Apie įvykusį incidentą prie Prezidentūros bei dažnėjančius anoniminius pranešimus, apie kuriuos savo ataskaitoje užsimena ir Vadovybės apsaugos departamentas (VAD), pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su VAD vadovu Rymantu Mockevičiumi, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininku Kęstučiu Lančinsku ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Artūru Paulausku.
– Pone Lančinskai, policija apie šį asmenį ir jo tariamus ketinimus, suprantu, sužinojo iš VAD. Kokie buvo Jūsų veiksmai?
– Kokie ir priklauso. Reagavom pagal pranešimą: iš pradžių atvyko patrulių ekipažai patikrinti informaciją, po to jau įvedėm planą „Skydas“ ir reagavom pagal tą planą.
– Pone Mockevičiau, kokie būtų Jūsų veiksmai? Kaip reagavo Jūsų pareigūnai?
– Mūsų veiksmai buvo pagal patvirtintus procesus. Bandėme iš pradžių išsiaiškinti, kas tai per pilietis, kokie jo reikalavimai, tada pamatėme, kad jis iš principo nereaguoja, tik šaukia, kad, jei kas nors prie jo prieis, susisprogdins. Kalbėjo apie kenksmingas dujas, kad turi pilną lagaminą sprogmenų. Buvo priimtas sprendimas skambinti kolegoms, kad jie pradėtų savo veiksmus.
– Šis asmuo, jau kaip paaiškėjo, Jūsų departamentui žinomas. Kiek metų Jūs su juo susiduriate ir kokiomis aplinkybėmis?
– Aš tikrai nenorėčiau dėl pastarojo įvykio detalizuoti, kiek metų jis žinomas. Galiu tik patvirtinti, kad taip, jis yra mums žinomas ir jį sužinojom ne vakar.
– Jis skambindavo turbūt, rašydavo raštelius anoniminius? Grasindavo?
– Taip, jis į mūsų akiratį papuolė tikrai ne vakar. Yra kontaktavęs su mūsų saugomais objektais, tiksliau, su jų administracija. Po to tam tikrą laiką jis buvo dingęs iš mūsų akiračio. Po to vėl pasirodė 2013 m., 2014 m. vėl buvo dingęs, ir štai dabar vėl atsirado.
– Jis buvo pakeitęs išvaizdą, kad pareigūnai jo iš karto nepažino?
– Toks, kokį mes jį žinojome po paskutinių mūsų turėtų duomenų, tai jis tikrai buvo pasikeitęs: ir išvaizda, ir buvo papilnėjęs, ir plaukus užsiauginęs. Tą pačią minutę atpažinti, kad tai mūsų „klientas“, negalėjome dėl įvairių priežasčių, bet ir išvaizda tikrai sutrukdė iš karto identifikuoti šį asmenį.
Tą pačią minutę atpažinti, kad tai mūsų „klientas“, negalėjome dėl įvairių priežasčių, bet ir išvaizda tikrai sutrukdė iš karto identifikuoti šį asmenį.
– Komisare, kaip taip įvyksta, kad asmuo, kuris žinomas policijai, nėra identifikuojamas per gana ilgą laiką – kelias valandas?
– Policijai jis buvo žinomas kaip kito nusikaltimo dalyvis. Tas nusikaltimas visiškai nebuvo susijęs su smurtu, ir tai vyko prieš daugiau kaip 4 metus. Be to, kaip minėjo generolas, jis buvo stipriai pakeitęs išvaizdą, tai viena. Kita, nėra nė vieno pareigūno, kuris turėtų kompiuterinę atmintį ir iš karto atpažintų visus piliečius, su kuriais kontaktavo pastaruosius 4 metus.
– Pone Paulauskai, po šio įvykio kalbant apie bendresnes išvadas, jau šiandien tiek premjeras, tiek Prezidentė kalba, kad reikėtų stiprinti viešų objektų apsaugą. Reikėtų tai daryti?
– Mes ne pirmus metus į tai atkreipiame Vyriausybės dėmesį. Šią savaitę svarstėme VAD ataskaitą ir taip pat atkreipėme dėmesį, kad ši institucija yra nepakankamai finansuojama. Mes labiausiai atkreipėme dėmesį į tai, kad svarbi ne tiek ta fizinė apsauga – kiek šalia kokio asmens stovi tų pareigūnų, bet turi būti stiprinama ir žvalgyba. Mes kalbame apie asmenis, kurie yra įtariami galintys padaryti kažkokius pažeidimus, tai galvočiau, kad tam žvalgybiniam padaliny turėtų būti ir nuotraukos, ir galimybės greitai atpažinti įtariamąjį. Manau, kad naujausią techniką VAD turėtų turėti.
– Pone Mockevičiau, Jūs tą asmenį pavadinote savo „klientu“. Suprantu, kad tuo klientu tampama parašius kažkokį grasinimą, paskambinus. Apie kokį kiekį asmenų Lietuvoje mes kalbame, kurių veikla susijusi su, vadinkime, polinkiu grasinti valdžios įstaigoms, institucijoms ir t. t.?
– Aš norėčiau trumpai paaiškinti pačią schemą, arba tą sistemą, pagal kurią mes dirbame jau nuo 2011 m. Pagrindinis mūsų uždavinys – visos Lietuvos mastu atrinkti tokius piliečius, kurie kreipiasi į įvairiausias valstybės institucijas su įvairiausiais prašymais. Mums tada persiunčia tas medžiagas, mes žiūrime, vertiname pagal visus kriterijus – kokį grėsmės lygį atitinka. Tada, jeigu tai kartojasi ir grasinimai auga, mes pradedame bendrauti ir su kolegomis iš policijos, ir su įvairiais sveikatos centrais, socialiniais darbuotojais, netgi su šeimos nariais, tikėdamiesi, kad jie padės išspręsti tas problemas.
Bet yra žmonių, kurie, kaip čia pasakius, vakare atsigulė su viena mintimi, ryte atsikėlė jau su kita. Iš tikrųjų jie tada jau užvaldomi tos idėjos ir pradeda intensyviai save reikšti. Turime tokių pavyzdžių. Klausimas tik kyla kitas – ką po to su tais žmonėmis daryti? Jie baigia gydymo seansą arba atlieka bausmę ir grįžta į visuomenę. Tokius asmenis reikėtų nuolat stebėti, tačiau tai kainuoja didelius pinigus. Nuo 2011 m. iki šių dienų mes turėjome 66 tokius asmenis. Šiandien mes jų turime apie 300.
– Kuo tai paaiškinti? Paūmėjusiu noru daužyti valdžios langus?
Šiais laikais žmonės patiria daug streso. Ir nedarbas, ir įvairios problemos, ir noras geriau gyventi, nors neišeina. Visą tai pastumia tokių incidentų link.
– Manau, ne tik tai. Šiais laikais žmonės patiria daug streso. Ir nedarbas, ir įvairios problemos, ir noras geriau gyventi, nors neišeina. Visą tai pastumia tokių incidentų link. Žinoma, mūsų pagrindinė funkcija yra užtikrinti mūsų saugojamų asmenų ir objektų apsaugą. Bet ši schema, kurią bandžiau trumpai paaiškinti, liečia visus mūsų visuomenės narius. Matome pavyzdžius ir Amerikoje, kur panašūs incidentai turi daug blogesnę baigtį ir vyksta mokyklose, darželiuose, ligoninėse.
– Komisare, trečiadienį buvo matyti, kad pareigūnai turėjo ir snaiperinių ginklų, ir kitų ginklų. Kodėl buvo nutarta elgtis būtent taip? Jau buvote išsiaiškinę, kad tai blefas, o ne sprogmenys?
– Mes dirbome intensyviai tas dvi valandas. Kai kurie mus kaltina, kad dirbome per ilgai, bet iš tikrųjų tos dvi valandos yra labai trumpas laiko tarpas. Tose pačiose Jungtinėse Valstijose tokios operacijos yra trukę ir dvi, ir tris paras. Viskas priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Žinoma, nukauti žmogų lengviausia, bet visada yra daroma viskas, kad gyvybė būtų išsaugota. Tai kai mes surinkome pakankamai informacijos ir kai iš esmės buvome tikri, kad jokių sprogmenų jis neturi, ir priėmėme sprendimą neutralizuoti jį elektros šoku.
– Kalbant apie sisteminius pakeitimus, ar tai yra tik finansų klausimas? Tereikia duoti institucijoms daugiau pinigų?
A. Paulauskas: jeigu kalbame apie apsaugą, tai viskas, kas susiję su nacionaliniu saugumu, mūsų žmonių saugumu, – labai svarbu. Svarbi ne tik krašto gynyba. Žinoma, dabar nesinori sakyti esančių skylių mūsų apsaugoje, bet manau, kad visos jos „užsikamšytų“, jeigu būtų skiriami papildomi pinigai.
– Koks yra Jūsų departamento biudžetas?
R. Mockevičius: jei skaičiuotume dar litais, tai apie 30 milijonų. Į tą sumą įeina viskas: ir atlyginimai, ir gyvenimas, ir įrenginiai, ir užsienio svečių apsaugos vykdymas, ir techninės priemonės.
– Pone Paulauskai, dabar Jūs svarstote ataskaitą. Kokios bus Jūsų rekomendacijos?
– Mes Vyriausybei rašom savo sprendimą – ir kaip tik tai darom dabar, nes Vyriausybė pradeda formuoti 2016 m. biudžetą. Mes norime, kad iki tol jie gautų mūsų sprendimą su konkrečiais nurodymais, ko trūksta, ko reikia.
– Pone Lančinskai, ar ta operacija prie Prezidentūros įvykdyta nepriekaištingai?
– Pasikartosiu, kad visko žinoti ir numatyti yra neįmanoma. Faktas tas, kad, net jei ir ne viską puikiai padarėm, tačiau tikslas pasiektas – žmogus liko sveikas ir gyvas, išsaugojom jo gyvybę. Taip pat išsaugojom ir vieną gražiausių Vilniaus vietų ir vieną svarbiausių šalies objektų – Prezidentūros pastatą. Svarbiausia, kad pasiekėm tikslą, o kokiomis priemonėmis – tai mūsų kasdienis darbas.
