„Ši diena turi ir priminimo prasmę, ne tik prisiminti, bet ir priminti, kad laisvė nedovanojama. Laisvė iškovojama. Tikriausiai už laisvę ir nedėkojama. Mes visi už ją kovojome ir turime“, – liepsnojant laisvės laužams teigė diplomatas ir signataras.
Jis priminė, kad šiandien kita Europos tauta – ukrainiečiai – kovoja už laisvę.
Yra du svarbūs dalykai, kuriuos turime daryti kasdien ir galvoti, kaip tą padaryti – stabdyti Rusijos karą mašiną ir padėti Ukrainai, – sakė P.Vaitiekūnas.
„Ukrainiečių tauta šiandien kovoja su Rusijos agresija, su Rusijos karo mašina, kuri įsiveržė į Ukrainą ir žudo ukrainiečius, žudo todėl, kad jie nori būti laisvi, nori priklausyti Europos civilizacijai, kurti Europą“, – kalbėjo P.Vaitiekūnas.
„Yra du svarbūs dalykai, kuriuos turime daryti kasdien ir galvoti, kaip tą padaryti – stabdyti Rusijos karą mašiną ir padėti Ukrainai“, – pabrėžė jis.
Pirmadienio vakarą, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, prie Seimo Vilniuje tradiciškai uždegti laisvės laužai ir pagerbti laisvės gynėjai.
Keli šimtai žmonių, nepabūgę šlapdribos ir žvarbumo, šildėsi prie laužo liepsnų ir gėrė karštą arbatą, klausėsi dainų, dalijosi prisiminimais.
„Kasmet ateinu. Skambinau draugui, su kuriuo čia stovėjau, ir sakiau: mane šaukia. Dar ir dukrą atsivedu, jai tada (1991 metų sausio 13 dieną – BNS) buvo 49 dienos“, – BNS sakė Nepriklausomybės aikštėje sutiktas vilnietis Tauras Budzys.
Per Sausio įvykius, jis teigia stovėjęs „čia, prie trečios kolonos“. T.Budzys prisiminė, kaip juos pavargusius nuo stovėjimo vienas pusamžis vyras vaišino naminiu medumi, o visuomeninis maitinimo susivienijimas „Dzūkija“ – karšta arbata ir bandelėmis.
„O čia, ant grotų, kabėjo plakatas „Mes žemaičiai iš Akmenės pasiruošę visados atvažiavome į Vilnių ginti laisvę Lietuvos“, – prisiminimais dalijosi laisvės gynėjas.
Paklaustas, ką jam reiškia Sausio 13-oji, vilnietis teigė, kad tai suteikė jo gyvenimui prasmę.
„Žinau, kad nugyvenau savo metus neveltui“, – sakė jis.
Kasmet prie laisvės laužų ateinantis buvęs karys savanoris Romas Urbonavičius BNS sakė 1991-aisiais tarp parlamento gynėjų patekęs, nes slapstėsi nuo sovietų kariuomenės.
Į klausimą, ar tuomet buvo baisu, vyras purto galvą.
„Jauni buvome, nelabai baisu ir buvo, gal nesupratome iš karto tos esmės, to baisumo. Kadangi buvome čia, nematėme baisybių, kurios buvo prie (televizijos) bokšto. Per pučą (1991 metų rugpjūtį) gal net baisiau buvo, nes žinojome, kas gali nutikti“, – tvirtino R.Urbonavičius.
1991 metų sausį sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Vilniaus Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
