum stiklinių milžinų. Tarp jų yra ir gražių pastatų, tačiau tai tarsi džiunglės. Kai važiuoji į Frankfurtą, Niujorką, matai, kad ten mažai gyvenimo. Daugiausia gyvenimo senamiestyje.
– Taigi pagrindinis Vilniaus pokytis – pastatai?
– Tiesiog aš labiausiai jaučiu vizualinį aspektą. Jei būčiau mokėjęs piešti, gal būčiau studijavęs architektūrą, dailę ir pan. Man tai labai svarbu. Kalbant apie pastatus, jie nedarko miesto, bet man gaila, kad Vilnius bedvasis paminklų atžvilgiu. Įvairūs masyvūs kubai man atrodo bevaizdžiai ir be dvasios, jie negyvi. Man gaila erdvių, kurios užstatomos.
Todėl prieštaravau dėl bunkerių Lukiškių aikštėje. Ten turi atsirasi rimtas laisvės paminklas, pavyzdžiui, koks yra Rygoje, prie kurio prieini ir viskas suvirpa. Turi būti klasikos elementų. Tačiau apskritai Vilniuje yra daug gražių dalykų, kultūrinių erdvių, nuostabių kavinių, Vingio parkas. Štai parkų galėtų būti daugiau. Pradedama suvokti, kad Neris – ne šiaip vandens telkinys, tekantis pro miestą. Aplink upę gali vykti gyvenimas, kaip kokioje Portugalijoje ar Lisabonoje.
– Buvote Rolando Pakso patarėjas. Kas per reiškinys yra R.Paksas?
– Tai susiję su tuo, kokią Lietuvą norėjau matytu po Algirdo Brazausko valdymo metų. Supratau, kad politinės partijos korumpuotos ir paveiktos negerų dalykų. Todėl nusprendžiau paremti žmogų ir padėti jam tapti prezidentu. Tuo metu R.Paksas buvo nesisteminis politikas. Norėjau padėti žmogui tapti prezidentu, jei jis nesusitepęs ir pradėtų kurti teisingą Lietuvą. R.Paksas buvo žmogus, kalbėjęs man artimomis frazėmis, o aš, nusivylęs politine sistema, patikėjau jo pažadais. Deja, nė vieno iš jų R.Paksas neįvykdė ir visiškai krito akyse. Jis prisidirbo, kas, mano manymu, buvo labai žema visų bendražygių atžvilgiu.
– Ką dabar veikiate Ukrainoje?
– Tai įvairi veikla, kilusi labiau iš asmeninių iniciatyvų. Ukraina mano gyvenime figūruoja nuo 1988 m. Aš nesu Ukrainos stebėtojas, įsitraukiantis tik tada, kai kyla kokie nors vėjai. Dažniausiai žinau, kad taip bus. Pavyzdžiui, žinojau, prieš Oranžinę revoliuciją žinojau, kaip viskas bus ir norėjau, kad Lietuva į tai įsitrauktų.
Į Ukrainą patekau per judėjimą „Už teisingumą“, kuris Lietuvoje veikė 2012 m. Nereikia jo matyti kartu su Garliavos įvykiais. Kaip sakė Romualdas Ozolas, judėjimas – paskutinė galimybė pasakyti Lietuvai, kad ji juda ne ten, kur reikia. Tačiau kai Lietuvoje viskas buvo išblaškyta, kai buvome sutapatinti su Garliavos įvykiais, persikėliau į Ukrainą. Ten dirbau su studentais, daugiausia antikorupcine tematika. Žinojau, kad jie išeis į Maidaną. Po įvykių Donbase užsiėmiau idėjų formulavimu ir pan.
Važinėjau į Donbasą, nes norėjau suvokti, kas tai. Taip įsigilinau į tuos reikalus ir paaiškėjo, kad tokių specialistų (ne tik Ukrainos, bet ir Donbaso) yra labai nedaug. Taip tapau Europos saugumo bendradarbiavimo organizacijos ekspertu.
