Tačiau jis pripažįsta, kad tarp kolegų ambasadorių užsitarnauta reputacija, leidžianti tikėtis sėkmingų rinkimų lapkritį, neleidžia jam labai didžiuotis, nes šalis vis dar nėra tapusi tikra donore, kalbant apie finansinį indėlį į UNESCO vykdomas programas.
A.Gelūnas interviu BNS teigia, kad iš Pasaulio paveldo sąraše esančių Lietuvos vertybių šiandien dėl Klaipėdos uosto plėtros atidžiau stebima Kuršių nerija, o realiu šio sąrašo naujoku sako matąs moderniąją Kauno tarpukario architektūrą.
– Išvažiuodamas dirbti į Paryžių interviu BNS sakėte, kad jūsų uždavinys UNESCO bus pirmiausia atkurti Lietuvos vaidmenį organizacijoje. Ar tai, kad Lietuva pretenduoja į Vykdomąją tarybą, reiškia, kad mes jau savimi pasitikime?
– Taip, vienareikšmiškai. Jeigu kalbėtume prieš mėnesį, aš gal su mažesniu ryžtu sakyčiau, kad mes savimi pasitikime, nei sakau dabar. Įtakos atkūrimas užtrunka, nes tai yra daugiašalė organizacija su 200 valstybių: 195 tikrų narių ir 5 stebėtojų. Kol susipažįsti su įtakingais ambasadoriais, kurie kuria klimatą, kurie formuoja nuomonę, užtrunka. Yra ambasadoriai, atėję pabūti savo laikotarpį ir sugrįžti į šalį, ir yra žmonės, kuriems rūpi organizacija, rūpi jų pačių valstybės vaidmuo, jie aktyvūs, pasisako, analizuoja, visur kišasi, visus nervina, bet kažką duoda organizacijai. Kol tarp tokių ambasadorių pavyko įgyti tam tikrą reputaciją, kol mane pradėjo kviesti į jų strateginius susitikimus, praėjo nemažai laiko.
Kol tarp tokių ambasadorių pavyko įgyti tam tikrą reputaciją, kol mane pradėjo kviesti į jų strateginius susitikimus, praėjo nemažai laiko.
Pirmus metus tik stebėjau, pažindinausi, rinkau informaciją, bandžiau suvokti, kaip dirba organizacija. Nes ji yra nežmoniško platumo, ir tai turbūt yra viena iš UNESCO silpnybių, kad tai yra nepaprastai daug apsižiojusi organizacija. Lietuvoje jinai žinoma kaip paveldo rūpybos ir įrašymo į sąrašą organizacija, bet turbūt tai yra viena dvidešimtoji to, ką ji daro.
Dabar aš esu UNESCO ambasadorių klubo prezidentas, buvau pakviestas prieš mėnesį pirmininkauti didžiulei kultūros asamblėjai – Konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės ir apsaugos skatinimo. Matau, kad apie šiokią tokią įtaką ir matomumą jau galima kalbėti. Ir visi mums garantuoja, kad Lietuvą tikrai išrinks į Vykdomąją Tarybą. Bet mes nemiegame, kaip prezidentė ragino nemiegoti, mes stengiamės nemiegoti ant tų gerų nuomonių, lakstome su notomis, mūsų kolegos Lietuvos diplomatai kituose pasaulio taškuose taip pat daro lobizmą mūsų naudai, ir mes labai norime lapkričio 11 dieną būti išrinkti, kad sėdėtume prie rezoliucijų formavimo, biudžeto sprendimų stalo.
– Papasakokite palčiau, ką Lietuvai reikštų vieta Vykdomojoje taryboje?
– Kai esi stebėtojas, esi įdomus tiktai kaip asmenybė, kaip žmogus, kurio nuomonė įdomi arba neįdomi, bet kai esi Vykdomosios tarybos narys, esi kaip koks Seimo ar Vyriausybės narys imant paralelę, jau tavo balsas kartais yra lemiamas balsuojant už labai svarbius klausimus, pavyzdžiui, Izraelio ir Palestinos konflikto įvairios rezoliucijos, paveldo konfliktiniai klausimai, tos pačios Ukrainos Krymo klausimas, kuris taip pat Vykdomojoje tarybos svarstomas: siųsti misiją ar nesiųsti, spausti Rusiją dėl Ukrainos švietimo paveldo ir kitų aspektų pažeidinėjimo ar žiūrėti pro pirštus. Visa tai yra Vykdomojoje taryboje ir kai esi narys, aišku, pas tave žymiai dažniau ateina lobistai, su tavimi žymiai labiau nori susitikti, per tave kažkas norėtų savo rezoliuciją pateikti, kad tu ją pristatytum, būtum balsas. Joje yra 58 šalys, tada likusios 140 yra kaip ir tavo malonėje. Aš šiek tiek sutirštinu ir sušaržuoju, bet tada realiai esu reikalingas kaip įbalsintojas biudžeto iniciatyvų, politinių, kultūrinių ir kitų, turi balso teisę išsisakant tais klausimas, kurie yra svarbūs organizacijai. Nes stebėtojo balsas yra daugiau nuomonė tyruose – gerbiama, bet be realaus svorio. Vykdomojoje taryboje pasisakymas yra užprotokoluojamas, jeigu dar surenki bendraminčių ir balsuojant yra persvara, įtaka visiškai tiesioginė, nes Vykdomosios tarybos sprendimai yra privalomi generalinei direktorei.
– Tai gal galvojama ir apie ambicingesnę poziciją, kurios nepavyko užimti mūsų ankstesnei ambasadorei?
– Tikrai labai drąsu dar apie tai kalbėti. Niekam ne paslaptis, kad direktorė Irina Bokova aktyviai kandidatuoja į Ban Ki-moono kėdę, tai yra į Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus postą. Ji labai aktyviai tą daro, UNESCO diplomatai ir sekretoriato nariai net truputį nepatenkinti, kad ji dažniau būna Niujorke negu Paryžiuje. Irgi gal kiek sutirštinant, nes, aišku, ji būna ir Paryžiuje, vykdo ir UNESCO pareigas, bet labai daug dėmesio skiria tam kandidatavimui. Tai jeigu jai pavyktų, turėtų įvykti išankstiniai direktoriaus rinkimai, ir dabar yra sutarta, kad arabų šalių grupė turi prioritetą teikti kandidatą į generalinio direktoriaus postą, o Lietuva nėra arabų valstybė. Minusas ir tas, kad Bulgarija yra mūsų regiono valstybė, tai antrą kartą kandidatuoti žmogui iš to paties regiono, aš manau, kad šansai būtų minimalūs, realiai svarstant.
Bet yra daugybė kitų pozicijų, kurios taip pat užtikrina šalies matomumą ir kurias galima svarstyti. Ne paslaptis, kad esu savo aplinkos raginamas galvoti apie tam tikras pozicijas. Kol kas mano artimiausias tikslas yra laimėti rinkimus į Vykdomąją taryba ir iš karto, jeigu laimėtume, pasistengti tapti vicepirmininkais. Tai gana reali programa, apie kurią galima svarstyti, o aukščiau, toliau, daugiau – manau, kad jeigu lydėtų sėkmė, būtų galima, tariantis su Užsienio reikalų ministerija ir gaunant savo valstybės palaikymą.
Bet ko nepaminėjau prie klausimo apie Lietuva įtaką – aš pats sau taip šiek tiek ironiškai esu suskirstęs šalis nares į tris kategorijas. Yra šalys donorės, šalys recipientės ir šalys, kurios yra tranzite iš nuo recipienčių į donores. Tai Lietuva, deja, kol kas priklauso trečiajai kategorijai. Švedija, pavyzdžiui, gali pervesti į UNESCO biudžetą 55 mln. JAV dolerių ir skirti tai kovai už žodžio laisvę ir lyčių lygybę, nes Švedijai tas klausimas svarbus. Lietuva geriausiu atveju galėjo pervesti 5 tūkst. eurų į Kultūros išraiškos įvairovės tarptautinį fondą palaikyti projektus kitose pasaulio valstybėse: Afrikoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje. Taip kad lyginamasis svoris pagal finansinę kontribucija yra labai nevienodas (...). Kai neturi tokių finansų, gali statyti ant savo kompetencijos, angažuotumo, pasisakymų kokybės, aktyvumo – tiktai ant to. Nes reginiai ir finansiniai įnašai tau yra nepasiekiami, nes tavo valstybė šiuo metu sprendžia savo problemas, gynybos ypatingai stipriai šiuo metu.
Ir UNESCO šiuo metu ištikusi didžiulė krizė, kai po Palestinos priėmimo Jungtinės Valstijos ir Izraelis nustojo mokėti nario mokestį, ir atsivėrė 22 proc. biudžeto skylė.
– Pereikime prie Lietuvos paveldo klausimų. UNESCO ekspertų vizitas į Lietuvą 2015 metų pradžioje vertinti Kuršių nerijai galimas grėsmės, vyko, kaip suprantu, Rusijos iniciatyva. Ar tas klausimas jau yra baigtas, mums nebegresia joks svarstymas?
– Tas klausimas nėra visiškai baigtas ta prasme, kad Kuršių nerijos aplinkoje plėtros iniciatyvos nėra visai pasibaigusios. Svarbiausia iniciatyva yra sparčiai augančio ir mums labai labai svarbaus, mus maitinančio Klaipėdos jūrų uosto plėtra. Labai normalu ekonominiame kontekste galvoti, kad sėkminga įmonė, kuri auga, kurios krovos didėja, kuri tampa lyderiu savo regione, natūralu, kad ji galvoja apie plėtrą. Tai yra labai jautrus šiandien aplinkosauginis klausimas turint šalia tą vertybę – Kuršių neriją. Dabar mūsų svarbiausias uždavinys – sukalibruoti, suderinti ekonominės plėtros siekius su aplinkosauginiais reikalavimais.
Tai yra įmanoma, aš lankiausi Klaipėdos jūsų uoste, tai yra tikrai labai labai įspūdinga įmonė, kuri man, kaip Lietuvos piliečiui ir patriotui, kelia daug tikrai puikių jausmų, bet kaip ambasadoriui prie UNESCO, ratifikavusiam Pasaulio paveldo konvenciją, ir turint tą nuostabų objektą Kuršių neriją su labai problemišku kaimynu kartu ją valdant, kyla nemažai uždavinių. Matome, kaip garsiai pakalbėjus apie tilto statybas sukilo iniciatyva iš aplinkosaugininkų pulti tikrinti, kas pas mus vykta. Kiek tilto statyba reali? Šiandien manau, kad šiuo metu visiškai nereali grynai dėl finansinių dalykų. O visos kitos iniciatyvos jos vienaip ar kitaip iškyla – kažkokia plėtra toje aplinkoje. Visa plėtra pasaulio paveldo vietovės aplinkoje yra įtartina, diskutuotina ir visada išsamiai svarstytina atrodo aplinkosaugininkams ir Pasaulio paveldo komiteto nariams.
– Po eksperto vizito viešumoje paskelbta, kad suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo žalos nenustatyta, tiltas – nerealus, bet suprantu iš Jūsų, kad svarbiausias aspektas yra uostas?
– Jeigu atidžiai skaitytume eksperto išvadas, konstatuota, kad tilto statyba tebuvo antis, niekas rimtai nesvarstė, nes nė viena mūsų valstybės institucija nepasakė, kad ji finansuotų ar kad jau kala polius. Laikoma, kad tai subliuškęs reikalas, bent šiandien. SGD terminalas buvo šiokia tokia problema, nes irgi labai arti vertybės, bet ekspertas konstatavo, kad jis visiškai nekenkia, yra pakankamai toli, net spalvos pasirinktos gana nuosaikios, ramios, ne kokia oranžinė, pakankamai estetiškai priderintas, ir konstatuota, kad nekelia grėsmės.
SGD terminalas buvo šiokia tokia problema, nes irgi labai arti vertybės, bet ekspertas konstatavo, kad jis visiškai nekenkia, yra pakankamai toli, net spalvos pasirinktos gana nuosaikios, ramios, ne kokia oranžinė, pakankamai estetiškai priderintas, ir konstatuota, kad nekelia grėsmės.
Bet uosto planai, kalbos apie gilinimą, papildomą plėtrą – pats uostas įsitikinęs, kad viskas yra korektiška, bet mums reikia tos diskusijos. Diskusija yra labai sudėtinga ta prasme, kad reikia būti specialistu. Kai būdamas ne specialistas klausai tuos planus, iš tiesų negali suvokti daugelio niuansų. Aš net galvoju, kad tai turėtų vertinti ne klasikiniai aplinkosaugininkai ar architektai, bet būtent krantų irimo ir tvirtinimo specialistai. Ir specialistai turėtų teikti išvadas aplinkosaugininkams.
– Bet uostas rodo geranoriškumą?
– Jie visiškai geranoriški, sutikę kalbėtis, ir artimiausiu metu, rudenį, yra planuojama uosto vadovų ir kitų žinybų atstovų misija – dialoginė išvyka su pasaulio paveldo komiteto atstovais tiesiog konsultuojantis, tariantis, kaip harmoningai šį klausimą išspręsti.
– Ar ekspertų išvados bus svarstomos aukštesniu lygiu – Paveldo komiteto sesijoje?
– Šiuo metu, kai mes kalbamės, Bonoje, Vokietijoje, vyksta komiteto posėdis. Mes klausėme visų, ar bus kokie nors Kuršių nerijos klausimai keliami, mus užtikrino, kad 100 proc. tikrai ne, kad jie bus svarstomi Stambule kitais metais. Tai mes turime šiek tiek laiko pasiruošti, suderinti, deeskaluoti įtampas ir taip toliau. Jeigu būtų svarstoma, tai aš čia nesėdėčiau su jumis, aš tikrai būčiau Bonoje, tikriausiai net nebūčiau atvykęs į mums privalomą ambasadorių kasmetinį suvažiavimą. Šiuo emtu Bonoje sėdi du Lietuvos atstovai – informuoti, solidūs – ir tikiuosi, kad jiems neteks susidurti su akibrokštu, kad kaip nors netikėtai būtų ištraukta ta ataskaita.
Aš manau, jog būtų neteisinga daryti prielaidą, kad jeigu rusai nebūtų sukėlę šaršalo, tai mes nieko nebūtume ir kvietę. Nes vis tiek laikas artėjo tai ataskaitai, patys Pasaulio paveldo komiteto nariai ir ekspertai matė tiek terminalo atsiradimą, pamatė spaudoje keli ekspertai garsias šnekas apie tiltą, buvo labai nustebinti ar net šokiruoti.
– Tai tuos ekspertus iškvietė Rusijos pusė ar čia buvo ir Lietuvos įtakos?
– Aš manau, jog būtų neteisinga daryti prielaidą, kad jeigu rusai nebūtų sukėlę šaršalo, tai mes nieko nebūtume ir kvietę. Nes vis tiek laikas artėjo tai ataskaitai, patys Pasaulio paveldo komiteto nariai ir ekspertai matė tiek terminalo atsiradimą, pamatė spaudoje keli ekspertai garsias šnekas apie tiltą, buvo labai nustebinti ar net šokiruoti. Tam, kad nuramintume nerimą, kilusį, kaip mums atrodė, visiškai nepagrįstai, be abejo, geriausiais sprendimas yra išsikvieti profesionalų žmogų, koks ir buvo Vengrijos ekspertas. Geriausia viską dėti ant stalo baltai. Kviesti Rusijos atstovai suvaidino minimalų vaidmenį, tiesioginiuose susitikimuose jokių konfliktų nekėlė, kaip pelės sėdėjo. Tas pseudoskandalas ir nerimo kėlimas subliuško, kai ekspertas vietoje gavo labai detalius duomenis, ko klausė, tą gavo, kur prašė, kad nuvežtų, buvo nuvežtas, pamatė, nusifotografavo ir parašė ataskaitą.
Aišku, esant dabartinei politinei įtampai, būkime atviri, yra ieškoma tam tikrų galimybių kiek įmanoma diskredituoti Lietuvą įvairiais aspektais. Buvo straipsnių, pasisakymų, ambasadorės laiškų, bet daugiau dėl tilto. Patys truputį įsišovėme sau į koją – jeigu būtume mažiau pakeltu tonu prieš savivaldybių rinkimus kalbėję apie tiltą... Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad įvyko ta misija, kad visi pamatė vietoje akivaizdžiai, kaip viskas yra, ir baigėsi diskusijos. Eksperto ataskaitoje yra įvardytas tik Klaipėdos uosto plėtros probleminis aspektas, kad jis neturėtų būti beatodairiškas ir turėtų būti derinami veiksmai. Nei daugiau, nei mažiau. Tiesiog reikia kalbėtis ir derinti.
– Dėl bendros komisijos su Rusija, kurios yra reikalavusi UNESCO – ar jos nebuvimas yra reali problema?
– Ekspertai suvokia regiono realijas, suvokia, kad gali būti sunku tokią komisiją sukurti. Dar labai seniai, kai aš buvau tik paskirtas ambasadoriumi, į mane kreipėsi Aplinkos ministerija, kad aš paprašyčiau per Rusijos ambasadorę kreiptis į Maskvą, kad Maskva paragintų Kaliningradą kalbėtis su Kuršių neriją kuruojančiais padaliniais. Žodžiu, tada susišnekėti pavyko tik per Maskvą. Taigi tokio vangumo ir nenori šnekėtis buvo dar iki Ukrainos konflikto, dabar, galima suprasti, reikalai kur kas blogesni. Nes man tik atvykus mes puikiai šnekėjomės su rusų atstovybe ir pietaudavome kartais net kartu aptardami bendrus klausimus. Dabar visi kontaktai absoliučiai liovėsi. Labai gaila, bet tokia tikrovė.
– Tai tos komisijos kol kas nebus?
– Aš taip drąsiai neteigčiau. Labai norėčiau, kad būtų politikavimas atskirtas nuo ekspertinių dalykų. Antras aspektas yra tas, kad Rusijos pusėje yra labai labai daug pažeidimų. Žmonės, kurie buvo nuvykę, matė nelegalias statybas, labai apleistą būklę, statinius tokiose vietose, kur Lietuvoje būtų skandalas. Bet ten sėkmingai gesinama. Pats mačiau nuotraukas, dėl to drąsiai apie tai kalbu. Ta bendra komisija realiai turėtų fiksuoti tuos pažeidimus, tai gal Rusijos pusė tiesiog bijo juos parodyti.
Kernavė yra iš viso čempionas, tai yra pavyzdinė vieta. Aišku, tai yra archeologinė vietovė, kuri savaime turi problemų, nes yra klausiamas, kaip sužadinti susidomėjimą tuo, kas po žeme, tuos kas nėra pastatai ir įspūdingos formos, architektūriniai paminklai.
– O jeigu ekspertai nevažiuoja į Vilniaus senamiestį, Kernavės archeologinį draustinį ir Struvės geodezinį lanką, ar reiškia, kad ten viskas gerai?
– Kernavė yra iš viso čempionas, tai yra pavyzdinė vieta. Aišku, tai yra archeologinė vietovė, kuri savaime turi problemų, nes yra klausiamas, kaip sužadinti susidomėjimą tuo, kas po žeme, tuos kas nėra pastatai ir įspūdingos formos, architektūriniai paminklai. Bet sekasi Kernavei tą daryti – ir su kasmetiniu festivaliu organizuojamu, ir su nuostabiu nauju muziejumi, ir video rekonstrukcijomis to gyvenimo, kuris ten tarp tų piliakalnių kažkada kunkuliavo. Taip kad Kernavė UNESCO kontekste yra teikiama kaip geras pavyzdys ir net gavo diplomą už sėkmingą veiklą.
Struvės geodezinis lankas yra atskiras klausimas. Tai yra objektas-paslaptis, kuris driekiasi per 11 valstybių, jis yra labai moksliškas, jis yra abstrakčiausiais iš visų. Ir ten padaryti kažkokių pažeidimų turbūt būtų sunkiausia.
Vilniaus senamiestis yra labai jautri vieta ir laikas nuo laiko iššauna tokie mikrokonfliktėliai – kas nors ką nors pastatė, kas nors ką nors suplanavo, laiptai – ne tokie, stoglangiai – negalimi, bet šitie mikrokonfliktai visgi nesugeneravo radikalios abejonės Vilniaus senamiesčiu kaip UNESCO paveldo vietove. Visi konstatuoja, kad daugiau mažiau viskas yra normalu, jeigu išliks viskas, kaip yra, tai viskas bus neblogai. Pagundų statyti ką nors, kas viršija aukštingumą ar neatsitinka medžiagų reikalavimų, visada yra ir bus, nes Vilnius yra gyvas miestas, mūsų ekonomika yra auganti, gyvenimas turi virti, kunkuliuoti, įskaitant ir miestų centrus, šiuo atveju sostinės.
Šiandien aršesnė diskusija vyksta tiktai su Kuršių nerijos prižiūrėtojais.
– Tada eikime prie tų vertybių, kurias jūs esate anksčiau minėjęs kaip galimus naujus objektus UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.
– Kandidatų sąraše ne vieneri metai yra Trakų pilis ir teritorija. Bet mes šiandien esame supratę, kad tai yra nerealus objektas. Kam teko važinėti po Vakarų Europą, kad ir tą pačią Prancūziją, kur reziduoja UNESCO, yra matę autentiškų senų pilių, kurios yra senesnės už Trakus, geriau išlikusios, sėkmingiau rekonstruotos, kur viskas atrodo autentiškai ir nekelia abejonių, ir jos nėra UNESCO objektai. Tai jeigu kiltų noras įrašyti, aš manau, kad jos drąsiai nukonkuruotų Trakus ir niekam nekiltų abejonių.
Tiesą sakant ekspertai yra pavargę nuo visų senųjų dalykų, nes kiekvienais metais kas nors nori įrašyti dar vieną gotikinę bažnyčią ar kažką panašaus, kokią pilį. Tai tie įrašymai kaip ir truputį yra pristabdyti, nes Europa ir šiaip dominuoja įrašymuose, jeigu jūs pamatytumėte, kiek kokia valstybė turi objektų, tai Vakarai, ir Vakarų Europa ypatingai, absoliučiai dominuoja. Kadangi vienas iš UNESCO globalių prioritetų yra Afrika ir apskritai besivystantis pasaulis, kuriam reikia padėti su švietimu, kultūra, kultūros politika, žodžio laisve, daugybe kitų aspektų, tai yra natūralu galvoti, kad ir pasaulio paveldo srityje norima juos paraginti išmokti geras paraiškas rengti, prižiūrėti tuos objektus ir taip toliau. Tai su senovine pilimi ar gotikine bažnyčia reikalai sunkesni.
Bet Kauno tarpukario modernistinės architektūros klausimas – tuo klausimu yra daug šviesos, daug entuziazmo ir gero nusiteikimo. Ir niekas nepasakė, kad nerealu. Visi sako, kad bus sunku įrašyti, kad bus pasipriešinimo ir kritikos, bet pripažįsta, kad kažkas šitame objekte yra – toje architektūroje ir tame pasakojime.
Jaunos ką tik atsikūrusios valstybės jauna sostinė, nublokšta iš Vilniaus į Kauną atsirado iš nieko, ir štai šita istorija, kad Lietuva siuntė savo architektus, savo politikus, specialistus į visą pasaulį mokytis, jie sugrįžo ir sukūrė sostinę, ir sukūrė tą architektūrinį parką, šita istorija daug kam atrodo patraukli. Kodėl aš taip sakau? Žinome, kad neseniai Kauno naujamiestis buvo įvertintas Europos paveldo ženklu, kandidatavo taip pat ir Vilniaus universitetas, bet nebuvo įvertintas. Vadinasi šita naujamiesčio istorija pasirodė pagaunanti ir jaudinanti. Būtent tokios istorijos ir reikia Pasaulio paveldo sąrašui.
Iki Europos paveldo ženklo daugiau aš buvau entuziastas vis paminėti Kauną ir bandyti jį uždegti, bet kai jie pasirengė tą europinę paraišką ir buvo šitaip įvertinti, nes jie įveikė konkurse labai daug kitų kandidatų, jie patikėjo savo jėgomis, jie patikėjo, kad jie turi lobį Kaune ir artėjant valstybės šimtmečiui tai būtų nuostabi dovana ir Kaunui, ir Lietuvai turėti šitą įrašymą.
Kaip nevykusį gretimą pavyzdį paminėčiau Kauno pilies atstatymo iniciatyvą, kuri yra beviltiška ir išsekintų miestą ir finansiškai, ir kitaip, ir neduotų rezultato. Aš manau, kad operetės festivalis ar Kauno miesto šventės, kurios šiuo metu vyksta aplink tą pilį, jau yra maksimumas, ką galima padaryti. Tikrai nereikia daryti antrų Valdovų rūmų ir atstatinėti neturint brėžinių, turint tik apytikrius įsivaizdavimus.
– Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejus šiemet yra minimas ir pripažinta ši sukaktis UNESCO. Mačiau, kaip Baltarusijos ambasada Prancūzijoje kviečia į renginius ir pristato savo programą. Ar vyksta paraleliniai minėjimai ir konkuruojama, su kuo turėtų būti siejama Oginskio asmenybė?
– Taip, galima sakyti, kad tai vysta paraleliai. Aišku, Baltarusijos finansinė parama tokiems renginiams ir kaip visa tai veikia išlieka man didelė mįslė. Jie sako, kad jie gauna iš privačių rėmėjų, kaip tam verslininkai yra paskatinami, lieka paslaptis. Bet jie tas lėšas turi, tie renginiai vyksta. Baltarusijos ambasadorius Pavelas Latuška yra mano buvęs kolega kultūros ministras, aš buvau ministras tuo metu, kai ir jis. Mes kreipiamės vienas į kitą „tu“, mūsų santykiai yra normalūs kiek tai įmanoma tokių skirtingų valstybių atstovams, stengiamės koncentruotis prie kultūrinių dalykų bandydami apeiti nesmagias temas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija ir LDK pilys Baltarusijos teritorijoje niekur nedings. Man taip yra pristatę baltarusiai problemą – kad jų kultūriškai niekas neskiria nuo Rusijos ir jiems yra būtina atsiskirti ir, kad atsiskirtų, jie naudojasi LDK istorijos aspektais ir herojais, kurie padeda atrodyti kitokiais. Ar dabar už tai pykti ant jų? Kaip nepavyko suprasti, kam priklauso Czeslawas Miloszas, tai nepavyks, ir kam priklauso Oginskis.
Bet baltarusių garbei reikia pasakyti, kad jie prieš tuos renginius pasako, kad tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatas ir kompozitorius. Lietuvos.
Manau, kad tai pozityvu veikiau nei negatyvu.
