Netrukus kyla klausimas dėl akcento: „Jūs, turbūt, Amerikoje nuo pat nepriklausomybės?“ Vyras ramiai atsako: „Aš čia gimiau. Mano tėvai lietuviai. Gerkite daug vandens – čia labai sausa.“
Iš tiesų – džiūva burna. Denveris – didžiulis miestas, įsikūręs mylios aukštyje, pačiame žemyno centre. Į vakarus – Uolėtieji kalnai, o į rytus – dykuma, kurioje kažkas auga tik tuomet, kai drėkini.
Denverio oro uostas pasakiškai gražus iš visų pusių. Dizainas primena didžiulius indėnų kaimo vigvamus. Kadaise čia buvo sukišta galybė milijonų į bagažo išdavimo sistemą. Vos išlipęs ir nuėjęs prie durų, jau turėjai gauti savo lagaminą.
Deja, tai neveikia. Puikiai veikia tik nestandartinio bagažo išdavimo konvejeris, kuriuo paprastai keliauja slidės ir snieglentės. Koloradas – JAV slidinėjimo rojus, tačiau apie tai – kitą kartą.
Vietoj naujųjų technologijų oro uostas gavo keletą legendų. Neva po juo yra įkurta slėptuvė visiems svarbiems JAV asmenims branduolinio karo ar pasaulio pabaigos atveju. Tai štai kam tie milijonai!
Lietuviški pomėgiai
Tai buvo pirmas susitikimas su ramiai ir nedaug kalbančiu Arvidu. Per trumpą pokalbį, kol važiavome, 65-erių vyras paliko didžiulį įspūdį savo erudicija. Paaiškėjo, kad lietuviškai kalba ne tik jis, bet ir jo trys vaikai bei žmona.
Vėliau teko stebėti, kaip jis paprastai ir aiškiai mato Vasario 16-osios minėjimo eigą vietos bendruomenėje. Tik pasako žodį – darbai akimirksniu pajuda.
Gal dėl to, kad jis kariškis, kaip ir jo tėvas? Šiuo metu jis inžinierius, tarpininkaujantis įdiegiant dabar madingą ir beveik ribų neturintį apšvietimą „led“ lemputėmis.
Kitas susitikimas vyko jau po savaitės – grįžtant iš Denverio į Čikagą. Arvidas ir Laima Jarašiai gyvena Denverio šiauriniame priemiestyje. Tvarkingas rajonas, puikūs namai, supratingi kaimynai. Skambutį į duris palydi armonikos garsai.
Vieni galvoja, kad vaikams bus lengviau, jei vaikai iškart kalbės angliškai. Kitiems atrodo, kad vaikams pakanka sekmadieninės lietuvių mokyklos.
Kartu su trimis svečiais iš Lietuvos atvyksta ir aktyvūs Denverio lietuvių bendruomenės nariai: Romualdas, Daiva ir Reda. Šeimininkas atidaro duris. Su šypsena pakviečia visus prie stalo.
Teminė vakarienė – meksikietiška. Taip pat ir Laimos kepta puikaus skonio menkė. Maistas ir klegesys. Netrukus paaiškėja, kodėl kai kurių dabartinių migrantų vaikai nekalba lietuviškai, o šių žmonių – kalba.
„Tai priklauso nuo šeimos ir užsispyrimo“, – konstatuoja Arvidas. Jis žino, kad yra įvairių šeimų. Vienos galvoja, kad vaikams bus lengviau, jei vaikai iškart kalbės angliškai. Kitiems atrodo, kad vaikams pakanka sekmadieninės lietuvių mokyklos, o namuose galima bendrauti angliškai.
Yra teigiančių, kad pokariu JAV buvo nepriimtina kalbėti ne angliškai. Nieko panašaus, Arvido ir Laimos tėvai – būtent tos bangos lietuviai. Jiems tokia mintis nė nešovė į galvą. Tuometinėje lietuvių bendruomenėje pamiršti lietuviškai buvo ypač blogas ženklas. Sakydavo – na va, jau nutautėjo.
Lietuviški pomėgiai
Po valgio Arvidas atneša keletą butelių be etikečių. Laisvalaikiu jis gamina įvairius alkoholinius gėrimus, kuriuos mūsų tautiečiai mėgo anuometinėje laisvoje Lietuvoje. Tai krupnikas ir įvairūs likeriai.
Iš tiesų tai nieko panašaus į įprastus likerius, kuriuose alkoholis tiesiog trenkia per nosį. Lašas ant liežuvio – šiluma burnoje ir jokios bjaurasties. Kiek čia laipsnių? Pasirodo – apie 45. Atneša ir parodo dar nebaigtus gaminti gėrimus. Pieno likerio – nuosėdos apačioje, o krupniko – viršuje.
Seniausias egzempliorius – 1493 metų dokumentas, kuriame lotyniškai parašyta apie Lietuvą.
Paties Arvido išgėrusio jau niekas nematė nuo jaunystės. Jam tiesiog patinka kurti kažką lietuviško. Dėl to jis kolekcionuoja įvairiausius Lietuvos žemėlapius.
Amt sienų kabo patys brangiausi ir svarbiausi egzemplioriai. Taip, tai yra originalų kopijos, tačiau ir šioms kopijoms – keli šimtai metų. Jos yra originalų bendraamžės.
Su didžiule pagarba parodo tarpukariu sudarytą žemėlapį – tokios Lietuvos praktiškai nėra buvę. Tai etninės žemės, kuriose buvo kalbama lietuviškai. Ji užima ne tik dabartinę Lietuvą, bet ir dalį Baltarusijos, Lenkijos.
Beje, vieną žemėlapį jis netikėtai nusipirko Havajuose, sendaikčių krautuvėje.
Pirmasis pasimatymas – prie Gedimino pilies
Smagi ir simboliška yra šios poros meilės pradžia. Laima pasakojo, kad 1986 metais, kuomet Lietuvoje dar buvo sovietmetis, JAV kūrė jaunimo grupę, kuri turėjo važiuoti į Lietuvą bendrauti su jaunimu.
Kai mama sužinojo apie tokią kelionę, tuoj pat manęs pradėjo klausti – ar žinai, važiuok!
Kai kas tikėjosi, kad vyks mokyklinio amžiaus jaunimas, tačiau nutiko kitaip – tarp dvylikos keliaujančių buvo gydytoja, dantistas, inžinierius ir kitokie išprusę jauni žmonės.
Pusė norinčių atkrito, nes neseniai buvo įvykusi Černobylio atominė tragedija. Apgyvendino visus Saulėtekio bendrabučiuose.
Laima tas dienas pamena su mažiausiomis smulkmenomis: „Kai mama sužinojo apie tokią kelionę, tuoj pat manęs pradėjo klausti – ar žinai, važiuok! Arvidas tada vėlavo vieną dieną atskristi. Mano pusbrolio draugas tuomet jau man piršosi, bet aš jo vengiau.
Žiūriu – šalia stovi Arvidas. Aš jo ir klausiu – ar tu eini į Gedimino pilį? Šis linkteli – taip. Sakau – ar galiu su tavimi? Tai buvo mūsų pirmas pasimatymas ir jis įvyko šalia Gedimino pilies. Tada daug plonesnė buvau...“
Arvidas tik pažymėjo faktą – iš dvylikos tuomet keliavusių susidarė keturios poros. Kai Arvidas ir Laima grįžo namo, tėvai iškart pastebėjo – jau susičiulbėjo. Po šios istorijos beliko tik visiems kitiems už stalo sėdintiems papasakoti apie savo pirmuosius pasimatymus.
Vaikai kalbą tobulino savanoriaudami Lietuvoje
Tuo lietuvybė šioje šeimoje nesibaigė. Pora nusprendė, kad ir jų vaikai turėtų kalbėti lietuviškai. Tik taip buvo kalbama namuose. Lina, Daiva ir Gintas su savo tėvais kalba tik lietuviškai, nors tarpusavyje – angliškai.
Stovyklose skamba vien lietuviški vardai. Vaikai pradeda suprasti, kad esame ne vieni tokie su išskirtiniais vardais. Mūsų čia labai daug.
Laima akcentuoja, kad ir jai lengviau yra reikšti savo mintis angliškai, tačiau gimtoji kalba yra labai svarbi ir artima. Reikia ją mokėti, jei tik yra galimybės. O ar jų yra, sprendžia kiekvienas už save.
Ši šeima nematė jokių problemų. Iškart su vaikais kalbėjo lietuviškai. Tuomet vieną po kito vasarai nuveždavo pas artimuosius į Lietuvą pagyventi.
Jau paaugę visi trys vaikai savanoriavo Lietuvoje ir taip tobulino savo kalbą. Grįžę jie jau taisydavo savo tėvų klaidingą tarimą.
Motyvacijos suteikdavo ir lietuviškos stovyklos Mičigano valstijoje. Laima pamena vaikų reakciją: „Žiūrėk – Gaja mano vadovė – kokia graži ir ji kalba lietuviškai. Matas – koks jis šaunus! Ir jis laisvai lietuviškai kalba! Aplinkui skamba vien lietuviški vardai. Vaikai pradeda suprasti, kad esame ne vieni tokie su išskirtiniais vardais. Mūsų čia labai daug.“
Arvidas įsitikinęs – jei vaikai nemoka kalbėti lietuviškai, nėra šeimoje užsispyrimo. Viskas nuo šeimos priklauso. Nenuostabu, kad jų namo cokoliniame aukšte neseniai buvo įkurta lietuviška mokyklėlė.
Šiuose namuose yra nakvojęs ir garsusis Lietuvos dainius Virgis Stakėnas. Būtent viešnagė į Koloradą jį paskatino sukurti dainą „Eldorado“.
Naktį Denverio lietuviai Romas ir Reda nuveža aprodyti pasilinksminimo vietų. Salūnas pilnas – koncertas, įėjimas kainuoja 25 dolerius. Visi atvažiavo su pikapais, kaip ir pridera tikriems country muzikos mėgėjams. Roko klube vietos šiek tiek daugiau. Amžiaus vidurkis – apie 50.
Anksti ryte Arvidas su kariškiui būdingu tikslumu svečius nuvežė į tą patį oro uostą. Netoli jo parodė dar vieną legendą – mėlyno žirgo skulptūrą su raudonai šviečiančiomis akimis. Pamėkliškai atrodantis meno kūrinys kadaise užvirto ir mirtinai sužalojo savo kūrėją, tačiau vis tiek buvo pastatytas.
