2019 06 28

Alytiškė sugalvojo, kaip įprasminti laisvą laiką: jį dovanojo miesto vaikams

„Brandus žmogus tikrai turi ką pasakyti pasauliui. Ateina laikas, kai ta patirtimi norisi pasidalinti su kitais, ypač, jei norime prasiblaškyti, ieškome naujos veiklos ar jaučiamės vieniši“, – įsitikinusi alytiškė Olga Riabinina. Moteris neseniai savanoriavo Alytaus miesto bendruomenės centre, kur padėjo rūpintis vaikų užimtumu. Ji pastebi, kad ne vienam žmogui savanorystė tampa atradimu – ilgai ieškota veikla.
Žaidžiantys vaikai
Žaidžiantys vaikai / Shutterstock

Pelnyti vaikų pasitikėjimą

Darbas su vaikais Olgai puikiai pažįstamas. Užauginusi savus, dabar moteris rūpinasi anūkais. Tad atsiradus progai pabūti su mažaisiais, ateinančiais į Alytaus miesto bendruomenės centrą, O. Riabinina nesudvejojo.

„Savanorystė – tai mano gyvenimo nuostata. Jei gali, padėk kitam. Taip mokė tėvai ir tokį pavyzdį rodė aplinka, kurioje augau, todėl savanoriavimas man yra natūralus dalykas. Tiesa, savanorystė Alytaus miesto bendruomenės centre – pirma oficiali mano savanoriška veikla, trukusi keletą mėnesių“, – pasakoja Olga.

Asm. arch./Olga Riabinina
Asm. arch./Olga Riabinina

Savanoriavimo laiką ir dienas moteris derindavo kartu su veiklos koordinatoriais. Dažniausiai ji savanoriaudavo kartą ar du per savaitę. Ryte susitikdavo su vaikais, dar nelankančiais mokyklos. Popiet į Alytaus miesto bendruomenės centrą sugužėdavo moksleiviai. Moteris teigia, kad svarbiausia jos užduotis savanoriaujant buvo bendrauti su mažaisiais ir kartu leisti laiką.

„Geriausias savanorystės momentas – kai ateidavau į bendruomenės centrą ir vaikai puldavo į glėbį sveikintis. Tai man buvo ženklas, kad ryšys užmegztas. Tai, kad vaikai įsileidžia mane į savo erdvę, dalijasi, kuo tą dieną gyvena, ką veikia, visada paglostydavo širdį“, – prisimena savanorė.

Geriausias savanorystės momentas – kai ateidavau į bendruomenės centrą ir vaikai puldavo į glėbį sveikintis.

Maži dalykai – dideli džiaugsmai

Paklausta, kokios akimirkos savanorystės metu ją labiausiai įkvėpdavo ir pakylėdavo, moteris atsako – paprasti kasdieniai užsiėmimai, atnešdavę vaikams daugiausiai džiaugsmo. Pavyzdžiui, ar būtumėte pagalvoję, kad kūryba su modelinu gali ilgam nukreipti vaikų dėmesį nuo kompiuterių ir telefonų?

„Aš tuo įsitikinau, kai kartu lipdėme įvairiausius paveikslėlius. Žavėjausi, kaip vaikams yra įdomu kurti. Jie nesirenka lengviausio kelio, o stengiasi sukurti sudėtingesnius paveikslėlius, derina spalvas ir formas“, – prisimena savanorė, kuri ir pati užsiima kūryba – profesionaliai kuria poeziją ir prozą.

Anot jos, jei tik veikla apgalvota ir vaikai gali įsitraukti, tada jų akys dega, o noras pamatyti galutinį rezultatą – begalinis. Tokios pat mažųjų reakcijos Olga sulaukė, kai kartu su vaikais pavasarį dažė inkilus, sodino gėles ir dalyvavo įvairiuose renginiuose.

„Vaikai labai nori bendrauti, pasakoti apie save – tereikia pasidomėti jų pasauliu. Kad ir kompiuteriniais žaidimais – ką žaidžia ir kodėl jiems tai įdomu? Visa tai ir darydavau. Domėdavausi, ką veikia, kokį darbelį daro, o kur reikėdavo ir galėdavau – patardavau“, – pasakoja moteris.

Trūksta daugiau informacijos

Savanorė pasakoja, kad jos artimų žmonių rate yra ir daugiau savanoriaujančiųjų. Dažnai tai profesinę savanorystę atliekantys brandaus amžiaus žmonės, medikai ar mokytojai, sutinkantys neatlygintinai pasidalinti savo sukauptomis žiniomis.

„Bandžiau apie savanorystę kalbėti ir plačiau, bet pastebėjau, kad jei pasaulyje tai nebėra jokia naujiena, tai pas mus informacijos dar labai trūksta. Žmonės nesupranta, kokia tai yra veikla. Yra brandaus amžiaus žmonių, ieškančių užsiėmimo, prasiblaškymo, jaučiančių vienatvę ir nežinančių, kad savanoriavimas, buvimas tarp žmonių padeda visa tai spręsti“, – teigia alytiškė.

O. Riabininos įsitikinimu, savanorystė reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms, ypač garbaus amžiaus senjorams. Ne vienas jų turi galimybę dalintis savo laiku, žiniomis, patirtimi, tačiau neranda būdų, kaip tai padaryti.

Žmogus ne tik duonos kąsniu gyvas ir šitai anksčiau ar vėliau pajaučiame visi.

Na, o skeptiškai nusiteikusiems žmonėms, svarstantiems, kodėl kiti dalijasi savo laiku ir jėgomis neatlygintinai, Olga turi atsakymą: „Žmogus ne tik duonos kąsniu gyvas ir šitai anksčiau ar vėliau pajaučiame visi. Kiekvienas turime teisę rinktis tai, ko šiuo metu reikia. Kažkam tai savanorystė. Ir, atvirkščiai, jeigu šiai veiklai žmogus jaučiasi dar nepasiruošęs, tai daug joje ir nenuveiks, turi ateiti laikas“, – neabejoja savanorė.

Šio straipsnio herojė Olga Riabinina atliko savanorystę Alytaus miesto bendruomenės centre, šią veiklą organizavo VšĮ „Tėviškės namai“.

Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų