Skandinavai jau skambina pavojaus varpais
A. Smetona sako, kad Lietuvoje yra sričių, kuriose ilgainiui gali įsigalėti ne lietuvių kalba: tai mokslo sritis, informacinės technologijos, kur esą įsivyraus anglų kalba. Tačiau, anot jo, manyti, kad daugelyje mūsų gyvenimo sričių įsigalės svetimos kalbos, yra niekai.
„Pavyzdžiui, parduotuvėje pardavėja man atsako lietuviškai, Lietuvoje savivaldybėje mus turi aptarnauti ir aptarnauja (net „lenkiškuose“ rajonuose) lietuviškai. Einu į darželį, mokyklą, aukštąją mokyklą, ginuosi disertaciją – visais šiais gyvenimo etapais mes galime tai padaryti lietuviškai“, – sako Lietuvių kalbos katedros docentas.
Tačiau jis pabrėžia, kad pasaulyje esama ir kitokios patirties: šiandien švedai jau nebeturi švedų mokslo kalbos dėl tarptautinio bendradarbiavimo ir mokslo globalumo. Panašų pavyzdį pateikia ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė: ji pasakoja, kad danai taip pat nukentėjo nuo anglų kalbos įsigalėjimo.
„Danijoje arba Švedijoje anglų kalba galėjo atsirasti net vaikų darželiuose: vaikai su auklėtojomis kalbėdavo angliškai. Iš pradžių skandinavams tai atrodė visiškai negrėsmingi dalykai, bet dabar jie skambina visais pavojaus varpais, nes turi titruoti seniau sukurtus danų kino filmus, kur kalbama danų kalba. Jie titruose verčia maždaug 50 metų senumo kalbą, kurios jaunimas jau nebesupranta, į dabartinę danų kalbą“, – sako J. Zabarskaitė.
Kalbos raida – nelaimė?
A. Smetona teigia, kad kalba yra viena sudedamųjų tautiškumo dalių, todėl lietuviai labai jautriai reaguoja į problemas, susijusias su kalba.
„Mūsų istorijoje buvo laikmečių, kai lietuvių kalba buvo tik buitinė kalba. Bet kokios tai buvo sąlygos: mes buvome pavergti, mokyklos nebuvo lietuviškos, raštas draudžiamas, iš bažnyčios kalba vejama, dvaras lenkiškas, valdžia rusiška, mokslas pirmiau lotyniškas, paskui – lenkiškas, vokiškas, rusiškas, miesto kultūros neišsiugdėme ir t. t.“, – pasakoja Lietuvių kalbos katedros docentas.
Jis pabrėžia, kad lietuvių kalbai dabar geriausi laikai. Anot A. Smetonos, būtent to, kas yra dabar, troško visi mūsų rašto pirmeiviai, rašydami pirmąją knygą, pirmąją Bibliją, pirmuosius žodynus, pirmąsias gramatikas.
„Jie tikriausiai tikėjo, kad lietuvių kalba bus vartojama visose gyvenimo srityse, kad tapsime visaverte Europos tauta su savo kalba, žeme, kultūra. Tapome. Ir ką gi?! Matyt du šimtai metų nelaisvės beveik nepataisomai sužalojo mūsų psichiką – per šventes verkiame, dėl pergalės liūdime, o kalbos raidos pasiekimus vadiname nelaimėmis. Kvailiau nerasi“, – teigia A. Smetona.
Perdėtas kalbos saugojimas veda ją į pražūtį
Kalbėdamas apie lietuvių kalbos saugojimą, A. Smetona sako, kad kraštutinumai yra vienas pavojingiausių dalykų mūsų kalbai.
„Vieni [kalbos] „rūpintojėliai“ atsisako matyti tikrąją padėtį ir kviečia saugoti kalbą iki begalybės, įrašyti į UNESCO nykstančių kalbų sąrašus, daryti ją muziejiniu eksponatu: nieko neįsileisti, laikyti norma tai, kas buvo XIX–XX a. pr. Tai tiesus kelias į kalbos pražūtį. Jeigu mes ją taip saugosime, tai vieną dieną ji pasidarys tik buities kalba, nes taps neparanki vartoti kasdien“, – aiškina kalbininkas.
Anot jo, kitas kraštutinumas – tie žmonės, kurie galvoja, kad neverta lietuvių kalbos norminti, ja rūpintis, o patogiausia bendrauti kitomis kalbomis.
A. Smetona pabrėžia, kad kalbos perėjimas į buitinį lygmenį, naujų žodžių neįsileidimas, nekūrimas, neturėjimas drąsos žaisti kalba yra kalbos mirties požymiai.
„Elgimasis su kalba kaip su krištoline vaza, o ne kaip su kasdienio darbo įrankiu – irgi mirtis. Saugokime lotynų ar sanskrito kalbas – jos mirusios. O lietuvių kalbos saugoti negalima, ją reikia plėtoti, ugdyti, puoselėti“, – tvirtina Lietuvių kalbos katedros docentas.
Neįsitvirtinus IT erdvėje, gresia išnykimas
VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė pasakoja, kad ištyrus Europos Sąjungos kalbų padėtį skaitmeninėje erdvėje, nustatyta, jog geriausiai gyvuoja anglų kalba, o lietuvių kalba kartu su latvių, maltiečių ir islandų kalbomis atsiduria paskutinėse pozicijose.
Ji sako, kad informacinių technologijų laikais gali veikti vadinamasis Gutenbergo efektas, kuris buvo pastebėtas, kai atsirado spauda, – tos kalbos, kurios nesuformavo savo raštijos, spausdintos literatūros, buvo pasmerktos išnykti.
„Tos kalbos, kurios nesugebės įsitvirtinti informacinėse technologijose, globalioje skaitmeninėje erdvėje, būtų pasmerktos vadinamajam skaitmeniniam išnykimui. Dabar daugelis mūsų socialinio, politinio, visuomeninio ir netgi asmeninio gyvenimo vyksta virtualioje erdvėje. Jeigu ten lietuvių kalba bus nepatogi vartoti, jauni žmonės pripras vartoti kitą kalbą“, – aiškina D. Vaišnienė.
Tinkama kalba didina pardavimus
Anot J. Zabarskaitės, siekiant išsaugoti lietuvių kalbą, reikia atlikti daugiau kalbos tyrimų, be to, svarbu visuomenei parodyti mūsų kalbos vertę. Ji ragina lietuvių kalbą pateikti kaip modernią ir darančią poveikį.
„Turi matytis, kad kalba teikia naudą. Pavyzdžiui, kalba gali padėti parduoti prekes, pritraukti bendraminčių idėjai realizuoti. Yra atliekami tyrimai, kurie rodo, kad tam tikras prekės pristatymas tam tikrais žodžiais, kurie įkrenta į žmogaus sąmonę, didina jos pardavimus. Ir tai yra ne reklama, o tinkamiausiai parinkti žodžiai, semantika, sintaksė tai tikslinei grupei, kuriai tas produktas yra skirtas“, – aiškina J. Zabarskaitė.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius, komunikacijos ir vadybos teoretikas prof. dr. Arūnas Augustinaitis, tvirtina, kad lietuvių kalba išliks ir stiprės tuo atveju, jei mes turėsime pasauliui pasakyti ir parodyti ką nors inovatyvaus ir konkurencingo.
A. Augustinaitis tvirtina, kad išlaikant kalbos pamatą ir jos tradicijas, reikia leisti kalbai keistis ir priimti naujoves iš pasaulio.
„Tik tokiu būdu mes galėsime išsaugoti save ir savo kalbą, savo mentalitetą ir kultūrą, ir nesiskųsti, kad anglicizmai išstumia mūsų kalbą. Jie išstumia ne šiaip sau, o todėl, kad mes neturime tinkamo supratimo apie kai kuriuos dalykus, todėl sakome: geriau vartokime angliškus terminus, bus daug aiškiau. Tai rodo mūsų kalbos silpnumą“, – tikina komunikacijos ir vadybos teoretikas.
