– Mūsų projekto tema – „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Kokia šeima matoma tautosakoje?
– Nelygu žanras. Pavyzdžiui, mažesniems vaikams skirtose gyvulinėse pasakose matysime kartu gyvenančius žmones ir gyvulėlius (arba tik gyvulėlius, žvėrelius, paukštelius). Personažų elgesys mažiesiems byloja apie skirtingus elgsenos modelius.
Stebuklinė pasaka dažniausiai prasideda ten, kur pagrindinio herojaus santykiai su tėvais nutrūksta. Neradęs laimės namie, herojus išeina jos ieškoti svetur. Tokių pasakų finale sukuriama sėkmingesnė už ankstesnę šeimą santuoka, už dorybes atlyginama, o neigiami herojai, kurie artimuosius engė ar skriaudė, neretai žiauriai nubaudžiami. Visai kitokia šeima buitinėje pasakoje ar etiologinėje sakmėje. Tai tekstai, skirti suaugusiems patiems pasijuokti iš savo ydų ir nemokėjimo sugyventi.
Priešingai nei pasakose, kuriose parodoma daug neteisingo elgesio, apribojimų, apgaulės, engimo ir atstūmimo, klasikinės poetikos dainose matome idealizuotą gimtosios šeimos vaizdą.
Meilė, savitarpio pagalba, supratimas, atjauta sąmoningai rodomi ir adoruojami. Tėvų, brolių, seserų paveikslai – išskirtinai gražūs. Išimtis – baladės, perteikiančios dramatiškus konfliktus, pasibaigiančius vieno ar kelių šeimos narių žūtimi.
Jei siesime šeimos temos aktualumą su socialine realybe, pamatysime, jog senojoje tautosakoje – kaip ir anų laikų gyvenime – šeima buvo žmogaus saugumo, gerovės ir emocinio komforto pamatas.
Vėlyvesnės dainos dar kitokios. Sakykime, XIX a. pabaigos dainose jau gausu motyvų apie nesutariančius sutuoktinius, smurto scenų. Kita vertus, daugėja tekstų, kur individualizmas, žmogaus asmeninės patirtys svarbesni už jo priklausymą šeimai ar bendruomenei. Geriausias pavyzdys – romansas.
Jei siesime šeimos temos aktualumą su socialine realybe, pamatysime, jog senojoje tautosakoje – kaip ir anų laikų gyvenime – šeima buvo žmogaus saugumo, gerovės ir emocinio komforto pamatas. XX a. sukurtoje tautosakoje šeima jau nebe tokia svarbi.
– Teigiate, kad tautosaka – geriausias buvusios aukštos šeimos kultūros liudininkas. Papasakokite išsamiau.
– Kalbėsiu pavyzdžiais. Štai Liudvika Didžiulienė-Žmona, pirmoji lietuvių beletristė, XIX a. antrojoje pusėje užauginusi aštuonis vaikus. Nors vaikystėje gavo kuo puikiausią bajoraitei derantį išsilavinimą, savo vaikus augino su tautosaka, pačios surinkta kaimuose.
Ji suprato, kad vaikų folkloro nepakeis antikinės literatūros skaitymai ar kita didaktinė ano meto lektūra. Kai šeimoje daug įvairaus amžiaus vaikų, folkloras – tinkamiausia priemonė visus užimti, suburti, linksminti ir ugdyti. Jos namų laisvalaikio repertuare – tradicinės lopšinės, žaidinimai, vaikų žaidimai, rateliai, pasakos ir dainelės. Tiesa, jau paaugusiems vaikams ji rašė draminius vaizdelius ar apysakas, tačiau iš moters atsiminimų žinome, kad dažniausiai laisvi vakarai prabėgdavo dainuojant liaudies dainas.
Kitas pastebėjimas. Dauguma tautosakos pateikėjų, iš kurių užrašyta po keliasdešimt tautosakos vienetų, savo repertuare turėjo ir vaikams skirtų kūrinėlių. Nuo kelių iki keliolikos, kartais ir dar daugiau.
Kiek iš mūsų šiandien mokame daugiau nei vieną lopšinę ir daugiau nei porą žaidimų? Be to, pagalvokime, jei žmogus atsimindavo keliasdešimt pasakų siužetų, galėjo pasaką pritaikyti vaikui taip, kaip šiam labiausiai naudinga. Kuo jums ne privati biblioterapija? Čia pat verta pastebėti, kad pasakojimo būdu, stiliumi liaudies pasakos puikiai atitinka šiuolaikinius vaikų literatūrai keliamus reikalavimus.
Tautosakininkės Danutės Krištopaitės parengtame tritomyje „Aš išdainavau visas daineles“ rasime daugybės žinomų liaudies dainininkų liudijimų, kad jų gyvenime ypač didelę reikšmę turėjusios dainos. Paliudyta ir kaip jie tų dainų išmokę.
Dauguma − nuo mažumės, „su motinos pienu“. Dainų klausymas, mokymasis padėdavo palaikyti balso kontaktą, kai motina ar tėvas dirbdavo. Taip perimtas dainavimas – pirmiau bendrystės laidas, o tik po to menas ar saviraiškos priemonė. Būtent taip išmoktos dainos ir kita tautosaka gali emociškai palaikyti krizių metu.
Senojo kaimo šeima man neatrodo tamsi. Tėvai turėjo įgūdžių, įpročių ir noro ugdyti vaikus brandžiai, atsakingai ir kūrybingai.
– Kokia tautosaka tinkamiausia vaikams ugdyti?
– Vienas svarbiausių ugdymo folkloru privalumų – sinkretinis jo pobūdis. Mažųjų žaidinimams būdingi judesiai lavina motoriką, koordinaciją, ritmo pojūtį, pratina prie kalbos.
Kiek didesnių vaikų žaidimai suteikia svarbių pirminių socializacijos įgūdžių, leidžia vaikui geriau pajusti kūną, suvokti fizines bei vokalines galimybes, palyginti save su kitais vaikais.
Tai padeda adekvačiau įsivertinti. Labai svarbios intelektiniam vaiko ugdymui yra mįslės, minklės, patarlės. Jos pratina suvokti metaforas, palyginimus, įžvelgti analogijas. O tai ne tik meninio, bet ir analitinio, mokslinio mąstymo pradžiamokslis. Taigi tautosaka padeda ugdyti kalbinius, literatūrinius, muzikinius, artistinius, socialinius vaiko gebėjimus, padeda jam visapusiškai bręsti.
Džiugu girdėti, kad buriasi jaunos mamos, kurios mokosi lopšinių ir tradicinių žaidinimų. Mūsų šeima taip pat dalyvauja folklorinio šeimų ansamblio „Virvytė“ (vadovė L.Sungailienė) veikloje, ir negaliu nematyti, kaip tai naudinga šeimai ir kiekvienam atskirai.
Puiku, jei šeimoje mažamečiams reguliariai skaitomos pasakos. Jos pateikia bazinį socialinių situacijų rinkinį, kurį vėliau vaikas panaudos kurdamas savo elgesio modelius. Tautosaką, žaidimus mielai taiko ir psichoterapeutai. Tiek dirbdami su vaikais ir paaugliais, tiek su suaugusiais.
Noriu akcentuoti, kad tautosaka – puiki priemonė bendrauti, žaidžiant ir kuriant stiprinti ryšius tarp kartų. Atlikdami tuos pačius folkloro kūrinius, šeimos nariai pamato artimuosius naujai, išgyvena solidarumo jausmą. Žinoma, bendrystės jausmui ugdyti puikiai tinka ir kitoks laisvalaikis. Vis dėlto tautosaka papildomai stimuliuoja vaiko kalbos centrus, lavina atmintį ir vaizduotę.
– Kaip manote, ar tėvai geba skirti, kokie tautosakos kūriniai ir kokio amžiaus vaikams yra tinkami, o kas skirta tik suaugusiems?
– Manau, tėvai gana gerai jaučia, kas tinka jų vaikui, ir numano, koks tekstas kaip paveiks jaunąjį klausytoją. Bėda ta, kad nėra pakankamo pasirinkimo kvalifikuotai parengtų liaudies pasakų ir kitų žanrų leidinių, skirtų konkrečiam amžiaus tarpsniui.
Tikrai ne visos lietuvių pasakos tinkamos mažamečiams. Man neatrodo teisinga į vieną rinkinį sudėti pasakas „Katinėlis ir gaidelis“, dramatišką „Eglę žalčių karalienę“ ir kokią rupesnę stiliumi bei vaizdais pasaką apie kvailį ar sutuoktinių santykius.
Ypač žinant, kad tėveliai turbūt nebeatsimena tų pasakų turinio ir savo vaikui norės knygą perskaityti nuo pradžios iki galo. Be to, kaip teko pastebėti, lietuvių liaudies pasakų rinkiniai pastaruoju metu daugiausia iliustruojami taip, tarytum jų auditoriją sudarytų tik 5–7 metų vaikai. Tai klaidina. Labai gaila, kad nepopuliarūs smulkiosios tautosakos leidinėliai. Tėvai ir pedagogai turėtų nepamiršti, kad eiliuoti, rimuoti tekstai (dainelės, skaičiuotės, balsų mėgdžiojimai) − puiki priemonė atminčiai lavinti.
– Kaip suprantate šeiminę tapatybę?
– Praėjusią vasarą „Prigimtinės kultūros seminare“ skaičiau pranešimą apie šeiminę lietuvių tapatybę, kuri atsiveria skaitant XIX a. dainynus. Liaudies dainose išreikšta žmogaus savimonė, savivertė, savivaizdis yra iš esmės šeiminiai. XIX a. dainų atlikėjas – visų pirma šeimos žmogus.
Mums reikėtų suskubti tai susigrąžinti ir įsisąmoninti, kad be atsakingo požiūrio į šeimą ir jos vidinę kultūrą, šiandienė socialinė, švietimo sistema ir technologijų plėtra lemia neišvengiamą šeiminių ryšių silpnėjimą.
Tai labai stipriai veikė jo socialumą, vertybes, savęs matymą pasaulyje, savo paskirties, laisvės pojūtį. Gimtoji šeima ir gimtieji namai dainose yra laimės, pilnatvės, harmonijos vieta. Šeima – tie žmonės, kuriais kliaujamasi ir didžiuojamasi.
Suprantu, kad tai idealistinis senųjų dainų pasaulio vaizdas, nebūtinai atitikęs realybę. Vis dėlto tai, kad šeiminė tapatybė ir šeimos orumas buvo tapę tam tikra vertybine norma ir ypač akcentuojami apeigose, yra papildomas argumentas, kad šeima – kaip visuomenės ląstelė – anuomet buvo stipresnė. Mums reikėtų suskubti tai susigrąžinti ir įsisąmoninti, kad be atsakingo požiūrio į šeimą ir jos vidinę kultūrą, šiandienė socialinė, švietimo sistema ir technologijų plėtra lemia neišvengiamą šeiminių ryšių silpnėjimą.
– Ar manote, kad šiandieninėje kultūroje stokojama šeimos refleksijų, teigiamų pavyzdžių?
– Manau, kad viešojoje erdvėje ir populiariojoje kultūroje šeima yra kiek ignoruojama. To nejaučiame, nes pilna reklamų su laimingos šeimos vaizdais: kas keliolika minučių bet kurį televizijos serialą nutraukia sauskelnių reklama, kurioje mama jaukiai glaudžia kūdikį, ar šokoladinio kremo reklama, kurioje tėtis moka žaismingai bendrauti su savo paaugliais.
Tuo tarpu populiarieji serialai, filmai, žurnalai, paauglių literatūra neretai stokoja pozityvios šeimos paveikslo. Tai mūsų sąmonėje sustiprina stereotipą, kad vertingas, įdomus ir prasmingas tik tas gyvenimas, kurį gyvename už šeimos ribų, tik tie asmeniniai rezultatai, kuriuos galime pademonstruoti.
Be to, ir visuomenei siūlomos laisvalaikio pramogos dažniausiai vis dar orientuojamos į atskiras amžiaus grupes, bet ne į šeimą. Neformalusis ugdymas, deja, taip pat. Norėtųsi, kad šioje srityje kai kas keistųsi, ir manau, kad tradicijų gaivinimas ir palaikymas čia būtų labai parankus.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
