Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas neslepia, jog pirmos dvi valandos po orlaivio kontakto su vandeniu galėjo būti lemiamos. O įstaigos, pranešimą karinio jūrų laivyno koordinavimo centrui išsiuntusios tik 18.09 val., vadovas į jokius klausimus atsakinėti nenori.
Tik tak, tik tak...
Įvykių chronologija, pateikiama Krašto apsaugos bei Susisiekimo ministerijų, kelia tam tikrų klausimų. 16.16 val. fiksuojama paskutinė žinoma An-2 pozicija. Anot Susisiekimo ministerijos skelbiamų duomenų, paskutinis Palangos dispečerių kontaktas su įgula fiksuotas penkiomis minutėmis vėliau – 16.21 val.
„Praėjus 20 min. į Palangos vadavietės skrydžių vadovo kvietimus atsiliepti įgula nebereagavo. Bandyta užmegzti radijo ryšį per kitus tuo metu valdymo zonoje skridusius lėktuvus, tačiau pastangos buvo be rezultatų. Tuomet VĮ „Oro navigacija“ paskelbė lėktuvo paiešką“, – skelbia Susisiekimo ministerija.
Kada buvo tas „tuomet“, kai „Oro navigacija“ ėmėsi paieškų? Tikslaus laiko Susisiekimo ministerija nenurodo. Bet pranešimas, po kurio buvo galima aktyvuoti gelbėjimo laivus ir sraigtasparnius, Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą pasiekė 18.09 val.
„Per daug užsiėmęs esu“
Šį pranešimą 18.09 val. išsiuntė Aeronautikos gelbėjimo koordinacinis centras (AGKC) – „Oro navigacijos“ padalinys.
„Tinkamai parengtas ir sertifikuotas AGKC personalas yra pasiruošęs greitai ir kokybiškai reaguoti į avarines situacijas. Įmonės AGKC visiškai atitinka aukščiausius tarptautinius standartus“, – teigiama centro internetiniame puslapyje.
AGKC vadovas Vytautas Vaižmužis, sulaukęs 15min.lt žurnalisto skambučio, trenkė telefono ragelį neišgirdęs net pirmojo klausimo.
O ar AGKC „greitai ir kokybiškai“ dirbo savo darbą An-2 istorijoje? Centro vadovas Vytautas Vaižmužis to komentuoti nepanoro. Ne tik to – apskritai nieko. AGKC vadovas, sulaukęs 15min.lt žurnalisto skambučio, trenkė telefono ragelį neišgirdęs net pirmojo klausimo.
„Per daug užsiėmęs esu ir negaliu nieko šnekėti dabar“, – pasakė V.Vaižmužis ir pokalbį nutraukė nė neatsisveikinęs.
Pirmadienį AGKC vadovas buvo tas žmogus, kuris pareiškė, esą An-2 skrido „nevaldomoje oro erdvėje“ ir nebuvo fiksuojamas nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei Švedijos radarų. Dingusio piloto Adolfo Mačiulio dukra Brigita Mačiulytė 15min.lt teigė mėginusi iš V.Vaižmužio išgauti paaiškinimą apie „nevaldomą oro erdvę“, tačiau atsimušusi į sieną.
„Tai yra žmogus, kuris nei bendrauja... Aš su juo bandžiau kontaktuoti pirmą dieną po pareiškimo apie „nevaldomą oro ervę“. Sakau, jūs man paaiškinkit, kas tai yra. Lygiai tas pats buvo. Mekenimai – aš taip pavadinčiau. Kai žmogus stovi priešais kameras ir sako, kad jie padarė viską... Švedijos karinių oro pajėgų – tikrai ne jo pastangomis tie lėktuvai pakelti“, – kalbėjo B.Mačiulytė.
Trys Švedijos sraigtasparniai į Baltijos jūrą išskrido po to, kai apie nutrūkusį ryšį su An-2 pranešė A.Mačiulio bičiulis, Katlebergo oro uosto vadovas Kjellas Brattforsas.
Tai, jog AGKC pranešimą apie lėktuvo dingimą išsiuntė praėjus daugiau nei pusantros valandos nuo tada, kai nutrūko ryšys su An-2, piloto dukteriai atrodo nesuvokiama.
Tai yra tikriausiai labiau negu nenormalu, – teigia B.Mačiulytė.
„Tai yra tikriausiai labiau negu nenormalu. Neturiu reglamento, man sunku komentuoti, per kiek laiko jie turi reaguoti. Vienur sakoma, kad pusvalandis. Vakar ponia Juknevičienė (buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė – aut. past.) pasakė, kad per 5 minutes jie turi pranešti. Kaip bebūtų – ar tai pusvalandis, ar 5 minutės – mes turime vėlavimą“, – teigė B.Mačiulytė.
J.Olekas: tai galėjo būti lemtingos valandos
Krašto apsaugos ministras J.Olekas 15min.lt teigė, jog pirmosios valandos po orlaivio kontakto su vandeniu galėjo būti lemtingos. Politikas įvardijo ir terminą – jei pilotams pavyko ištrūkti iš An-2, pirmos dvi valandos galimai buvo riba tarp gyvybės ir mirties.
Tokiame vandenyje, (...) 2 valandos – gyvybės klausimas, – teigia J.Olekas.
„Jeigu mes būtume gavę tą signalą kaip tik tuo metu, kai jis (lėktuvas – aut. past.) krito į vandenį ar leidosi ant vandens, tai nuo Nemirsetos, kur mes laikome „sraigtą“, iki tos vietos būtų galima nuskristi per tokį laiką, kai net ir su liemenėmis galėtų pilotai išgyventi. Tokiame vandenyje, kaip rodo informacija, kurią turiu susirinkęs, faktiškai 2 valandos – gyvybės klausimas“, – sakė J.Olekas.
AKGC ministras neskuba smerkti. Be to, Palangos dispečeriai esą tuoj po ryšio nutrūkimo bandė įvairiais būdais atnaujinti kontaktą su An-2.
„Kada nesulaukė jo nutupiant – 17.20 val. – jie dar kurį laiką jo bandė ieškoti ir visaip kviesti. Tada yra tas intervalas, 30 minučių, man atrodo, nuo neatvykimo iki paieškos skelbimo. Jie paiešką skelbė per AKGC ir tik po to jie tą informaciją perdavė mums – 18.09 val.“, – aiškino J.Olekas.
Politiko teigimu, gali būti, jog toks laiko intervalas atitiko normas – mat anksčiau fiksuota ir tokių atvejų, kai orlaivis laikomas dingusiu, o jo įgula tiesiog nepraneša apie savo nusileidimą.
„Jie sako, kad tokių lėktuvų, kurie nutūpė ir neatsako, pasitaiko ne vienas“, – prisiminė J.Olekas.
Ministras pabrėžia, kad An-2 įgula neišsiuntė nelaimės signalo – esą tai viena priežasčių, dėl kurių pranešimas apie lėktuvo dingimą taip ilgai keliavo iki karinio jūrų laivyno.
Anot politiko, panašioje situacijoje buvo ir lakūnas Jurgis Kairys, pernai rugsėjį išgyvenęs aviakatastrofą Egėjo jūroje.
„Jis vakar paaiškino, kad jo ieškoti pradėjo po dviejų su puse valandos. Nesulaukę jo nutūpimo laiko plius kažkiek tai dar minučių“, – sakė J.Olekas.
Pašnekovas užsimena, jog po An-2 katastrofos gali būti keičiamos Lietuvos aviacijos saugos taisyklės – tačiau esą galima ir rizika, kad jas pakeitus padaugės nereikalingų paieškos operacijų.
„Matyt, kad mes turime peržiūrėti, ar mes laikomės tarptautinių reikalavimų. (…) Arba jie (aviacijos saugos standartai – aut. past.) visai keistini, arba... nežinau, ką reikėtų padaryti, kad ta reakcija būtų kitokia. Bet tada mes galime turėti daug „tuščių“ kėlimų“, – svarstė krašto apsaugos ministras.