Interviu temos
- Visuotinės mobilizacijos Rusijoje tikimybė
- Imperializmo ir šovinizmo lygis visuomenėje
- Galimas nepasitenkinimas „silovikų“ gretose
- Rublio kurso reikšmė
- Ekonominė situacija atskirose Rusijos ūkio šakose
- Svarstymai įvesti Karaliaučiaus blokadą
– Ambasadoriau, kaip Jūs manote, ar Vladimiras Putinas paskelbs kažką svarbaus apie karą gegužės 9-ąją?
– V.Putinas niekad nedaro to, ko visi laukia.
Grasinimas karu buvo įsivaizduojamas kaip spaudimo priemonė derybose, kai NATO šalims ir JAV buvo pateikta ultimatumų serija. Atrodė, kad karas neįvyks, bet įvyko.
Nesakau, kad mes negalime tikėtis mobilizacijos gegužės 9-ąją, bet greičiausiai galime tikėtis kažko tokio, ko mes dabar nematome ant paviršiaus. Gali būti dalinė mobilizacija ar kažkoks grasinimas, ar kažkoks dar naujas posūkis įvykiuose.
– V.Putinas sąmoningai nori būti neprognozuojamas?
– Jeigu tave priešas gali prognozuoti, tai sumenkini savo galimybes staigiai atakai ar netikėtam veiksmui. Nereikia būti V.Putinu, kad siektum padaryti tai, ko niekas nežino.
Gegužės 9 dieną mobilizacija man atrodo mažai tikėtina. Mobilizacija reikštų, jog Rusija atsisako tos strategijos, esą karo nėra, yra specialioji karinė operacija.
Karas visiems gyventojams asocijuojasi su paskutiniu didžiuliu karu – Antruoju pasauliniu, kuris Rusijoje vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu. Ir greičiausiai V.Putinui nėra palanku tą karo tokį baubą atvesti į šalį.
Mobilizacija reiškia ir ekonominių ryšių nutraukimą, yra psichologinis aspektas. Žiūrėdami į žuvusių ar suimtų Rusijos karių geografiją, matome, kad šauktiniai arba kontraktininkai savo mamoms skambina ne į Maskvą, o į Rusijos regionus.
– Berods dar nebuvo nė vieno karo belaisvio iš Maskvos miesto.
– Mobilizacija reikštų, kad ima ir iš miestų. Karas arba „specialioji operacija“ yra fone, kai tu esi maskvietis, bet tavęs neliečia asmeniškai, dėl to tu esi dar nuo jo izoliuotas.
Mobilizacija reiškia, kad ir tu, vidutinis rusas iš Maskvos, gali būti pašauktas.
– Kalbame, kad nežinome, ko tikėtis, bet kad gegužės 9-ą visgi kažko tikėtis galima. Ką Kremlius padarė su istoriniu naratyvu, kad ši diena tampa tokia kertinė?
– Rusija stato praeitį. Lietuvoje mes kuriame strategijas Lietuva 2030, kalbam, kokios Lietuvos norime. Rusija stato praeitį ir gegužės 9-oji patenka į tą scenarijų.
Per gegužės 9-ąją Rusija dalija pasaulį: esame mes gerieji, kurie nugalėjome fašizmą, ir yra fašistai.
– Dabar net Izraelis Rusijai tampa nacių rėmėjais...
– Taip, nors prezidentas V.Putinas atsiprašė. Labai, beje, nebūdinga Rusijos dabartinei valdžiai, ypač prezidentui V.Putinui, atsiprašinėti. Atrodo, kad greičiausiai suprato, kad peržengė ribas.
Todėl dabar vykstant karui žūvant tavo sūnui, tu neabejoji, kad jis žuvo dėl teisėto dalyko, žuvo kovoje su fašistais, nes tau tai buvo pasakojama.
– Lygiai tą patį sakė mūsų kolegos, kurie dalyvavo iniciatyvoje „Call Russia“: rusai apie ateitį nieko nekalba, visi šneka apie praeitį. Kiek giliai yra įsismelkę į tautą šovinizmas, imperializmas? Įvertinę tai, kokius galėtume prognozuoti santykius su Rusija po 10, po 30 metų?
– Rusijoje sueina daug dalykų: ir tradicinis Rusijos mesianizmas, ir eurazijizmas, kad „mes ne Europos tauta, bet ir ne Azijos, kažkas per vidurį“, ir imperijos palikimas.
