L.Balčiūnas apie savo išskirtinį darbą papasakojo interviu 15min.
– Jūs esate lenktyninių žirgų treneris bei juos parduodančios agentūros įkūrėjas?
– Ne. Treneris yra licenciją turintis žmogus, treniruojantis lenktynėms. Aš žirgus ruošiu, esu raitelis, tačiau savo vardu leisti į lenktynes negaliu. Perku žirgus, juos paruošiu ir parduodu. Klientai dažnai stebisi, kad aš pats ir joju, ir perku žirgus, nedaug agentų daro abu dalykus.
Eidamas rinktis žirgo, konkrečiai žinau, ko man reikia. Žinau, kaip jis turi judėti, kaip elgtis, kaip bendrauti. Taip pat, paprastai tariant, esu darbinis jojikas, vykdau tai, ko treneris nori iš žirgo. Jodinėju, o paskui pasakau pastabas – kaip jis bėgo, kaip jautėsi, kaip jautė gruntą, patiko sausesnis ar šlapesnis, ar gerai kvėpavo ir panašiai.
– Papasakokite apie Didžiosios Britanijos žirgų lenktynių industriją, konkurencija didelė?
– Konkrečiai man konkurencija labai didelė. Pirmiausia, aš esu imigrantas, o britams žirgininkystė ir lenktynės įaugę į kraują. Čia svarbūs du dalykai – pažintys ir pinigai. Kuo daugiau jų turi, tuo lengviau. Trečias būdas – sukurti rezultatą „iš nieko“ ir užsitarnauti gerą reputaciją. Kadangi neturiu šimtų tūkstančių, dienų dienas praleidžiu aukcionuose ir ieškau pigaus žirgelio su potencialu. Kai neturi pinigų nusipirkti kilmingą, gražų, tiesų žirgą, perki mažiuką, prasčiau atrodantį, bet kilmingą, kurio niekas nenori, ir jį augini, stiprini raumenis.
Kai neturi pinigų nusipirkti kilmingą, gražų, tiesų žirgą, perki mažiuką, prasčiau atrodantį, bet kilmingą, kurio niekas nenori, ir jį augini, stiprini raumenis.
– Kaip žinote, kuris vos metų sulaukęs žirgas vėliau bus geras lenktynėse?
– Aukcione negali žirgu parisnoti ar kitaip jį išbandyti. Žinai jo kilmę, matai išvaizdą, žingsnio dėjimą ir gali paliesti kojas, jeigu jis leis tau tą padaryti. Pirkti žirgą aukcionuose kaip aš darau, tas pats, kaip nuspėti ateitį. Pagrindinis kriterijus – kilmė, kuo ji geresnė, tuo šansų daugiau, bet garantijos nėra. Tam tikrus išvaizdos trūkumus galima atleisti, nes žinai, kad galėsi ją pakeisti. Apžiūrėdamas žirgus ieškau nešlifuoto deimanto, kurį gerai padirbėjęs galėsiu paversti vertingu ir stipriu.
– Kiek kainuoja geras lenktyninis žirgas ir kaip nustatoma kaina?
– Žirgai, laimėję lenktynes – brangiausi. Jeigu žirgas laimėjo paprastas lenktynėse, gali nusipirkti jį už 20 tūkst. svarų. Neseniai padėjau išsirinkti geras varžybas laimėjusį kastruotą eržilą už 80 tūkst. svarų. Jei tai būtų vaisinga kumelė, ji kainuotų daug brangiau. Neseniai viena gero trenerio ruošta, už 12 tūkst. svarų pirkta kumelė laimėjo klasikines lenktynes ir buvo parduota už 1 mln. 300 tūkst. svarų.
– Papasakokite apie karalienę, treniravote ir veisėte jai priklausančius žirgus?
– Daug ko sakyti negaliu. Dirbau ūkyje prie karališkosios šeimos žiemos rezidencijos. Ten žirgai veisiami, paruošiami treniravimui ir siunčiami pas brangius trenerius. Ten kasdien vykdavo kažkas ypatingo, atvykdavo žirgininkystės ekspertų, garsių žmonių, veisėjų, būdavo labai daug karališkų vizitų.
Gajus mitas, kad jos didenybė nieko neišmano apie veisimą ir žirgus. O išmano ji tikrai labai daug.
Žirgininkai į ūkius važiuoja retai, vidutiniškai arba labai dažnai. Karalienė – iš tų, kurie lankosi labai dažnai. Kiekvieno žirgo kilmę ji žino nuo daugybės ankstesnių kartų. Gajus mitas, kad jos didenybė nieko neišmano apie veisimą ir žirgus. O išmano ji tikrai labai daug, nes pirmą kartą sėdo ant žirgo būdama ketverių. Ji puikiai juos supranta, išmano anatomiją, rūpinasi jais visada, net pasibaigus lenktynių karjerai.
– Kaip išveisiamas geras žirgas?
– Yra toks angliškas posakis – „sukerk geriausią su geriausiu ir tikėkis geriausio“. Pirma galvoji, kokių distancijų žirgo tu nori. Sukryžminus ilgų distancijų kumelę su tokiu pat eržilu, gims kumeliukas, kuris galės nubėgti penkias mylias, bet nebus greitas. Reikia žiūrėti į abiejų tėvų sudėjimą, svorį, bėgimą. Dažniausiai kergiama ilgesnių distancijų kumelė su sprinteriu eržilu, kad suteiktų greičio. Labai daug priklauso nuo kumelės, kai kurių visi vaikai pasiekia gerų rezultatų, nesvarbu, su kuo sukergsi.
Karalienės ūkio didžiausia problema – prastos kumelės, dėl kurių jai nepavyksta išveisti gerų savo žirgų. Geriausių rezultatų pasiekia jai dovanoti, ne pačios veisti žirgai. Bėda ta, kad ji negali nusipirkti labai gerų veislinių kumelių, nes švaistytų mokesčių mokėtojų pinigus.
Kumelės apskritai yra sudėtingesnės. Jas treniruoti daug sunkiau, jos pastebi daugiau, negu patinai. Pasiekti rezultatą sunkiau, nes jos trapesnės, charakteriai sudėtingesni. Vežant į lenktynes būtinai kur nors užsigaus, o menkiausias įbrėžimas ir ji jau nebepasieks tokio rezultato, kokį galėtų. Bandoje kumelės yra „galva“, praneša apie besiartinantį pavojų, viską stebi. Nuo jų labai priklauso veisimas, o ir kainos didesnės nei patinų.
Karalienės ūkio didžiausia problema – prastos kumelės, dėl kurių jai nepavyksta išveisti gerų savo žirgų.
– Kokia jūsų agentūros įkūrimo istorija?
– Atvažiavau į Niumarketo lenktynių mokyklą mokytis apie žirgų lenktynių industriją, hipodromus, žokėjų treniravimą, žirgų treniravimą, veisimą ir kitus niuansus. Tas miestas – lenktyninių žirgų Meka, seniai svajojau čia atsidurti.
Po studijų pasiūlė darbą pas karalienę, kuriame reikėjo ir mokėti elgtis su žirgais, ir joti, ir suprasti apie veisimą. Pradėjęs dirbti gavau 5 mėnesių sutartį, tačiau norėjau likti kuo ilgiau, nes ten dirba patys geriausi specialistai.
Man sutartį pratęsė dar tokiam pačiam laikui ir perkėlė į veisimo sritį bei paprašė pasilikti visam laikui. Vasarą ūkyje labai ramu, žirgus išvežioja, tad nenorėjau prarasti formos, todėl mane nusiuntė pas geriausią karalienės žirgų trenerį – serą Michaelą Stoute'ą. Pabuvęs ten tris mėnesius supratau, kad jis apie žirgus supranta bene viską, tad galiu pasisemti neįkainojamos patirties. Dar metus padirbėjęs pas karalienę grįžau metams pas serą M.Stoute'ą, o po to įkūriau savo žirgų pirkimo, pardavimo ir ruošimo agentūrą.
– Kiek laiko užsiimate agento veikla, kaip manote, kodėl jums taip sekasi?
– Aukcionuose dalyvauju jau seniai, tačiau sau dirbu vienerius metus. Pernai su investuotojais pirkau keletą žirgų ir net pats nesitikėjau, kad jie sulauks tokios sėkmės. Vieną kumelę pirkau už 5 tūkst. svarų, po penkių mėnesių pardaviau triskart brangiau.
Vien sukergimas su jos tėvu kainuoja 15 tūkst., tačiau ji nebuvo tobula. Pirkome mažytę, prastos išvaizdos ir jos kelis buvo „išneštas“ į šoną, tad turėjo defektą, kurį pavyko sutvarkyti. Ispanijoje ji du kartus atbėgo pirma ir pasiekė naują to hipodromo rekordą. Kita mažytė kumelaitė Anglijoje laimėjo kelias lenktynes. Tai mano minėtas variantas, kai iš prastai atrodančio žirgelio išauga čempionas, o kartu su tuo – mano reputacija.
