16 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti konditerė teigia, kad iš Lietuvos išvykti apsisprendė greičiau nei per savaitę.
„Viena pažįstama tiesiog pasiūlė Londone perimti jos draugės darbą, o po savaitės išskridau. Pirmasis mano darbas buvo – privačių namų tvarkymo agentūroje. Vaikščiojau iš namų į namus, neblogai uždirbdavau, buvau patenkinta savo darbu“, – apie gyvenimo svetur pradžią pasakojo pašnekovė.
Darbovietėje trūksta kūrybos laisvės
Lietuvoje baigusi konditerijos mokslus, turėjusi nuosavą verslą bei nemažai patirties šioje srityje, savo pomėgio moteris neatsisakė. Apsilankiusi mažame pajūrio miestelyje Deimantė teigė iškart supratusi norinti jame gyventi, tad ir vėl vos per savaitę iš esmės pakeitė gyvenimą.
„Kartą draugai pakvietė apsilankyti prie jūros. Pamačiau Lyonsy miestelį ir tiesiog jį įsimylėjau. Ten jaučiausi kaip namie, apsidairiau ir supratau, kad ta vieta skirta man. Vietinėje kepykloje reikėjo tortų puošėjos, nuvykus paprašė parodyti, ką sugebu, ir gavau darbą. Draugai nurodė nuomojamą namą, tad per savaitę pakeičiau ir darbą, ir miestą“, – juokėsi pašnekovė ir pridūrė, kad daugybė įvykių jos gyvenime vyksta ekspromtu.
Radusi darbą, kokio norėjo, ilgainiui lietuvė pradėjo įgyvendinti privačių klientų užsakymus bei gavusi reikiamas licencijas kepti skanėstus savo namų virtuvėje. Pastaruosius penkerius metus moteris šį užsiėmimą vadina papildoma veikla bei puikiai galimybe kurti:
„Vis labiau į tai pasineriu, nes galiu realizuoti save, o ne vykdyti kitų nurodymus. Kepykloje, kurioje dirbu, gaunu konkretų užsakymą ir turiu jį įvykdyti. Čia kūryba ir baigiasi. Savo studijoje pati galvoju, eksperimentuoju, kuriu receptus ir dizainą. Esu iš tų žmonių, kurie gula ir keliasi su ta pačia mintimi. Mano galvoje nuolat sukasi tortai, net nubudus vidury nakties suprantu, kad galvoju apie kokią naują technologiją, kurią noriu išmėginti.“
Paklausta ar nesvarstė apie nuosavą kepyklą, o gal parduotuvę, lietuvė teigė galvojusi apie tai, tačiau atsisakiusi tokių idėjų. Būsimasis Deimantės vyras, matydamas, kiek daug jai reiškia ši veikla, pasiūlė namų garažą paversti kepimo studija. Skamba keistai, tačiau daugiau nei per pusmetį nereikalingus daiktus slėpusi patalpa virto tikrų tikriausia konditerės užuovėja.
„Partnerių neturiu, viską dariau pati, labai padeda mano būsimas vyras. Jis su broliais per 8 mėnesius savo rankomis įrengė ir pagal reikiamus standartus sutvarkė mano studiją. Reikėjo ir langų, ir apšildymo, ir vandens bei elektros sistemos“, – džiaugėsi pašnekovė. Lietuvės teigimu, patiems įrengti patalpą ir nupirkti visą reikalingą įrangą buvo kur kas pigiau ir ekonomiškiau nei nuomotis.
Britus pratina prie lietuviško skonio
Pagrindiniai lietuvės klientai – britai. Per keliolika metų darbo Deimantė tikina perpratusi anglišką skonį ir požiūrį į maisto tradicijas. Pašnekovės manymu, jos sėkmės paslaptis – paprasta – „sukryžminti“ tortai.
„Ėmiau eksperimentuoti ir stengtis sukurti aukso viduriuką tarp lietuviško ir angliško skonio. Angliški tradiciniai tortai beveik be skonio. Jie tiesiog labai saldūs. Tokius „sukryžmintus“ kepinius pradėjau siūlyti britams ir jiems labai patiko. Naujus receptus išbandau siūlydama kolegoms. Britai – užkietėję konservatoriai, jeigu visą gyvenimą valgo tik vanilinį tortą, kitų nepamėgs. Maniškius jie ragauja ir galiu spręsti, ar turės tortas pasisekimą, ar nelabai“, – atviravo konditerė.
Rinkdamiesi saldųjį šventės akcentą, pasak emigrantės, britai ir lietuviai remiasi skirtingais kriterijais. Lietuviai mėgsta patenkinti skrandį, o britai – akis. Deimantė teigė seniai supratusi, kad anglams net nelabai svarbus torto skonis, dažnas jų apskritai nevalgo: „Svarbu, kad svečiai pamatytų, koks jis gražus. Žmonės pasiruošę mokėti didžiulius pinigus vien dėl įvaizdžio.“
Kalbėdama apie brangius tortus, moteris neperdėjo. Kenviailendo miestelio kepykloje vestuvinis tortas kainuoja apie 400 svaro sterlingų. Keptas privačiai Deimantės studijoje „Aida's Cakes“ – perpus pigiau. Tuo tarpu Londone panašaus gaminio kaina vidutiniškai siekia 600 svaro sterlingų.
Kuomet britai tortus užsakinėja bene kiekvienai progai, lietuviai – kuklesni. Didžiausią paklausą turi vaikiški, gimtadieniams ir kitoms šventėms skirti kepiniai. Po jų, pasak pašnekovės, rikiuojasi vestuvėms bei kitoms specialioms progoms skirti skanėstai.
Emigrantės kepiniai itin traukia akį, mat sukurti triaukštę vaikišką karuselę ar penkiaaukštį auksu tviskantį vestuvių skanėstą jai – vienas juokas. Moteris džiaugiasi turinti galimybę kiekvienam gaminiui skirti daug dėmesio, preciziškai pagaminti papuošimus ir, kaip pati sako, „išnešioti bei pagimdyti“ kiekvieną tortą.
„Tortus gaminantis konditeris turi būti ne tik menininkas. Reikia mokėti ir piešti, išmanyti inžineriją, skulptūrą, architektūrą, dizainą ir dar daugybę skirtingų dalykų“, – visai rimtai sako pašnekovė. Kiekvienam užsakymui reikalingi skirtingi įgūdžiai.
Keleto aukštų kepinį būtina tinkamai suprojektuoti, kad jis nesugriūtų. Lėle papuoštam skanėstui – sukurti apdarus, šukuoseną ir net makiažą. Puošiant tortą 3D efektais sugebėti apskaičiuoti ir pagaminti taip, kad, pavyzdžiui, arklys, žvelgiant iš visų pusių, atrodytų, kaip arklys, su tinkama žandikaulio forma, proporcingomis akimis, nosimi bei burna.
Lietuvė džiaugiasi, kad sugebėjo suderinti malonumą su darbu, mat ne visiems emigrantams taip pasiseka.
