Konferencijos įrašą galite stebėti čia:
– Abiturientai kasmet lieja ašaras dėl neva neteisingų bei žlugdančių egzaminų. Ką jiems atsakytumėte?
– Gal pirmiausiai suabejočiau, kad tų nusiskundimų daugėja. Tiesiog tai yra aktuali tema kiekvieną pavasarį. Tokios statistikos niekas neveda. Yra besidžiaugiančių, yra ir liūdinčių. Ryškesnė banga bus, kai bus paskelbti rezultatai. Jei gauni įvertinimą ne tokį, kokio tikėjaisi, džiaugsmo nedaug, ypač kai negali rinktis norimų studijų. Visokių yra nuomonių – nelabai turiu laiko stebėti jas. Daug kas sako, kad egzaminai buvo nesunkūs, kiti sako, kad galėjo būti lengvesni.
Suabejočiau, kad nusiskundimų daugėja. Tiesiog tai yra aktuali tema kiekvieną pavasarį
– Skaitytoja negaili kritikos Nacionalinio egzaminų centro (NEC) darbui ir kelia klausimą dėl to, kad egzamino rezultatą, bent jau kiek tai susiję su lietuvių kalbos egzaminu, lemia abituriento darbą vertinančio pedagogo asmeninės nuostatos.
– Klausimas labai rimtas, opus ir aktualus. Patirties kaip ministrė turiu nedaug, bet turiu didelę patirtį kaip komiteto pirmininkė. Kokiuose trijuose posėdžiuose apie tai kalbėjome. Kodėl dar pasitaiko klaidingo vertinimo momentų, kodėl būna bėdų?
Tam dėmesys skiriamas didelis. Yra žmogiškasis faktorius – tą pačią informaciją mes vertiname skirtingai. Šiandien negalėčiau prisiimti atsakomybės ir pasakyti, kas teisus – centras, kuris sako, kad viską padarė, ar moksleiviai, kurie sako, kad ne viskas padaryta. Nėra ribos, kai galima sakyti, kad padarėme viską. Keičiasi ekspertai, programos, mokytojai. Suderinamumas yra labai svarbus. Kartais būna nesusikalbėjimo, praėjus egzaminams giliai tyrinėsime situaciją, ieškosime sprendimų.
– Ar jums atrodo normalu, kad dėl tokių NEC nekorektiškų užduočių ar nekompetentingų vertinimų (tai apie lietuvių kalbos rašinių vertinimus. Vieša paslaptis, kad visi abiturientai su nerimu laukia būtent šio dalyko vertinimo, nes supranta, kad jų likimas priklausys nuo to, ar jų rašinys atsidurs progresyviai mąstančių lituanistų, ar apkerpėjusių provincialų – čia ne apie vietą, o apie mentalitetą – rankose?) O juk net vienas prarastas abiturientų taškas gali lemti tai, kad jie turės tūkstančius eurų mokėti už mokslą, taip arba patys lįsdami į skolas, arba į skolas įklampindami tėvus? Kodėl tokiu atveju toleruojamas NEC neatsakingumas?
– Vertintojų atranka labai didelė, sudedami akcentai, ką reikia akcentuoti. Žmonės atrenkami labai atsakingai, bet kad yra subjektyvumo vertinant, taip. Vertintojai skaitydami tą patį rašinį mato kitokius dalykus kaip vertybę. Vertintojai yra trys – tai nėra vieno žmogaus objektyvumas, tai yra kelių žmonių pagal instrukciją atlikti veiksmai. Jie prisiima atsakomybę. Yra apeliacijos galimybė, jei atrodo, kad neteisingas įvertinimas. Nereikia bijoti ja pasinaudoti. Pakartotinai atlikus įvertinimą, su atšviesta medžiaga mokinys gali su mokytoju darbą išanalizuoti. O žodis provincialus netinka – visur yra labai puikiai dirbančių mokytojų.
– Dar vienas skaitytojas įsitikinęs, kad šiemet egzaminai buvo per lengvi: kada bus vienodo sunkumo brandos egzaminai kiekvienais metais, juk ne paslaptis, kad, pvz., pernai jie buvo žymiai sunkesni, o šiemet abiturientai džiaugiasi.
– Nemačiau nei užduočių, nei vertinimų. Ir palyginti negalėjome, dar procesas nesibaigė. Kai susėsime analizuoti rezultatus, lyginsime su praėjusių metų egzaminais. Ne politikai ir ne tėvai turi kalbėti, pedagogika – sunkus ir atsakingas darbas, visur turi dirbti profesionalai.
Ne politikai ir ne tėvai turi kalbėti, pedagogika – sunkus ir atsakingas darbas, visur turi dirbti profesionalai.
– Skaitytojas siūlo iš esmės keisti egzaminų laikymo tvarką ir leisti moksleiviams juos laikyti skaitmeniniu būdu – be popierizmo ir t. t. Gera idėja?
– Ir dabar informacinėje erdvėje yra vykdomas egzaminas – kompiuterinio raštingumo. Kodėl gi ne? Ateitis priklauso naujoms technologijoms, jų bus vis daugiau ir daugiau mūsų gyvenime, o taip pat ir egzaminuose.
Bet manau, kad tai turi ateiti savo laiku, neskubant. Nes susiduriame su tokiu mentalitetu, kuriam būdingas noras užduotį pagarsinti, paviešinti, padėti kažkam... Sakoma, kad kai kuriama programa, sėdi dar penki „hakeriai“, kurie kuria antiprogramą – kaip ją nulaužti. Kai sukursime programą, kuri garantuos apsaugą, tada taip, tai būtų žymiai greičiau ir net pigiau.
– Daug klausimų dėl idėjos ilginti mokslo metus. Kokia jūsų pozicija?
– Labai intensyviai dirbu šioje srityje. Mano darbo laikas paskirstytas labai įtemptai, todėl noriu, kad ne pati pagalvojusi priimčiau sprendimą, bet kad jis būtų priimtas toks, kokį suformuluos mokytojai, mokiniai, tėvai, švietimo bendruomenė. Jie turi pasakyti, ką mano.
Jei priimsiu sprendimą nepasitarusi, jis nesiskirs nuo to, kas buvo anksčiau. Su moksleiviais diskusijos įyko, su socialiniais partneriais didžiąja dalimi susitikau, su mokyklų vadovų asociacijų didžąja dalimi susitikau. Kalbuosi su ministerijos specialistais, jų nuomonė linksta prie to, kad reikia palikti taip, kaip yra.
Visų pageidavimas yra sustabdyti, jei ne atšaukti. Kad šiuo metu tai per skubotas sprendimas. Tikslas yra tas, kad pavasario periodas duotų naudos. Dabar, kai ir taip chaoso pakanka, mes pridėtume valandų. Pirmiausiai reikia egzaminų procesą išimti iš ugdymo proceso, atskirti egzaminų sesiją. O jei tai padarysime, puiku, pratęskime. O gal galėtume grįžti į mokslus rugpjūčio 15 dieną? Kodėl ne. Tikrai apie tai galima kalbėti. Neturiu tik savaiminio tikslo atšaukti priimtą sprendimą – ne, nuoširdžiai tai sakau. Jei tik prailginsime mokslo metus, dabar tai neduos rezultato. Paskutinį žodį man turės pasakyti švietimo bendruomenė. Penktadienį priimsiu sprendimą. Jei ko pritrūktų, pasiliksiu sau teisę tai padaryti pirmadienį.
– Politinis klausimas. Grąžinote į darbą Dainiaus Pavalkio atleistus viceministrus. Kokie tokio sprendimo motyvai?
– Visa politinė komanda buvo atleista. Jūs kalbate apie viceministrę Genoveitą Krasauskienę... Komanda pradėjo dirbti po rinkimų, kaip jiems sekėsi, nenoriu vertinti. Jie dirbo nuo pirmos darbo dienos, įdirbis yra, susipažinta su situacija.
Patikėkite, tai ne taip paprasta – tai organizmas su savo tradicijomis, žmonių charakteriais. Ten – visas profesionalų žiedas. Ateiti ir pradėti dirbti pilnu pajėgumu nėra lengva. Nežiūrint to, kad 30 proc. žmonių aš iš seniau pažįstu, yra ir tokių, kurių nepažįstu. Susigulėti daug kas turi, žmonės turi susipažinti, požiūrį į darbą suderinti. Senoji komanda tai praėjo – tai svarbu. Liko metai su trupučiu, o darbų reikia padaryti daug, nereikia adaptacinio periodo. Džiaugiuosi, kad galiu dalintis darbais, o rytoj jau pilna komanda bus.
Aš esu žemaitė, mano charakteris nėra minkštas ir pasiduodantis valdymui.
– Ar buvo iš viršaus paliepimas grąžinti komandą?
– Daug kalbama apie prievartinius dalykus, duodamus įsakymus. Aš esu žemaitė, mano charakteris nėra minkštas ir pasiduodantis valdymui.
Aš – žmogus iš kaimo, kuris dirba darbus. Dėl viceministrės sugrįžimo sprendimą priėmiau aš pati. Kai buvo priimtas D.Pavalkio sprendimas ją atleisti, aš iškart sakiau, kad taip negalima. Ji yra profesionalė. Kad jiems nesisekė dirbti kartu, matėsi akivaizdžiai, rezultatas tai parodė. Priešingu atveju nebūtų priimtas sprendimas. Aš būsiu tokia vadovė, su kuria dirbs visi tiktai gerai. Atsiprašau, pajuokavau. Bet stengsiuosi dirbti gerai.
– Ir dar vienas politinis klausimas. Buvęs Seimo narys Žilvinas Šilgalis tvirtina, kad ministre buvote paskirta tik todėl, kad esate moteris: to ir buvo galima tikėtis – prezidentei netiko nei vienas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus, kol į šį postą nebuvo pasiūlyta moteris. Prašau nesuprasti neteisingai – aš nesu nusistatęs prieš moteris aukštuose postuose, tačiau apmaudu, jog toli gražu ne kompetencija ir reputacija Jos Ekscelencijai svarbiausia. Ką atsakytumėte?
– Gal gerbiamas buvęs Seimo narys turi kažkokių žinių ir gerai žino, kaip ir kokiu būdu į pareigas priima mūsų prezidentė. Mūsų pokalbis buvo labai konstruktyvus.
Žinoma, aš labai jaudinausi. Aš ėjau pas šalies vadovę ne pasikalbėti apie bet ką – o su pretenzija tapti ministre. Tai atsakinga, ir tai labai vertinau. Bet pokalbis buvo labai konstruktyvus ir dalykiškas, tai mane nuramino. Aš neprastas profesionalas, gal net geras profesionalas bendrąjam ugdyme.
Iš bėdos... Iš reikalo... Iš reikalo yra jungtuvės ir tuoktuvės, jokio reikalo ir bėdos nebuvo. Premjeras įvertino mane normaliai, pasirinko prezidentė. Žinote, kitą kartą gal ir pavydo ausys kyšo. Gal tai kyla iš lietuviško charakterio – sumenkink, ko nepasiekei. Visiškai nesinervinau, neėmiau į širdį. Juokas ima, kiek buvo mano išvaizdai dėmesio skirta... Jei mano amžiuje šitiek dėmesio išvaizdai, aš kieta močiutė.
– Darželinukų auklėtojos klausimas. Visi kalba apie mokytojus, o mes norėtume sužinoti, prie ko priskiriami ikimokylinių įstaigų pedagogai. Kada bus atkreiptas į mus dėmesys? Atlyginimas vos ne minimumas, o reikalavimai dideli. Ir mokyti, ir mama būti! O apie darbo sąlygas išvis nekalbam... Vaikų skaičius iki 24 grupėje ir dirba tik du žmonės. O kai atidirbi 10,5 val., tampi vos ne zombis. Parėjęs namo turi valandą tylėti ir grįžti į šeimą. Kokios mūsų perspektyvos?
– Čia darbai yra pradėti, šiemet 10 proc. buvo keliamas jiems atlyginimas, procesas tęsis ir toliau. Negaliu pasakyti, kad prašysime daugiau finansavimo. Jei susitarsime, dar vieną valandą jiems galėsime padaryti vadinamąja nekontaktine. Tikėtis, kad paimsiu ir viską pakeisiu... Atėjau į ministro kėdę, ne į Dievo. Ateityje bus daromi sprendimai – aišku, norėčiau, kad jie būtų mano.
Jei mano amžiuje šitiek dėmesio išvaizdai, aš kieta močiutė.
– Skaitytoja skundžiasi negalinti įsidarbinti mokytoja – pirmiausiai dėl to, kad, jos nuomone, darbo vietų neužleidžia pensinio amžiaus sulaukę pedagogai. „Man yra 26 metai, esu baigusi VK pradinį ugdymą prieš porą metų, įgijusi diplomą dirbau „Maxima“, šiuo metu dirbu greito maisto restorane. Kai studijavau, labai laukiau to momento, kada pagaliau galėsiu pradėti dirbti mokykloje, tačiau mano svajonė taip ir neišsipildė. Paklausite, kodėl ne? O gi todėl, kad visur reikalauja darbo patirties, bet atsiprašau, kaip aš įgausiu patirties, jeigu niekur negaliu įsidarbinti? Visa patirtis, kurią turiu, tai ta, kurią įgijau praktikos metu. Manau, kad didžiausia problema yra ta, kad pensinio amžiaus sulaukusios pedagogės dirba ir neužleidžia vietos jaunesnei kartai, esu labai pasipiktinusi. Labai norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie tokią situaciją ir paklausti: ką jūs man pasiūlysite daryti toliau? Taip ir likti dirbti greito maisto restorane, o diplomu grožėtis namuose?“
– Pedagogų bendruomenės brandos dalykai po truputį tampa problema. Nieko nedarant ateis metas, kai tikrai turėsime problemą. Čia yra jauno mokytojo problema, bet matau kitą.
Mūsų vaikai mėgsta bendrauti su jaunais žmonėmis, jie nelabai jaučia amžiaus skirtumo, jie tada yra savi. Mokykloje turi būti pusiausvyra, jie turi ugdytis organizacijoje, kur mato kelių kartų persidengimą. Gyvenimas nėra tik jaunystė. Iš šio pasaulio nepasenęs nepaspruksi, jei normaliai. Vaikai turi matyti viską – ir pagyvenusį, ir patyrusį, ir jauną, ir entuziastingą. Vyrų irgi reikėtų, nes iškreiptas vaizdas formuojasi, jei vien mamytės ir močiutės supa. Organizacijose turi atsirasti balansas.
– Ką pasakytumėte besiskundžiantiems mažomis algomis?
– Jei tai priklausytų nuo ministro, jie gautų geriausius atlyginimus, nes jų darbas – Lietuvos ateitis. Bet Lietuva maža valstybė, surenkame nepakankamai mokesčių – poreikis didesnis nei tai, ką turime.
Pinigų reikia visiems, tad reikia geranoriškai dalintis. Gal padės klasės krepšelio atsiradimas ir sprendimas, kuris nėra dar priimtas, kad mokyklų vadovai būtų tik vadovai – paliekant jiems atlygį tokį, koks yra skirtas, kad jų pamokas galėtų išsidalinti kiti mokytojai.
– Gerbiama ministre, ar nemanote, kad mokyklose jau reikėtų įvesti lytiškumo ugdymo pamokas?
– Lytiškumo ugdymas vyksta. Biologijos pamokose vyksta žmogaus anatomijos kursas, išklausoma ir apie šeimos temą, lytiškumą, kontracepciją. Manyčiau, kad kažko labai dabar taip staigiai imtis...
Diskutuosime, kažkokios revoliucijos nenorėčiau daryti. Susitiksiu su abiem pusėm, kalbėsimės ir diskutuosime. Svarbu parengti vaiką tradicinei šeimai, pagarbai vienas kitam. Apie netradicinę orietaciją? Kokie 5-6 metų vaikai, kurie naršo prie kompiuterio, mums papasakotų įdomių dalykų. Reikia vertybes formuoti, o informaciją jie susiranda.
A.Pitrėnienė švietimo ir mokslo ministre pradėjo dirbti praėjusią savaitę. Valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai nebuvo patenkinti Darbo partijos pasirinkimu ministre siūlyti A.Pitrėnienę. Jų teigimu, politikės kvalifikacija nepakankama eiti pareigas, taip pat abejota jos galimybėmis susikalbėti angliškai.
Iki šiol A.Pitrėnienė yra labiausiai pagarsėjusi kritika D.Pavalkio priimamiems sprendimams dėl mokslo metų ilginimo, lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimo kitakalbiams Lietuvos moksleiviams.
A.Pitrėnienė yra igijusi biologijos ir žemės ūkio mokytojos specialybę, vėliau Klaipėdoje studijavusi edukologiją. Iki šiol ji yra dirbusi kelių Žemaitijos mokyklų direktore, Skuodo rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyresniąja specialiste ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininke.
Darbo partijai A.Pitrėnienė priklauso nuo 2003 m.
