BNS kalbinti istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys, be kita ko, pažymi, kad savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas nerodo kokybiško darbo.
„Ir betvarkė gali būti stabili. Ar tai patikima, ar tai yra gera, ar tai veda kažkur į bendrą gėrį – manau, kad tai yra indiferentiška. Pats stabilumas nėra jokia kokybė. Ką krizės metu reiškia stabilumas? Kaip tik norisi didžiausio šurmulio, didžiausio idėjų ginčo, didžiausio svarstymo, energijos ir net linksmumo vengiant to gyvuliškai rimto politinio veido“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius E.Aleksandravičius.
Abu pašnekovai ilgą šios Vyriausybės išsilaikymą valdžioje sieja su sunkia ekonomine padėtimi.
„Iš principo, kalbant apie Lietuvos politinę tradiciją, savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas gali reikšti, kad Vyriausybė nieko nedirba, bet turi stiprią atramą parlamente. Gali reikšti ir tai, kad dirba labai daug, niekam nepatinka, bet metas yra sunkus ir niekas nenori eiti į valdžią. Man atrodo, kad antras variantas yra tikslesnis. Paprastai, kai Vyriausybė yra veikli, jai išlikti valdžioje yra sunkiau, bet šios Vyriausybės kadencija kaip tik prasidėjo su recesijos ryškesnių požymių Lietuvoje pradžia ir nuo pat pradžių buvo labai aišku, kad kitos opozicinės partijos jėgos – socialdemokratai ir populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos – visiškai neketina tokiu metu dalyvauti procese“, – sakė N.Šepetys.
Jo vertinimu, viena iš politinio stabilumo sudedamųjų dalių yra finansinis stabilumas, tačiau krizę suvaldyti užsibrėžusi dabartinė Vyriausybė politinio pamato naujiems rinkimams nepasiklojo.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, matyt, pasiekė ir valdžios atitolimo nuo masinės žmonių gyvensenos ir sąmonės rekordą. Štai kodėl jinai galėjo gyventi pakankamai ilgai, – svarstė Egidijus Aleksandravičius
„Šitos Vyriausybės specifika pirmiausia ta, kad jinai – absoliučiai antipopulistinė, iš principo dominavo netgi ne politinis veikimo variklis, o turbūt administracinis ar valdininkiškas. Iš vienos pusės tai yra nepaprastai intensyvi reguliavimo veikla, kita vertus, visiškai nepaisyta savo pačių politinės ateities – tarsi pradėjusi dirbti Vyriausybė suprato, kad ją sudarantieji ilgam sutinka nedalyvauti valdžioje pasibaigus kadencijai. Toks, galima net pavadinti, mokslinis mąstymas labai retai būdingas Rytų Europos šalių vyriausybėms“, – dėstė N.Šepetys.
„Visi bandymai versti Vyriausybę nebuvo rimti, nes opozicija tiesiog nenorėjo susigadinti ateities – geriau išlaukti tą sunkų metą tikintis, kad kai bus rinkimai, bendra ekonominė situacija pasaulyje bus geresnė. Manau, kad politiniai oponentai suprato, kad jei jie (valdantieji – BNS) nori, tegu ir pasilaidoja“, – sakė jis.
E.Aleksandravičiaus vertinimu, opozicija buvo tiesiog per silpna pakeisti valdančiąją koaliciją.
„Iš visų organizuotų politinių jėgų ar partijų geriausiai organizuoti, didžiausią patyrimą turėję socdemai buvo G.Kirkilo Vyriausybės labai stipriai diskredituoti ir buvo labai sunku tikėtis, kad jie galėtų kaip nors greitai didinti savo opozicinius raumenis. Be abejonės, milžiniška krizė, į kurią su visa Europa Lietuva įpuolė, nerodė, kad yra kitų labai aiškius jos įveikimo būdus žinančių veikėjų. Imtis kuopti šitas Augėjo arklides reikėjo atrasti specialų juodadarbį, A.Kubilius, man atrodo, tam labiausiai ir tiko“, – sakė jis.
Be to, E.Aleksandravičius kaip Vyriausybės ilgaamžiškumo priežastį įvardijo premjero atlaidumą koalicijos partneriams.
„Per šituos metus iškilo visai pagrįstas klausimas, ar mes vieną Vyriausybę turėjome, ar daugiau, veikiančių vienoje vietoje. Kažkokia vyriausybinė konfederacija. Akivaizdžiai matėsi, jog kai kurios sritys su bendru Vyriausybės ansambliu beveik nesiderina. Paimkit Raimundo Palaičio bylą ir tai, kaip atrodė liberalcentristams į rankas atiduota viena iš galios struktūrų. Paskutiniai metai rodė, kad premjerui absoliučiai nesutinkant su tuo, ką daro vienas jo vyriausybės segmentas, vis tiek jinai toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad valdant valdžioje buvo įmanoma toleruoti tokius dalykus, kurie pašiaušia plaukus, jeigu jų yra ant galvos“, – sakė istorikas E.Aleksandravičius.
Jis dabartinę Vyriausybę įvertino kaip esančią nereiklią sau.
„Daug svorio nereikia nešti – rėtis gali turėti kiek nori dugnų, vis tiek vanduo prateka kiaurai. Tai tokia tvari struktūra, kuri vaidina labai nedaug vaidmens. Tu gali ilgai egzistuoti, kai nieko per daug iš savęs nereikalauji“, – sakė istorikas.
Jo teigimu, paprasti žmonės apskritai buvo atriboti nuo Vyriausybės.
„A.Kubiliaus Vyriausybė, matyt, pasiekė ir valdžios atitolimo nuo masinės žmonių gyvensenos ir sąmonės rekordą. Štai kodėl jinai galėjo gyventi pakankamai ilgai“, – svarstė E.Aleksandravičius.
Penkioliktoje po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje, kuri įgaliojimus prisiekusi Seime gavo 2008 metų gruodžio 12 dieną, dirba Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Iki šiol ilgiausiai dirbusio ministrų kabineto titulas priklausė dvyliktajai Vyriausybei, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Brazauskas – ji įgaliojimus gavo 2001 liepos 12-ąją ir dirbo iki 2004 metų gruodžio 14 dienos.
„Žinant, kad kadencija dar tęsis ilgiau nei pusmetį, jau šiandien, istorinių lygiųjų dieną, galima sakyti, kad būsime pasiekę naują Vyriausybės darbo ilgaamžiškumo rekordą Lietuvoje“, – penktadienį Vyriausybės išplatintame pranešime teigė premjeras A.Kubilius.
