Viltė visuomet liks amžinas vaikas. Ji serga Dauno sindromu. Kol su Lorita Kulakauskiene virtuvėje geriame kavą ir stebime už lango žydinčią slyvą, Viltė ateina ieškoti ko nors skanaus. Mama į dubenėlį įdeda gabalėlį chalvos. Kaip ir visi vaikai, neįgaliukė yra smaližė. Valgydama ji apsiterlioja veidą, tada mama nušluosto trupinius servetėle.
Virš ilgo virtuvinio stalo kabo liaudiškas šiaudų sodas, lentynose sustatytos pačios Loritos nulipdytos puodynės, akmenukų aukurėlyje dega mažytė žvakutė, vazoje kvepia puokštė pavasario narcizų – visi šie ženklai pasakoja apie išskirtinę šių namų dvasią.
Čia, į Rumšiškes, savaitgaliais dažnai renkasi svečiai – velti vilnos, dainuoti liaudies dainų, tiesiog paplepėti prie arbatos. Žinoma, smagiausia Loritai, kai į namus susirenka jau suaugę vaikai – Mikas, Milda, Gytautas ir Girvydas. Tada smagu ir Viltei – sulaukusi sesers ir brolių dėmesio, ji be perstojo juokiasi.
Smagiausia Loritai, kai į namus susirenka jau suaugę vaikai – Mikas, Milda, Gytautas ir Girvydas. Tada smagu ir Viltei – sulaukusi sesers ir brolių dėmesio, ji be perstojo juokiasi.
Neįgali mergaitė – šeimos pagrandukė. „Kai daktarai man pranešė, jog kūdikis serga Dauno sindromu, nebuvo šoko. Jaučiausi viduje pasiruošusi kitokio vaiko atėjimui“, – dar prieš nėštumą moteris mąstė apie galimybę padėti likimo nuskriaustiems vaikams.
Naujagimės mamą labiausiai trikdė gydytojų patarimas nepasakoti apie kūdikį aplankyti atėjusiems žmonėms. „Jaučiausi kvailai. Žmonės šypsodamiesi sveikino, o aš negalėjau apie viską atvirai pasakoti. Tada nusprendžiau medikų patarimo nepaisyti“.
Naujagimei buvo pusė metų, kai mama susapnavo sapną, kurį iki šiol regi savo akyse. „Sapnavau, jog per štai tą virtuvės langą ateina viesulas. Vaikams šaukiu – greitai bėkit, surinkit skalbinius, – Lorita prisimena, kad viesului priartėjus, staiga viskas nutilo, – Staiga per visą dangų pamačiau kūdikio dauniuko veidą. Aiškiai išgirdau žodžius – tai yra tau nuo Dievo“.
Dauno sindromą turintys vaikai skiriasi nuo kitų jau nuo mažens. Jų veido išraiška keista – burna kartais persikreipia ir net bėga seilės. Jie ilgai nesugeba atsisėsti, ilgai nepradeda vaikščioti. Pirmuosius žingsnius Viltė žengė sulaukusi dvejų metų ir septynių mėnesių. „Aplinkiniai klausia, kodėl vaikas dar nevaikšto. Jei mama labai gailisi, kad vaikas nesveikas, tada jai tie klausimai širdį užduoda. Yra šeimų, kurios dėl to net užsidaro namuose“, – Lorita tvirtina, jog jai dukters niekuomet nebuvo gėda ir aplinkiniai tą jautė.
Kai Viltei buvo šešeri, Lorita išsiskyrė su vyru. „Išsiskyrėme tikrai ne dėl Viltės. Tiesiog mūsų požiūriai į gyvenimą tapo per daug skirtingi. Mano vyras Linas – šaunuolis. Daugelis vyrų dėl neįgalaus vaiko jaučiasi blogai, net nori jo atsisakyti. Linas visada Viltę priėmė taip, kaip ir kitus savo vaikus“, – Lorita vyrui yra dėkinga.
Kai Viltei buvo šešeri, Lorita išsiskyrė su vyru. „Išsiskyrėme tikrai ne dėl Viltės. Tiesiog mūsų požiūriai į gyvenimą tapo per daug skirtingi. Mano vyras Linas – šaunuolis."
Po skyrybų keturi vaikai liko gyventi su mama, o Kaune besimokantis Gytautas nusprendė apsistoti pas tėvą. „Suprantu, kad vyrui su manimi buvo nelengva. Per mažai jam skyriau dėmesio ir nebuvau labai mylinti.“
Po skyrybų Lorita pasikeitė – ji ėmė domėtis dvasiniais dalykais. „Kai pasitiki Dievu, tada nėra jokios baimės. Visada tikiu, kad Dievas mano gyvenimą tvarko teisingai“, – moteris tvirtina, jog taip nusiteikusi nustojo nerimauti dėl darbo ir pinigų. O tada viskas stebuklingai susidėliojo į vietas – jai pasiūlė folkloro ansamblio „Nedėja“ vadovės darbą, taip pat Pravieniškėse pradėjo vesti vilnos būrelį.
Mama su dauniuke keliauja visur. Ji jau priprato išsisukti iš nepatogių situacijų. Neseniai džiazo koncerte dukra priėjo prie nepažįstamo vyriškio ir įsikniaubė jam į delną. Lorita paaiškino, jog Viltė serga Dauno sindromu, ir draugiškas vyras kartu su ja šypsodamasis sėdėjo beveik pusę valandos. „Močiutė ją nusivesdavo į bažnyčią ir jai labai patikdavo, kai kunigas uždeda ranką laimindamas. Dabar ji viešoje vietoje kartais pasigauna vyrą ir užsideda jo ranką sau ant galvos“.
Tai, kad jos dukrai labai reikia fizinio kontakto, Lorita suprato „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės susitikimuose. „Į „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenę nuėjome tik pernai. Iškart pajutau, kaip Viltei ten patinka. Ten žmonės jai skiria daug dėmesio. Stovykloje du seneliai atsisėdo prie jos ir valandą laiko glostė jos rankas".
Tiesa, ir glostoma Viltė ne visada būna rami. Kartais ji supyksta, kad šalia jos esantys žmonės sudėję rankas ne taip, kaip jai norisi. Loritos šeimos draugai jau nustojo stebėtis, kad jų rankos perdedamos į kitą vietą, užčiaupiama burna ar atimamas šaukštas. Kebliausia, kai Viltė ima pykti ne vietoje ir ne laiku – pavyzdžiui, tada, kai baseine mama ją nori nuprausti po dušu.
„Mokausi atrasti jos emocijų priežastį. Šiuo atveju supratau, jog ji bijo iš viršaus ant galvos krentančio vandens stacionariuose dušuose. Dabar žinau, kad ją reikia prausti dušu, kurio rankeną galima valdyti“, – Lorita tvirtina, jog visada nemažai jaudulio abiems, kol perpranta naują aplinką.
Pavasarį Loritos kieme pražysta tulpės, narcizai. Veja nusėta saulučių ir pienių žiedais. Tačiau gamtos grožis Viltės nedomina. Ji vaikšto po kiemą ir prieš savo akis mataruoja skudurėlį.
Pavasarį Loritos kieme pražysta tulpės, narcizai. Veja nusėta saulučių ir pienių žiedais. Tačiau gamtos grožis Viltės nedomina. Ji vaikšto po kiemą ir prieš savo akis mataruoja skudurėlį.
Mama nuolat keičiamus skudurėlius ar virvutes vadina makaliukais. Ji nelabai patenkinta, kai Viltė visą dėmesį nukreipia į skudurėlio judinimą: „Kai jai įdomi aplinka, tada makaliuką galima iš jos lengvai atimti. Tačiau jei jai tampa nuobodu, tada ji būtinai ieško kokio nors judėjimo – arba judina skudurėlį, arba supasi ant sūpynių, arba tiesiog linguoja.“
Viltė labai jautri muzikai. Dažnai, pasigirdus dainai, ji iškelia ranką ir ima suktis ratu – panašiai kaip sukasi sufijų vienuoliai mistikai. Mama pasakoja, jog po pusvalandžio sukimosi pašaukta ji gali lyg niekur nieko, net nesvirduliuodama nueiti.
Keturias dienas per savaitę Viltė praleidžia Kauno apskrities specialiojoje mokykloje. Mama patenkinta ten dirbančių auklėtojų gebėjimu mokyti. Viltė mokykloje išmoko susirasti ir apsiauti batus ir net apsirengti visus drabužius – jei tik juos paduodi teisinga tvarka. Lorita džiaugiasi, kad mėgdžiodama kitus vaikus, dukra ėmė valgyti juodą duoną.
Įtikinti, kad Viltė paragautų ką nors naujo yra labai sunku. Mergaitė niekuomet neragavo vaisių ir žalių daržovių. Ji valgo bulves su pomidorų padažu, grikių košę, pienišką makaronų sriubą, blynus su uogiene ir labai mėgsta saldumynus – pyragus, sausainius, chalvą. Trintos daržovių sriubos valgymas yra griežtas ritualas.
Mama Viltei pripjausto duonos kubelių, tada mergaitė paima vieną kubelį, įmeta į šaukštą ir nardina į sriubą: „Anksčiau nevalgė sriubos, bet labai mėgo batoną. Tai močiutė sugalvojo įmesti batono kubelių į sriubą, kad suvalgytų bent pora šaukštų.“
Neįgalios mergaitės auginimas padėjo jai pervertinti šeimos vertybes, kuriomis vadovaudamiesi tėvai augina vaikus.
Neįgalios mergaitės auginimas padėjo jai pervertinti šeimos vertybes, kuriomis vadovaudamiesi tėvai augina vaikus. „Viltė mane išmokė pastabumo, – Lorita pasakoja, jog anksčiau jos visas dėmesys būdavo nukreiptas į darbus, todėl būdavo nelengva pastebėti, kaip vaikai jaučiasi, – Jei dabar vėl auginčiau vaikus, skirčiau daugiau dėmesio jų asmenybėms. Tiesiog labiau juos mylėčiau. Ne dėl to, kad anksčiau nemylėjau, tiesiog dabar matau, ką galėjau padaryti daugiau“.
Penkių vaikų mamos patarimas kitiems tėvams – neversti vaikų dirbti per prievartą. „Jei nori vaiką pripratinti prie darbo, jam turi būti smagu dirbti. Pavyzdžiui, ravėti daržą yra tikrai ne vaikams. Suaugusieji juk žino, ką ir kur sodins, jiems tas darbas įgyja prasmę, o vaikui tai tėra mechaninis rovimas“.
Pasakodama apie daržą, Lorita šypsosi – ji pati daržų neravi, nes jau antrus metus jos daržovės ir gėlės auga mulčiuotame darže, kuriame žemė uždangstyta šiaudais ir piktžolės čia tiesiog nedygsta.
Šį savaitgalį į Loritos namus suvažiuos ne tik jos pačios vaikai. Čia aptarti stovyklos organizavimo rinksis jauni savanoriai. Lorita jau daugelį metų prie Lašinių piliakalnio organizuoja vaikų stovyklas. Čia pat vyksta ir Rasų šventė. Moteris džiaugiasi, kad šiemet Rasas švęs kaip tik vaikų stovyklos gale ir planuoja vaikus mokyti trumpiausią metų naktį dainuojamų liaudies dainų.
Per Motinos dieną Lorita sveikins savo mamą ir dėkos jai už nuolatinį rūpestį. Jei Viltė neturėtų močiutės, Loritos aktyvus gyvenimas būtų neįmanomas.
Džiaugiuosi, kad galiu mamai bet kada paskambinti ir paprašyti pagalbos. Ji man duoda ir tikrai gerų patarimų.
„Džiaugiuosi, kad galiu mamai bet kada paskambinti ir paprašyti pagalbos. Ji man duoda ir tikrai gerų patarimų“. Prieš trejus metus moteris pradėjo rengti duonos ir bulvinių bandų kepimo edukacijas senoje Rumšiškių muziejaus troboje, todėl laiko lieka dar mažiau.“
Šią žiemą penkiasdešimtmetį atšventusi Lorita jaučiasi turinti daug energijos ir meilės, kurią nori dalyti kitiems. Jos svajonė – sukurti bendruomenę, kurioje kartu gyventų neįgalieji, specialistai ir savanoriai.
Įkvepia Prancūzijoje įkurtos „Arkos“ bendruomenės pavyzdys. „Bendraudami su neįgaliaisiais, žmonės labai daug išmoksta. Pasikeičia jų požiūris į gyvenimą, jie nustoja jaudintis dėl savo problemų“, – Lorita tiki, jog jos svajonė išsipildys anksčiau negu Viltė baigs mokyklą. Dirbdama su neįgaliaisiais, mama galės būti su dukra visą laiką ir nebijoti, kad jai kada nors pritrūks meilės.
