Interviu be kaklaraiščių. Ne studijoje. Ne apie politiką. Interviu apie A.Kubilių – Lietuvos pilietį. Apie jo mėgstamiausią knygą, alkoholinį gėrimą ir tais laikais, kai buvo duotas, visai neįprastą vardą.
– Premjere, kai Jūs pagalvojate apie ateitį, kai pagalvojate apie tai, kas bus po dešimties metų ir kaip žmonės prisimins Jūsų Vyriausybę, Jums nebaisu, kad Jūsų apskritai neprisimins?
– Aš niekada sau nekėliau klausimo, kaip mus prisimins po dešimtmečio. Klausimas, kaip aš pats prisiminsiu po dešimtmečio tai, ką mums teko visiems kartu daryti. Mano įsitikinimu, prof. Vytautas Landsbergis labai gerai šiandien pradėjo kalbą mintimi apie laikinus ir amžinus susirinkimus. Einant į neišvengiamą amžiną susirinkimą, visada pats svarbiausias dalykas – tavo paties sąskaita su tavo asmenine sąžine, o ne su tuo, kas bus kur nors parašyta, pasakyta ar įvertinta.
Šią savaitę, kas sekė spaudą, ypač tarptautinę, matė vieną liūdnesnę žinią. Labai žymus pasaulio verslo lyderis Steve'as Jobsas išėjo į tą amžinąjį susirinkimą. Dienraštis „Financial Times“ dideliame tekste apie jį šią savaitę paskelbė S.Jobso žodžius, pasakytus tada, kai jis, prieš gerus septynerius metus sužinojo, kad serga vėžiu. Tai ta proga, kad manęs klausia, kaip vertinsiu savo veiksmus po dešimties metų, aš tiesiog noriu pacituoti S.Jobso žodžius: „Tavo laikas yra ribotas, taigi neeikvok jo gyvendamas kažkieno kito, ne savo, gyvenimą. Neleisk, kad kitų, svetimų nuomonių triukšmas paskandintų tavo paties vidinį balsą. Ir, svarbiausia, turėk drąsos sekti savo širdies ir intuicijos balsą“.
Baigiamaisiais mokyklos metais man iškilo didelė egzistencinė dilema – save traktavau ir laikiau labai geru poetu, kurio eiles skaitydavau pats sau ir labai jas mėgdavau ir troškau būti literatūros žvaigžde.
Tai yra atsakymas į Jūsų klausimą.
– Ruošdamiesi šiam susitikimui, mes Jūsų klausėme apie Jūsų mėgstamiausią filmą, mėgstamiausią knygą, mėgstamiausią muzikos kūrinį ir mėgstamiausią gėrimą. Premjere, mėgstamiausiu muzikos kūriniu įvardijote Marijono Mikutavičiaus dainą „Degančios rankos“. Tai nelabai linksma daina. Netgi fatališka, ypatingai savo pirmuosiuose posmuose. Kodėl būtent šis kūrinys?
– Pirmas dalykas – tai, aišku, Marijonas. O Marijonas yra Marijonas. Nors šioje dainoje tai visai kitoks Marijonas Mikutavičius nei „Trys milijonai“. Ir tekstas, ir nuotaika man atrodė ir atrodo labai lietuviška ir labai tinkanti. Aš nežinau, kodėl man ši daina patinka. Patinka, ir viskas.
– Kai Jūsų klausėme apie knygas, abu sutikome, kad kuo toliau eini gyvenimo keliu, tuo labiau įkvepia knygos iš praeities. Istorinės knygos, knygos, galbūt, praradusios vienadienį populiarumą, knygos, kurių nebėra perkamiausių knygynų dešimtukuose.
Jūs paminėjote Gustavo Lebono knygą „Masių psichologija“. Knygą, kuriai jau per 100 metų. Tai knyga, parašyta prancūzo, kuris tais laikais gana kontraversiškai kalbėjo apie tai, kaip veikia žmogaus protas, ir apie tai, kaip veikia masinis žmogaus protas. Kadangi mes, būdami pavieniai padarai, elgiamės vienaip, o susibūrę į minią, staiga pasidarome kitokie. Kodėl Jums ši knyga taip patiko?
– Kai manęs klausia, kokia yra man labiausiai patikusi knyga, aš vis atsakau, kad man labiausiai patinka knyga, kurią tuo metu skaitau. Jei bandyčiau sudaryti savo mylimų knygų dešimtuką, nežinau, ar ta knyga, kurią tuo metu skaitau, į tą dešimtuką patektų. Bet turiu pomėgį, ypač prieš miegą, skaityti geras istorijos knygas, kuriose gali rasti labai daug paralelių ir paaiškinimų tam, kas vyksta dabar.
Skaitydamas šias knygas pamatai, kad tie laikini sunkumai, kuriuos dabar pergyvenam, istorijoje yra ne naujiena. Daugelis dalykų, daugelis dėsnių istorijoje yra seniai atrasti. Jei nori pažinti dabartį, reikia paskaityti istorikų, politikos analitikų knygų apie tai, iš kur dabartis kyla.
Viena iš stipriausių mano neseniai skaitytų knygų, palikusių labai didelį įspūdį – tai Orlando Figes knyga „A People's Tragedy. The Russian Revolution: 1891-1924“. Tai knyga apie Rusiją tuo laikotarpiu. Apie tai, kaip ši šalis, atsilikdama nuo Europos, nuo tendencijų, kurios jau buvo prasidėjusios Prancūzijoje ir ėjo toliau per visą Europą, taip pat bandė eiti tuo keliu kapitalizmo link, ir pataikė į bolševikų revoliuciją. Rusijos to meto pjūviai, britų istoriko išdėstyti pakankamai didelės apimties knygoje, suteikia labai daug atsakymų, kur Rusija yra dabar ir kas jos laukia toliau.
Neseniai su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau knygą apie Otto von Bismarcą. Apie tai, kaip jis kūrė Vokietiją 19 a. viduryje. Savo lyderystės ir didžiulės politinės valios dėka jis sukūrė Vokietiją, kuri 20 a. pergyveno labai daug tragiškų vystymosi etapų, tačiau lyderystės gebėjimas O.von Bismarco pademonstruotas išties labai sudėtingomis aplinkybėmis, yra unikalus.
Šiuo metu ant stalo guli G.Lebono knyga „Minios psichologija“. Negaliu pasakyti, kad visus labai raginčiau ją skaityti, nes kuo toliau skaitai, tuo ji ne taip pagaunanti. Bet mane sudomino pirmieji puslapiai, iš kurių noriu kai ką pacituoti. Tai žodžiai, rašyti 19 a. pabaigoje. Jei nežinotum, kad rašoma apie šį laikotarpį, galvotum, kad rašo apie mus, 21 a. pradžioje:
„Dabartinis laikmetis yra vienas tų kritinių laikotarpių, kuriuo vyksta mąstymo pasikeitimas. Šį pokytį lemia du svarbūs veiksniai: religinių, politinių ir socialinių pažiūrų, sudarančių civilizacijos pagrindą, žlugimas ir naujų mąstymo bei egzistencijos sąlygų, nulemtų šiuolaikinio mokslo ir technologijų, sukūrimas. Praeities idėjos, nors dar ginčijamos, vis dar labai įtakingos, o naujosios, kurios turėtų pakeisti atgyvenusias, dar tik atsiranda. Taigi dabartinis amžius yra pereinamasis, sumaišties laikotarpis. Šiuo metu nelengva nustatyti, kas išsirutulios iš šio, ganėtinai chaotiško, laikotarpio. Kokiomis pamatinėmis idėjomis remsis ateities visuomenė. To dar nežinome, tačiau jau dabar galima numatyti, kad visuomenės organizacinę struktūrą gerokai nulems nauja jėga, šių laikų valdovė, minia. Ji vienintelė pakilo virš daugybės atgyvenusių idėjų griuvėsių, virš nuverstų valdžių ir, regis, greitai absorbuoja kitas jėgas. Netgi kai išsivadėja senieji tikėjimai, kai vienas po kito nugriūva atraminiai visuomenės stulpai, vienintelei minios galiai niekas negresia, negana to, jos autoritetas vis stiprėja. Taigi amžius, į kurį įžengiame, bus minios era. Vos prieš šimtmetį pagrindinė įvykių varomoji jėga buvo tradicinė valstybės politika ir kunigaikščių varžybos. O minios nuomonės dažniausiai nebuvo paisoma. Dabar priešingai, politinė tradicija, individualios monarchų pažiūros ir valdovų konkurencija turi mažai įtakos, viršiausias yra minios balsas. Ji primeta savo valią karaliams, o šie turi išgirsti jos balsą. Tautų likimai sprendžiami nebe kunigaikščių tarybose, bet minios sieloje“.
Nelabai ką turiu pridurti prie šios citatos, kai kalbame apei mūsų laikmetį.
– Labai nedaug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai buvo rašyta ši knyga. Kalbėdamas su žmonėmis, dažnai bandau pagalvoti apie tai, kaip jie pasidarė tokie, kokie jie yra. Jūsų biografiniai duomenys nėra jokia paslaptis, bet jų nėra tiek jau ir daug. Man pasidarė įdomu: Jūs už mane esate 14 metų vyresnis. Tais laikais, 1956-aisiais, Jums tėvai davė vardą „Andrius“. Jei pasižiūrėsime statistiką vardų, kaip berniukus vadindavo tais metais, tai buvo labai neįprastas, retas vardas. Jūs vilnietis, Jūsų tėvai inteligentai. Kodėl Jums davė tokį vardą?
– Tiesą sakant, tai klausimas, kurio aš niekada nesugalvojau paklausti savo tėvų. Dabar tos galimybės jau nebeturiu. Net nežinau. Tarp savo bendraamžių tikrai nedaug pažįstu žmonių su tokiu pat vardu, bet manęs tai negąsdindavo. Kai kažkuriais metais buvo išleista lietuviška knygelė „Vardai ir pavardės“, kurioje buvo išdėstyta vardų kilmės analizė, paaiškėjo, kad vardas „Andrius“ yra graikiškos kilmės ir reiškia „vyriškas, drąsus“. Tada ir nutariau, kad tai labai neblogas vardas.
Todėl jeigu reikia rinktis, tai tikrų vertybių mišinys – geras viskis su paprastu ledu – man atrodo pats tinkamiausias dalykas.
– Aš neatsitiktinai paklausiau šio klausimo. Pamąsčiau, kad jei tėvai duoda tais laikais neįprastą vardą, tai galbūt ir pati šeima buvo neįprasta? Arba neįprastai auklėjo, ne taip, kaip kiti? Kai buvote vaikas, mokinys, klasėje jautėtės kitoks nei kiti?
– Nepamenu, kad būčiau jautęsis labai kitoks. Galbūt ta specifika, kad abu tėvai buvo literatūros kritikai, tyrinėtojai. Nuo pat vaikystės esu tikras konservatorius, visą savo gyvenimą praleidau Antakalnyje. Čia gimiau, gyvenau, mokiausi, studijavau, ilgą laiką dirbau ir toliau gyvenu, nors šiuo metu ir kiek toliau, Turniškėse. Bet viskas vyko Antakalnyje.
Antakalnį esu išdavęs gal tik šešeriems metams, kai išmainiau šį mikrorajoną į Lazdynus. Bet Antakalnyje gimiau ir augau kartu su tėvais, vadinamajame rašytojų name, Antakalnio g. 8. Augimas ir brendimas rašytojų bendruomenėje, su tokiomis asmenybėmis kaip Justinas Marcinkevčius, Algimantas Baltakis, jų vaikais, gal kažką davė. Manau, kad tai buvo prieraišumas knygai. Taip baigiamaisiais mokyklos metais man iškilo didelė egzistencinė dilema – save traktavau ir laikiau labai geru poetu, kurio eiles skaitydavau pats sau ir labai jas mėgdavau ir troškau būti literatūros žvaigžde.
Bet tėvas, tuo metu pakliuvęs į eilines ano meto valdžios, tai buvo 1973-74 metai, nemalones, man literatūrinio auklėjimo keliu įrodė, kad literatūros mokslas ar kūrybinis žanras bus labai ideologizuotas, dėl to teks kentėti. Fizika yra šaltų ramių skaičių ir fizikinės romantikos kelias. Tą auklėjimo darbą jis atliko labai paprastai: atnešė iš Mokslų akademijos bibliotekos rusų kalba parašytą knygą apie Nobelio premijos laureatą, atradusį atomo struktūrą. Tą knygą perskaitęs suvokiau, kad nėra didesnės romantikos nei fizika. Fizika yra poetinis mokslas, ir patraukiau į fiziką. Gyvenimo pradžios kelio toks ir išskirtinumas: knygas skaityti mėgau, o iš to išėjo fizika.
– Jūsų tikriausiai net didžiausi priešai neapkaltins lengvo populiarumo ieškojimu. Kai mes paprašėme premjero pasakyti, koks filmas jam patiko labiausiai, jis pasirinko filmą su labai šokiruojančiu pavadinimu – „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Premjere, šis filmas ne apie pensijų atstatymą. Kodėl būtent šis filmas?
– Tai labai žiaurus filmas. Jį pastatė broliai režisieriai Coenai, 2007-2008 m. jis yra gavęs keturis Oskaro apdovanojimus. Tai naujos kartos, žiauraus žiaurumo filmas. Sukrečiantis savo paprastu žiaurumu. Jį pamatęs išeini tarsi pats kirviu gavęs per galvą. Tuo pačiu metu išeini su palengvėjimu, tardamas sau: ačiū Dievui, pas mus taip nebuvo ir nėra.
Pasirinkau šį filmą, nes taip jau sutapo, kad Mantas Adomėnas mane ketvirtadienį užpuolė, klausdamas, koks yra mano mėgstamiausias filmas. Tądien liberalai bandė pasakyti, kad negalime pensininkams kompensuoti pensijų nuo sausio mėnesio. Tai aš ir prisiminiau šį filmą, tik kaip tik mąstydamas, kad senukams vietos Lietuvoje yra.
– Gaminant daugelį kokteilių, esi barmeno arba barmenės malonėje. Tai nemoka taip padaryti, tai supainioja sudėtines dalis, tai kokios nors neturi arba savininkas pagailėjo, improvizuoja, įpila ko nors kito. Tai temperatūra ne ta, tai atskiedžia ne taip. Bet yra vienas kokteilis, kurio sugadinti neįmanoma ir kurį tobulai padaro net ir lėktuvuose, kai bare trys buteliai ir kibirėlis ledo. Tas kokteilis – tai viskis su ledu, kurį premjeras ir pasirinko kaip savo mėgstamiausią gėrimą. Ar mano teisingas spėjimas, ar Jūs dėl kitų priežasčių jį pasirinkote?
– Priežastis teisinga. Nesu didelis kulinaras ir nesu tas, kuris į tai bandytų daug investuoti. Kartais ir šeimoje kyla diskusijų ir ginčų. Aš visad aiškinu, kad man tikros vertybės labai svarbios. Maistas, su kuriuo užaugau namie, man yra pats skaniausias, nors žmona ir jaunėlis sūnus yra dideli kulinarai ir mėgsta labai skaniai gaminti. Bet aš ateinu ir sakau: galima man šaltos virtos šoninės su krienais gauti?
Panašiai yra ir su gėrimais. Gal iš to paprasto suvokimo, kad gero dalyko nesugadinsi, jei tu jį vartosi nemaišydamas su kitais ingredientais. Todėl jeigu reikia rinktis, tai tikrų vertybių mišinys – geras viskis su paprastu ledu – man atrodo pats tinkamiausias dalykas.
