Ne tokia ori
Tai yra liga. „Man keista, kad net kai kurie medikai iki šiol to nepripažįsta. Juk priklausomybė yra liga. Tik ši yra ne tokia ori kaip, pavyzdžiui, priklausomybė darbui, kompiuteriui ar dar kam nors. Atitinkamai ir visuomenė reaguoja“, – apie alkoholizmą pradeda svarstyti jau 20 metų nė lašo į burną nepaėmęs Antanas.
Galima tai šiek tiek prilyginti alergijai. „Tiesa, visuomenė todėl ir toleruoja sunkiai, kad kai žmogus, pavyzdžiui, apsinuodija pienu, tokių pasekmių nebūna – eina, griūna, koliojasi ar pan. O ir šiaip, jei apsinuodiji grybais ar kokiu kitu produktu, dažnai net visą gyvenimą į jį žiūrėti nenori. O šiuo klausimu juk priimta sakyti, kuo susirgai, tuo ir gydykis“, – kalba pašnekovas, vėl pabrėždamas – liga.
Priklausomybė yra liga. Tik ši yra ne tokia ori kaip, pavyzdžiui, priklausomybė darbui, kompiuteriui ar dar kam nors.
Nelengva, tikina Antanas ir tada, kai nusprendi negerti. Pas mus juk tai visiškai negerti irgi nelabai įprasta. „Atvažiuoji į kokį balių, pasiūlo tau, atsisakai, o jie nustebę klausia – tikrai ne? O gal bent truputį?
Na, bent lašelį. O tu jau visai ne? O kodėl? O mes va čia tokio skanaus turime. Pagalvoju, juk kai žmogus nevalgo, pavyzdžiui, mėsos, nesiūlome jam primygtinai po šimtą kartų. Tai vėl gi – visuomenės požiūris“, – kalbėjo Antanas.
Vis dėlto, visuomenė – tai tik antraeilis dalykas. Kartais padeda, kartais ne, tačiau svarbiausias dalykas, pasak Antano, neabejotinai, pats žmogus. „Tu turi sau pripažinti. Pažeminti tą savo didžiulį ego. Pripažinti pats sau, koks esi iš tiesų. Nes juk po tuo alkoholiu slepiama daugybė kompleksų bėdų ir kitų dalykų“, – patirtimi dalijosi Antanas ir priduria, kad turi sau pasakyti ir tai, kad esi alkoholikas. Visada toks būsi, tai nepagydoma. „Kad ir koks negražus būtų pats žodis alkoholikas“, koks „darboholikas“ juk gražesnis“, – šypteli.
Visada norėdavo dar
Pirmą kartą alkoholio Antanas paragavo būdamas kokioje aštuntoje klasėje. „Ėjome sveikinti draugo su gimtadieniu. Tada, pamenu, jo mama ištraukė tokį namų darbo alkoholinį gėrimą, visiems po truputį. Tada pabuvome, išgėrėme tą ir iš karto pradėjau galvoti – kur gauti antrą“, – prisiminė pašnekovas – ir gavau.
Vyresnėse klasėse, kaip ir daugelis jaunuolių – per susitikimus, šventes paragaudavo. Vėliau išvažiavo studijuoti į universitetą. „Su draugu buvome bene geriausi studentai. Tokie aktyvistai kaip būna. Bet tuo pačiu mėgdavome ir pasilinksminti. Bendrabutyje jau tėvų kontrolės nebūdavo, taigi neretai truputį pasipuošdavome“, – pasakojo Antanas. Pašnekovas prisiminė, kad iš tiesų būdavo tas, kuris inicijuodavo ir galvodavo – kur gauti dar.
Tada pabuvome, išgėrėme tą ir iš karto pradėjau galvoti – kur gauti antrą.
„Išgerti tada buvo kieta. Kieti vyrai susirenka prie butelio, pakalba. Jei negeri, nesi prie kompanijos – esi lepšis“, – prisiminė pašnekovas.
Vėliau Antanas įsidarbino, beje, gavo gerą darbą, buvo skyriaus vadovas. Vedė – lyg ir nieko netrūko. „Tačiau man būdavo neįdomu neišgerti. Kaip kitaip bendrauti? Pamenu, susitinku senai matytą draugą, pasilabinu, ir iškart galvoju – kur mums už tą susitikimą išgerti. Jei jis sako negeriu, sakau – eik tu“, – pasakojo Antanas.
Panašūs būdavo ir šeimų ar draugų susitikimai. „Kai ateidavo draugai ir ant stalo pastatydavo butelį, iš karto galvodavau – iš kur gauti antrą. Bus mažai. Dar neatkimšus taip galvodavau. O jei su manimi negeria – ne draugas, neįdomus. Ką tu po žmonos padu? Ilgainiui su tokiais, kurie negeria, net nenorėdavau bendrauti“, – kaip progresavo poreikis alkoholiui pasakojo vyras. O vėliau iširo ir Antano santuoka, tiesa, vyras teigia, kad ne visai dėl alkoholio, buvo ir kitų dalykų.
Pasiekė dugną
Antanas pasakojo, kad tikrai būdavo momentų, kai labai norėjosi iš šito liūno išlįsti. Vyras susirado naują šeimą, gimė vaikas, pakeitė darbą, kuriame niekas nepažinojo, reputaciją gali susikurti iš naujo. Keleri metai ir viskas vėl pradėjo riedėti žemyn.
Taigi, viskas po truputį vėl grįžo į senas vėžes. „Kartą, pamenu, išvažiavo šeima savaitgaliui. O ką aš – pragėriau visą savaitgalį. Ryte prieš jiems grįžtant, galvojau, ką daryti. Pabėriau šalia tablečių, apsimečiau, kad bandžiau nusižudyti – kad nesibartų, neėstų. Pavyko. Niekas nieko nesakė, gailėjo“, – prisiminė vyras. Taip, pasak jo, nuolat ieškojo pasiteisinimų ir kaltų dėl savo gyvenimo.
Buvo dienų, kai Antanas norėdavo išlipti, tačiau viskas pasibaigdavo tuo pačiu. „Žmonės pradeda kalbėti, priminti, kokių baisių dalykų esi pridaręs, prabyla sąžinė ir ką – užpili ją“, – kalbėjo pašnekovas.
Žmonės pradeda kalbėti, priminti, kokių baisių dalykų esi pridaręs, prabyla sąžinė ir ką – užpili ją.
„Pasisekė – reikia išgerti, nepasisekė – irgi. Visada gali rasti progą, jei nori“, – tikino vyras. Galiausiai, seko ir žmonos kantrybė, o ir pačiam Antanui, jo teigimu, atsibodo slėptis – jis norėjo gerti. Todėl ir išėjo. Turėjo tokias darbines patalpas, jose ir apsistojo. O ten – vėl jokios kontrolės. Jau 20 metų negeriantis vyras tikino, kad tada nuo visų, kurie norėjo pagelbėti, pamokyti, patarti, norėjosi tik pabėgti.
„Neprisimenu, nei su kuo, nei ką gerdavau. Keitėsi ir kompanijos, ir žmonės – buvo nesvarbu. Taip tęsėsi gerus kelis mėnesius. Diena iš dienos. Kol galiausiai pasiekiau dugną. Buvo taip blogai. Galvojau, kad šiandien tai tikrai numirsiu. Suvokiau, kad negaliu daugiau gerti, bet negalėjau ir negerti. Ant balto sniego mačiau ropojančias dideles skruzdėles, aplink girdėjau šnabždesius – apie mane kalba. Galvojau mirsiu. Ir pradėjau melstis. Iš tiesų, nuolat kartoja „Tėve mūsų“, – juodžiausias gyvenimo dienas prisiminė vyras.
Išgelbėjo draugas
Tą juodžiausią dieną, prisimena Antanas, sugėrovams davė lapelį su numeriu, kuriuo paskambinti ir pakviesti jį čia. „Nepamenu, kaip jie išėjo, nežinau, kur dingo tas butelis. Išsinešė turbūt, bet Romui paskambino“, – spėjo pašnekovas.
Romas buvo geras Antano draugas. „Tačiau į šį liūną jis įklimpo anksčiau. Aš sakydavau – aš tikrai ne toks, man net būdavo kartais nejauku su juo bendrauti“, – prisiminė vyras. Kažkada, dar kai nebuvo praradęs darbo, Antanas sulaukė Romo vizito darbovietėje.
„Jis atėjo ir sako. Štai čia įkūrėme tokią draugiją. Jei reikės... Supratau, ką jis nori pasakyti, bet galvojau – čia nesąmonė, tačiau numerį vis dėlto paėmiau. Ir, matyt, kažkur pasąmonėje užsifiksavo“, – dėstė Antanas.
Romas kelių iš šio liūno pradėjo ieškoti kur kas anksčiau. „Jis buvo girdėjęs apie anoniminius alkoholikus už Atlanto. Lietuvoje to dar nebuvo. Taigi – nusprendė jiems parašyti laišką. Angliškai nemokėjo, taigi paprašė vienos moters, kad ji jam išverstų. Išsiuntė ir gavo atsakymą, kad žmonės iš JAV užsuks į Lietuvą bevykdami į Maskvą“, – draugo istoriją pasakojo vyras.
Beje, jie paprašė, kad Romas pakviestų dar kelis žmones. Tiesa, rasti norinčių nebuvo lengva, nors alkoholikų buvo pilnas Karoliniškių daugiabutis. Ir vis dėlto, tas susirinkimas Vilniuje įvyko. Jame dalyvavo 6 žmonės – 3 lietuviai ir 3 atvykę amerikiečiai, tai buvo pirmasis AA susirinkimas Lietuvoje.
Kai pirmą kartą aš čia atėjau, pagalvojau „O Dievuliau, man čia dabar reikės vaikščioti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau žinot, kas geriausia? Aš nepagalvojau, kad man dabar iki gyvenimo pabaigos reikės negerti“, – šypsojosi vyras.
Pasiteiravus, kaip mano, ar kiekvienam žmogui reikia pasiekti dugną vienatvėje, kad pabandytų spirtis, Antanas tikino, kad kiekvienam įvairiai. „Yra tarp mūsų tokių, kurie kaip tik džiaugiasi, kad jų nepaliko. Jie kažkur randą šviesą – dažnai tai tampa dukra, sūnus, šeima. O kai kuriems, reikia pasiekti dugną vieniems, supranta tik tada. Skirtingai čia“, – pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, ar pagalvoja savęs, kas būtų, jei dabar išgertų, vyras atsako paprastai. „Ar jūs galvojate, kas būtų, jei jūs išgertumėte stiklinę acto ar nuodų? Ir aš negalvoju. Dabar, kiekvieną dieną jaučiuosi super – nemeluoju.“
