„Darbe jis sveikata nesiskundė“, – 15min sakė Juodkrantės Liudviko Rėzos centro vadovė Sonata Vaitonienė.
Šiame centre A.Balna puse etato dirbo kultūros renginių organizatoriumi, kitą laiką skirdavo gidavimui.
„Vesdavo ir po visą Kuršių neriją, Nidą, turėjo gido pažymėjimą, tai buvo jo buvo veikla. Visą laiką atidavė. Žavinga asmenybė. Labai didelė netektis. Daug metų gyveno Juodkrantėje, kuomet vedė šio krašto moterį“, – pasakojo vadovė.
Pasakodavo valandų valandas
L.Rėzos centro socialinių tinklų paskyroje skelbiamas „Pro Memoria – juodkrantiškiui Arūnui Balnai“.
Jį paruošė Raimonda Meyer–Ravaitytė.
Kaip skelbiama, dar liepos 29 dieną, vesdamas ekskursiją po istorinį Juodkrantės vilų kvartalą Arūnas Balna nežinojo – paskutinįjį kartą.
Tąkart, kaip nurodoma, lyg tyčia susirinko rekordinis žmonių skaičius – net keturiasdešimt penki – ir 2,5 valandos turėjusi trukti ekskursija užsitęsė iki 3,5 valandų.
„Klausimams nebuvo galo, o Arūnas sakė nežinojęs, kaip pabaigti... Nepaisant nuovargio, jo akys spindėjo ir bendradarbiams prisipažino: „Koks aš laimingas, kad galiu daryti tai, ką sugebu geriausiai!“. Ekskursija „Juodkrantės vilų kvartalas“ buvo jo „kūdikis“ – pats dėliojo maršrutą, po kruopelytę rinko medžiagą – iš visų prieinamų šaltinių.
Turistai ne tik į šią, bet ir kitas jo ekskursijas eidavę ir po keletą kartų – garsas apie Juodkrantėje gyvenantį gidą plito. Arūnas labai greitai atsidūrė žurnalistų dėmesio centre – jį galima buvo pamatyti per televiziją, išgirsti radijuje, pokalbius su juo spausdino laikraščiai...“, – rašoma „Pro Memoria“.
Pasak vienos klaipėdiškės, Arūnas buvo vaikščiojanti Juodkrantės enciklopedija, be galo nuoširdus ir mylintis savo klausytojus.
Žmonės ėjo paskui jį, kaip kažkada Klaipėdoje, – paskui jį – jauną rusų kalbos ir literatūros mokytoją – ėjo būriai mokinių... Mokykla ir ekskursijos – tai du jo gyvenimo pašaukimai, pirmasis – susijęs su įgyta profesija, antrasis – tapęs gyvenimo būdu.
Dėstė rusų kalbą ir literatūrą
Arūnas gimė 1960 metų kovo 11 dieną Traupio miestelyje Anykščių rajone, Balnų šeimoje buvo vyriausias sūnus, be jo augo trimis metais jaunesnis brolis Vilmantas.
Mama Viktorija – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėvas Osvaldas – auksinių rankų žmogus, visų galų meistras.
Gabus jaunuolis iš atokios provincijos buvo pasiekęs net Maskvą – savo jėgomis įstojęs į Lomonosovo universitetą Arūnas studijavo ekonomiką, tačiau koją pakišo liga – negalėdamas tęsti studijų iš antrojo kurso iškrito ir buvo iškart paimtas į sovietų armiją – dar dveji metai prabėgo Rusijoje, Jakaterinburge.
Po to – studijos Vilniaus pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros fakultete, jį pabaigęs 1987 metais įgijo mokytojo kvalifikaciją ir su paskyrimu atvyko į Klaipėdą.
Dabartinėje „Ąžuolyno“ gimnazijoje dėstė rusų kalbą ir literatūrą.
Kaip prisipažino paskutiniajame radijo interviu, į Juodkrantę Arūnas „atitekėjo“ 1992 metais, jo mamos žodžiais, tapdamas meilės emigrantu: santuokoje susilaukė sūnaus Žilvino ir dukros Bangos.
Juodkrantės mokykloje vaikus mokė geografijos, darbų ir fizinio lavinimo, kol vieną dieną išėjo dirbti „pelningesnių“ darbų – tapo kelininku, nacionalinio parko lentpjūvės darbininku – deja, tai neatnešė jam nei sotesnio kąsnio, nei pasitenkinimo.
Sukūręs naują šeimą, Arūnas neišvyko iš Juodkrantės – čion parsivežė žmoną Gintarę, čia gimė sūnus Rapolas.
Dalyvaudavo protmūšiuose
Kai 2015 metais A.Balna buvo priimtas kultūrinių renginių organizatoriumi Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre, jam buvo leista sugrįžti prie tikrojo pašaukimo – mokyti kitus ir mokytis pačiam.
Centro vadovai patikėjo jam vesti renginius bei edukuoti žmones vedant ekskursijas. Arūnas tapo Klaipėdos apskrities gidų gildijos nariu.
Žinių aruodai pildėsi ir dėl naujojo pomėgio – su žmona Gintare jiedu aistringai įsitraukė į intelektualių žaidimų maratoną – aštuonerius metus kiekvieną pirmadienį vykdavo į Klaipėdą dalyvauti protų mūšiuose, juos pradėjo rengti ir Neringoje.
„Dabar galėtume tik skausmingai atsidūsėti – netikėta mirtis sustabdė Arūną brandžiausiame ir kūrybiškiausiame jo gyvenimo laike. Tada, kai jis tapo savimi, įgijo pasitikėjimo, kai žinios tapo žinojimu, kai atėjo pripažinimas – kelionė nutrūko.
Mes – jo artimieji, bendradarbiai, draugai, pažįstami, kaimynai – artimi ir tolimesni gyvenimo pakeleiviai – lenkiam galvas ir dėkojame Likimui, leidusiam pažinti gražų Žmogų: charizmatišką, savo pasakojimais užburiantį pasakorių, nepakeičiamą Juodkrantės gidą, tikrą Juodkrantės ir Neringos patriotą, kultūros darbininką, nuoširdų, pasirengusį kitiems padėti draugą, kolegą, kantrų vyrą, dėmesingą tėvą, žmogų, sugebėjusį prajuokinti...
Ir poetą – tiesa, be titulų – betgi nepabijojusį atsiverti ir su mumis pasidalinti savo sieloraščiais. Ar girdite, kaip tyloje suvirpa poetinis Arūno balsas?“, – dalijamasi socialiniame tinkle.
„Ilsėkis, mielasis Arūnai, lengvoje Juodkrantės žemelėje – čia, kur esi ir būsi visada namuose. Juk ne kartą esi sakęs:
„Saulė kils iš rytų,
Švies, guls jūron nakvoti,
Šičia aš gyvenu,
O kitur – nebemoku“, – rašoma socialiniame tinkle.
