Ypatingas istorinis įvykis
Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis 15min studijoje tikino, kad tokių laidotuvių Lietuvoje dar nebuvo: „Tai bus viena įspūdingiausių ceremonijų, nes tai ypatingas istorinis įvykis. Viskas prasidės katedroje, bus formuojama eisena, ant karinio lafeto bus sukilimo vadų ir dar 18-os sukilėlių karsteliai su vėliavomis. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos garbės sargybos kariai lydės visą procesiją, kuri bus, mano nuomone, įspūdinga – per Senamiestį, Aušros vartus link Rasų kapinių. Ten koplyčia paruošta.“
Ši koplyčia pastatyta 1850–1883 metais misionierių vienuolyno vizitatoriaus Juozapo Bagdonavičiaus pastangomis, tačiau pastaruoju metu buvo apleista ir nenaudojama. Dabar ji taps 1863 metais mirties bausme nubaustų sukilėlių paskutinio poilsio vieta.
1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.
Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą.
„Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.
„Tai buvo laisvės siekis“
20 sukilėlių palaikai ant Gedimino kalno surasti, kur palaidotas S.Išora – kol kas nėra tiksliai žinoma, tik spėjimai.
„Jie kovojo už Lietuvos valstybės atkūrimą, tai buvo laisvės siekis, bet be to buvo ir pilietinių teisių siekis, kad teisės būtų sulygintos nepriklausomai nuo luomo, padėties, turto. Buvo keliami ir socialiniai klausimai, žemės valstiečiams. Nereikia pamiršti, kad sukilimo vienas iš uždavinių buvo ir apginti Katalikų bažnyčią, tai irgi svarbu, nes žinome, kas buvo daroma su Katalikų bažnyčia XIX a. Mes Lietuvoje esame šiek tiek nuvertinę patį sukilimą, jo svarbą. Lenkijoje sukilimas vertinamas visai kitaip“, – kalbėjo D.Matulionis.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyr. fondų saugotojas dr. Žyginas Būčys prisiminė, kad 2017 metų pradžioje iš kolegų archeologų išgirdęs žinią apie šį radinį pajuto jaudulį.
„Tos žinios, daugiau kaip legendos, pasakojimai, kad kalne yra užkasti sukilėliai, buvo žinomos, tai nebuvo atradimas, bet tuos pirmus palaikus atradus su archeologais, kurie irgi buvo susijaudinę, pradėjome kalbėti, kad tai tikrai sukilėliai. Pats palaidojimo būdas diktavo – nepagarbiai sumesti į kapo duobę, medalikėliai atrasti pagal datavimą sutapo su tuo laikotarpiu – kad tai yra sukilėliai. Po to kiti palaikai tik patvirtino tą spėjimą“, – kalbėjo Ž.Būčys.
Per šituos beveik trejus metus muziejininkai atliko didelį darbą – ne vien atrado, bet ištyrė, surinko daug istorinės medžiagos, išleido knygą. O kur dar šalia to vykę antropologų tyrimai. Dabar dalis šios tyrimų medžiagos sugulė į išskirtinę parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ buvusioje areštinėje T.Kosciuškos gatvėje, kurią šių metų vasarą Lietuvos nacionalinis muziejus atgavo iš sostinės policijos.
Parodoje galima pamatyti sukilėlių asmeninius daiktus, kurie rasti su jų palaikais ant Gedimino kalno. Tai bus ir Z.Sierakausko žiedas, ir sagos, ir kiti daiktai. Taip pat tarp eksponatų – Eduardo Čaplinskio veido atspaudas. Jis padarytas atradus kalkėmis apipiltus sukilėlio palaikus. Ž.Būčys tvirtino, kad jis pats gana atsargiai vertina šį atspaudą, nes jis pomirtinis – veidas iškreiptas kančios mirties bausmės metu.
Plačiau apie parodą galite paskaityti čia: Politinių kalinių areštinėje atgimė Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija
Derino su Lenkija, Baltarusija nesikišo
Šios laidotuvės – įvykis ne tik Lietuvai. Tą patvirtina svečių sąrašas: į Vilnių atvyko Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su žmona, premjeras Mateuszas Morawieckis, Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenko, svečiai iš Ukrainos ir Latvijos. Laidotuvių ceremonija buvo itin intensyviai derinta su Lenkija.
„Turėjome susitikimus, buvo iš Varšuvos specialistų atvažiavę. Dėl visų istorinių niuansėlių nemažai teko kalbėtis, ieškoti kompromisų. Su Baltarusija tiesioginio kontakto neturėjome, bet atvyks vicepremjeras“, – teigė D.Matulionis.
Tačiau svarstyti iš Baltarusijos intelektualų, visuomeninių organizacijų sklidusius prašymus, kad galbūt K.Kalinauską reikėtų laidoti baltarusių žemėje, teko.
„Iš tiesų, Kostas Kalinauskas laikomas baltarusių tautos didvyriu, lyginamas su Jonu Basanavičiumi mums ar Vincu Kudirka. Todėl tai, kad rasti K.Kalinausko palaikai, didelis įvykis ne tik mums, bet ir baltarusių tautai, tai dar kartą parodo mūsų bendrą istoriją – lietuvių, lenkų, baltarusių. Tada buvo labai sunku nuspręsti, kas buvo lietuvis, kas lenkas ar baltarusis. Toks prašymas iš intelektualų buvo, bet mes šiuo metu esame apsisprendę, kad visi Vilniuje, Gedimino kalne, rasti sukilėliai bus palaidoti Rasų kapinėse. Kol kas mes tikrai nenorėtume, kad palaikai taptų politinės kovos įrankiu“, – kalbėjo vicekancleris.
Esame apsisprendę, kad visi Gedimino kalne rasti sukilėliai bus palaidoti Rasų kapinėse. Mes tikrai nenorėtume, kad palaikai taptų politinės kovos įrankiu.
Baltarusiams yra galimybių atvykti į Vilnių ir čia pagerbti sukilimo vadus ir dalyvius, tarp jų ir K.Kalinauską. O ir visų sukilėlių vardai bus užrašyti ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei baltarusių kalbomis. „Mūsų istorikų stipri rekomendacija buvo rašyti trijomis kalbomis. Labai sunku pasakyti, kad sukilime buvo kažkas lietuviško ar lenkiško, kaip tai suprantame dabar. Todėl sprendimas labai geras, teisingas, akcentuojant mūsų bendrą istoriją“, – pabrėžė D.Matulionis.
Užsienio reikalų ministerija baltarusiams, kurie deklaravo, kad atvyksta į Lietuvą būtent šią savaitę, sudarė sąlygas vizas įsigyti nemokamai. Anot D.Matulionio, tokia galimybe pasinaudojusių yra bent apie du tūkstančius.
Ž.Būčys atkreipė dėmesį, kad skirtingų šalių istorikų bendruomenėje visada buvo sutariama dėl šio įvykio reikšmingumo, tačiau jį džiugina ir tai, jog visuomenė pradėjo vertinti 1863–1864 metų sukilimą kitaip, kaip istorinę atmintį.
Anot D.Matulionio, valstybinės laidotuvės kainuos keliasdešimt tūkstančių eurų, kur kas brangiau kainavo paruošti palaidojimo vietą – koplyčią Rasų kapinėse. Tam apie 300 tūkst. eurų skirta dar pernai, kas leido tinkamai pasiruošti.
Žmonės penktadienį nuo 9 ryto iki 11.30 val. galės įeiti į Vilniaus arkikatedrą ir pagerbti sukilėlius. Taip pat bus galimybė pamatyti pačią ceremoniją ekranuose Katedros aikštėje, vėliau Rasų kapinėse. Po 16 val. lankytojams bus atvira ir pati koplyčia. Anot Vilniaus savivaldybės, lapkričio 23–24 d. koplyčia bus atvira nuo 9 iki 21 val.
Iškilminga ceremonija: kas, kur, kada vyks?
Penktadienį, 8.30 val., laidotuvių iškilmės prasidės Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme.
8.45 val. 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstai bus įnešti į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Čia su sukilėlių palaikais nuo 9.00 val. iki 11.30 val. galės atsisveikinti visuomenė, dalyvaus oficialūs asmenys ir užsienio delegacijos iš kaimyninių valstybių.
12.00 val. Šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. 13.15–13.30 val. bus sakomos atsisveikinimo kalbos ir vyks atsisveikinimo apeigos. Žodį tars Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Patekimas į Arkikatedrą bus ribojamas – iškilmes bus galima stebėti Katedros aikštėje įrengtuose ekranuose. Patekimas į Rasų kapines taip pat bus ribojamas, stebėti iškilmes bus galima kapinių prieigose pastatytuose ekranuose.
13.40 val. laidotuvių procesija Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis pajudės į Senąsias Rasų kapines. Amžinojo poilsio 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atguls Senųjų Rasų kapinių koplyčioje.
Nuo 16 iki 24 val. Senųjų Rasų kapinių koplyčia, kurioje palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, bus atvira visuomenės lankymui. Lapkričio 23–24 d. koplyčia bus atvira nuo 9 iki 21 val. Siekiant užtikrinti saugumą, lankytojų prašoma į koplyčią nenešti žvakių.
Prie Rasų kapinių koplyčioje palaidotų sukilimo vadų ir sukilėlių lapkričio 22–24 d. garbės sargyboje stovės Lietuvos skautijos, Lietuvos lenkų skautijos (harcerių) ir Lietuvos šaulių sąjungos atstovai.
Rengėjai kviečia visuomenines organizacijas ir piliečius laidotuvių procesijoje dalyvauti su vėliavomis.
