Kaip Alytus gyveno vakar, ant kieno pečių miestas laikosi šiandien ir kaip jis atrodys rytoj, aiškinasi savaitraštis „15min“.
Mažai uždirbo, daug vogė
Sovietinės valdžios sprendimu Dzūkijos sostinė buvo tapusi pramonės centru. Ir garsėjo verslumu. Prieš daugiau nei du dešimtmečius miestas klestėjo. Kadangi nebuvo jokios konkurencijos, svarbiausia buvo visko prigaminti, o po to – partempti namo. Gamyklų darbininkai tempė ir patys pardavinėjo savo gaminius aplinkiniams. Vogdamas ne vienas taip prasigyveno, kad statėsi namus.
Dabar Alytus – šeštas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, kuriame gyvena apie 64 000 žmonių.
Vidutinio amžiaus alytiškė pasakoja, kaip ji dirbo dabar jau neveikiančiame Mėsos kombinate: „Moterys apsivilkdavo nėščiųjų sukneles, vyrai – plačius drabužius, ir į darbą visi važiuodavo autobusu sėdėdami. Po darbo dešromis apsivynioję kūnus jau važiuodavo stovėdami – autobusas pilnutėlis, ir nė vieno žmogaus sėdinčio. Visi žinojo, kodėl niekas nesėdi, ir juokdavosi iš to.“
Pensininkas Antanas, dirbęs „Snaigėje“, su malonumu prisimena laikus, „kai dirbo šaldytuvuose“. „Vieną šaldytuvą parduodi kaip planą, o du dalimis pasidarai sau“, – mindžikuodamas prie savo namų pasakoja vyras.
Rinkos ekonomika greitai viską pakeitė. Daug didžiųjų Alytaus įmonių apskritai bankrutavo. Nebeliko beveik visko, dėl ko Alytus ir buvo pastatytas. Bet alytiškiai išmoko gyventi ir be pramonės, kuri išlaikė kone kiekvieną šeimą.
Dabar Alytus – šeštas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, kuriame gyvena apie 64 000 žmonių.
Kas gera – greitai užmirštama
„1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją stovėjau Baltijos kelyje, veikiau Sąjūdyje, nuo pirmos kadencijos esu savivaldybės tarybos narys, – pasakoja Alytaus meras Feliksas Džiautas. – Tai štai: mūsų taryba tuomet išleido tokią knygelę „Kaip aš įsivaizduoju Alytų po dešimties metų“. Ko mes ten neprirašėme! Žmonės šypsosi, visi turi gerus darbus, daug kultūros įstaigų, parkų, alėjų – žodžiu, klestintis miestas.“
Anot mero, po dvidešimties metų kai kas ir pildosi: „Sporto bazių ir kultūros įstaigų tinklas geras, viešosios erdvės tvarkomos. Ir aplinka kaip pasikeitė – seniau neturėjome tokių prekybos centrų. Pavyzdžiui, kai Alytuje „Media“ parduotuvę atidarė, važiavo giminės iš Prienų kaip į muziejų pasižiūrėti. Arba kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais atvyko pirmosios užsieniečių delegacijos, stebėjomės, ką jie pasakojo, ypač apie švietimo ir socialinę sritį. Dabar daugumą tų paslaugų mes patys teikiame.
Apie tai, kad blogai gyvena, labiausiai rėkia tie, kurie buvo ta medvilne ar dešromis apsikaišioję. Jeigu žmogus sako, kad jam buvo geriau sovietmečiu, gal taip ir buvo, bet prisiminkime, kaip stovėdavome eilėje prie kokių dešrelių, o apelsiną gaudavome išvis kartą per metus. To nebereikia laukti. Tik kas gera – greitai užmirštama.“
Apie tai, kad blogai gyvena, labiausiai rėkia tie, kurie buvo ta medvilne ar dešromis apsikaišioję, – sako Feliksas Džiautas.
Išgyvenęs verslas atsigauna
„Alytus daugeliui vis dar siejasi su pramone, verslu, problemomis, su kuriomis susidūrė didžioji pramonė, bet, kita vertus, Alytus – tai ir rašytojai Anzelmas Matutis, Jurgis Kunčinas, tai miestas, pernai pelnęs sportiškiausio Lietuvoje miesto vardą, – apie savo miestą kalba F.Džiautas. – Laisvosios rinkos instituto tyrimas skelbia, kad Alytus pernai užėmė trečią vietą pagal socialinius rodiklius dėl gyvenimo kokybės. Gavome nominaciją ir už jaunimo pilietiškumo ugdymą. Tačiau žmogus, čia gyvenantis, mato daugiau problemų nei gerų dalykų.“
Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė Aldona Dalia Matukienė sako, kad miesto įmonės gyvena įvairiai: „Tie, kurie turi parduotuvių, po truputį atsigauna po nuosmukio. Jie suprato žaidimo su didžiaisiais prekybos tinklais taisykles. Yra nemažai kuriančių naujas verslo įmones, tam padeda verslo krepšelių sistema, kredito unijų teikiamos lengvatinės paskolos. Mieste sutvarkytos pramoninės zonos, Kepyklos gatvėje prekybos miestelis susibūrė į kooperacinę sistemą ir sprendžia tam tikros verslo grupės klausimus, viena kita gamybinė įmonė imasi renovacijos ir kuria naujus produktus. Įmonės po truputį plečiasi ar bent optimizavo savo veiklą. Pamažu atsigauna statybų sektorius.“
„Alytui kaip kraujas reikalingos investicijos, todėl jis ir pristatomas kaip pramoninis. Miestas vystėsi kaip pramonės, tačiau šioje vietoje dėčiau daugtaškį – pramonės nebeliko, liko tik verslas“, – teigia Alytaus vicemeras Dobilas Kurtinaitis. Jo manymu, tos įmonės, kurios išgyveno Rusijos finansų krizę ir dabartinę, galėtų ištverti bet ką.
Vicemeras iš visų išskiria mašinų gamyklą „Astrą“, gaminančią metalines talpyklas alui, vynui, atominei elektrinei ir šilumos tinklams. Talpos eksportuojamos į Čekiją, Belgiją, Prancūziją, Italiją, Ukrainą. Šią gamyklą mini ir A.D.Matukienė.
Bendrovė „Traidenis“ gamina statines kanalizacijai ir nuotekoms. Išliko ir šaldytuvų gamintoja „Snaigė“, turinti apie 600 darbuotojų. „Negalima pamiršti ir „Alitos“, – vardija D.Kurtinaitis. – Parduotuvės alkoholio skyriuje ko tik nematome: vynų, brendžių – iš kur tik nori. Ir toks laivelis kaip „Alita“ tokioj jūroj vis dar plaukia. Ji stipriai susitraukusi, bet išsilaikė.“
Anot Alytaus mero F.Džiauto, miesto ekonomiką labiausiai palaiko medienos apdirbimas, baldų gamyba, statybos bendrovės ir siuvimo pramonė. Dauguma gaminių eksportuojama. Neblogai verčiasi automobilių, jų remonto įmonės.
Mieste iš viso – apie 1 050 verslo įmonių, daugiau nei 3 000 alytiškių dirba su verslo liudijimais. Esminį poveikį miesto ūkiui daro smulkusis ir vidutinis verslas.
Miestas vystėsi kaip pramonės, tačiau šioje vietoje dėčiau daugtaškį – pramonės nebeliko, liko tik verslas, – tvirtina Dobilas Kurtinaitis.
Nedarbas – vienas didžiausių
Vis dėlto ir Alytuje opiausia problema – nedarbas. Jis vienas didžiausių šalyje – 15,5 procento. Darbo neturi 9 255 žmonės: 5 946 alytiškiai ir 3 309 rajono gyventojai. Laisvų darbo vietų – tik 108. Bedarbių, kaip ir visoje Lietuvoje, skaičius nuo rudens auga.
Didžiausias smūgis miestui buvo Medvilnės kombinato, kuriame dirbo apie 6 000 miestiečių, bankrotas. Ten dirbo po žmogų iš kiekvienos miesto šeimos, sako meras. Būtent tiek žmonių Alytuje dabar neturi darbo. Meras pabrėžia, kad savivaldybė nekuria darbo vietų, tik stengiasi sudaryti sąlygas joms atsirasti.
„Atsiradęs ryšys tarp savivaldos ir verslo yra labai stiprus, – teigia Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė A.D.Matukienė. – Kartą per mėnesį asocijuotos struktūros ir verslininkai turime verslo pusryčius su meru, vicemeru, administracijos direktore, atskirų skyrių vedėjais, jų metu aptariame svarbius mums reikalus. Nemanau, kad taip yra daugelyje šalies miestų.“
Jaunimas bėga į užsienį
Kitas miesto skaudulys – emigracija. 2010-ais metais iš Alytaus masiškai emigravo žmonės, ypač jauni. Dauguma – į Jungtinę Karalystę ir Airiją, nemažai – į Norvegiją ir Vokietiją. Nuo 2007 iki 2011 metų savo išvykimą į užsienį deklaravo net 4 501 alytiškis.
„Manau, kad jaunimas, pabuvęs užsienyje, įgauna daugiau verslumo ir drąsos, nes kurti verslą ne visi drįsta. Suprantu, yra rizikos, bankų baimės“, – bando iš emigracijos naudos įžvelgti miesto meras. Tačiau F.Džiautas pripažįsta: iš tiesų emigracijos procesas paliktas savieigai ir giminių bei artimųjų ratui, nors ši problema turėtų būti svarbi ir valstybei.
Žalias ir perspektyvus
„Nors, regis, patirties turiu, bet nebuvo tokios sunkios situacijos, tiek daug išbandymų: baigiasi europiniai projektai, o problemų krūva – štai kad ir Rotušės aikštė akis bado, rangovas po bylinėjimosi vis tiek tapo rangovu, bankrutavo ir dabar paskelbtas naujas konkursas, reikia palaukti mėnesį du, ir tik tada prasidės darbai. Dabar su statybų kompanijomis tiek problemų yra, jog mintyse meldiesi, kad kas nors ateitų, padarytų, ir pabaigtų. Kitas probleminis projektas – aplinkinių teritorijų sutvarkymas. Žmonės klausia: kada sutvarkysite? Koncentruojame jėgas, bet biurokratiniai varžtai trukdo“, – apie likusias miesto problemas pasakoja F.Džiautas.
Tačiau Alytaus meras randa ir kuo pasidžiaugti – po dvidešimties metų statybų pagaliau atidarytas Tūkstantmečio tiltas, praplėsta miesto arterija vadinama Naujoji gatvė, tvarkomos kitos gatvės.
F.Džiautas didžiuojasi miesto Kraštotyros muziejumi, piliakalniu, parodų salėmis, kultūros renginiais, atnaujintomis aikštėmis, skverais, istoriškai ir ideologiškai pasikeitusiu miestu.
Tačiau vicemeras D.Kurtinaitis – ne toks optimistas. „Šiandien nelabai yra kuo pasigirti, tačiau Alytų atvykėliui pateikčiau visos Dzūkijos kontekste. Dievo duotos gamtos atžvilgiu mes – gražiausias regionas Lietuvoje, su mumis gali konkuruoti tik Molėtai, Ignalina. Ateityje Alytus turėtų siekti žalio miesto statuso ir mėginti piešti save šalia Druskininkų ir Birštono. Svečiui parodyčiau miesto parką, pradėtą kurti dar A.Smetonos laikais. Istorine kilme jis turi savito šarmo, ir vasarą žmonių ten sutiksi daug.“
Kaip miestas atrodys po 10 metų? Alytaus savivaldybė yra nusibrėžusi tokią viziją: siekiama, kad pagrindinė investicijų dalis ateitų į neasfaltuotas gatves, kurių Alytuje – net 58 km. Ketinama sutvarkyti Žaliąją gatvę ir atgaivinti buvusią masinio susibūrimo vietą – Dainų slėnį: baigiamas projektuoti pėsčiųjų tiltas per Nemuną, kuriama rekreacinė zona; planuojama pritaikyti Nemuną turizmui ir laivybai, padaryti funkcionalią jo prieplauką, gilinti upės vagą; parkams ketinama suteikti gyvybės.
Alytus
Alytus yra Pietų Lietuvos ekonominis, politinis ir kultūrinis centras.
Gyvenvietėje žmonės pradėjo kurtis dar pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo.
Miesto vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1377, taigi Alytus šiemet švenčia 635-ąjį gimtadienį.
Alytus yra suskirstytas į pirmąjį ir antrąjį Alytų.
Alytaus miesto savivaldybėje dabar gyvena 64 118 gyventojai.
2010 m. Alytus gavo Europos Tarybos garbės ženklą, 2006 m. – Garbės vėliavą, 2005 m. – Europos diplomą.
Miesto simbolis – balta rožė
1581 m. birželio 15 d. Stepono Batoro duotoje privilegijoje rašoma, kad Alytui suteikiamos Magdeburgo teisės ir herbas – balta rožė raudoname lauke. Penkialapė heraldinė rožė – vienas labiausiai paplitusių Europos heraldikos simbolių. Balta rožė buvo Švč. Mergelės Marijos atributas, simbolizuojantis nekaltybę, skaistumą, dvasinį atsiskleidimą. Viduramžiais balta rožė tapo tobulybės, išbaigtumo, gyvenimo esmės, grožio, džiaugsmo, aistros simboliu.
 |
| Alytaus savivaldybės iliustracija/Alytaus herbas |
Ši privilegija – herbas – 1737 m. sudegė gaisro metu.
1966 m. prie sovietinės Lietuvos kultūros ministerijos buvo įkurta Respublikinė heraldikos komisija. Buvo nutarta atkurti pirmąjį istorinį Alytaus miesto simbolį. Herbą atkūrė dailininkas A.Tarabilda. Nuo 1970 m. Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausta, miestams neleista naudoti herbų.
1995 m. dailininkas J.Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos prezidentas.
Statybų magnatai
Alytų pastaraisiais metais labiausiai garsino du statybų magnatai – Česlovas Daugėlas ir Algirdas Stasiukynas. Jų bendrovės „Kortas“ ir „Skirnuva“ varžėsi ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje.
Č.Daugėla 1993–2007 m. buvo statybų kompanijos „Kortas“ direktorius. 2007 m. jis buvo išrinktas Alytaus meru ir garsėjo kaip turtingiausias Lietuvos meras. Jo bendrovė užsakymų stoka nesiskundė ir per metus pasiekdavo dešimčių milijonų litų apyvartą.
2010 m. Č.Daugėlai buvo pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu tarnyba, savivaldybės turto pasisavinimu ir dokumentų klastojimu. Verslininkas buvo sulaikytas ir suimtas, neteko mero posto.
Specialiųjų tyrimų tarnybai kilo įtarimų dėl Alytaus stadiono rekonstrukcijos. Dabar Č.Daugėla ir dar trylika kaltinamųjų laisvėje laukia teismo sprendimo. Tarp įtariamųjų – ir dabartinis vicemeras D.Kurtinaitis.
A.Stasiukynas buvo statybų bendrovės „Skirnuva“ generalinis direktorius. Jis buvo laikomas vienu turtingiausių Alytaus verslininkų. 2010 m. bendrovė „Skirnuva“ buvo pasiekusi beveik 81 mln. litų apyvartą. Nors verslas klestėjo, A.Stasiukynas 2011 m. vasario 28 d. šovė sau į galvą. Medikams nepavyko jo išgelbėti.
Manoma, kad A.Stasiukynas pakėlė ranką prieš save bandydamas išgelbėti savo beveik prieš dvidešimt metų įkurtą bendrovę, nes buvo įtariamas grobstęs PVM. Mirus bendrovės vadovui, byla buvo nutraukta.
