Prekinį ženklą Sonata Rapalytė lietuvė sukūrė prieš aštuonerius metus. Per tą laiką, kaip pati sako, jis auga "lėtai, bet greitai".
– Kodėl, jūsų manymu, moterys renkasi prabangų apatinį trikotažą, tai būdas vilioti vyrus?
– Ne, visai ne dėl to. Moteriai turėti gražų apatinį trikotažą yra tas pats, kas turėti gražius batelius ar rankinę. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Gal Lietuvoje dar trūksta šio požiūrio. Atrodo, bet ką apsivelki ir gerai. O čia daugelis moterų labai didelį dėmesį skiria apatiniam trikotažui. Jos perka ir vėl vis grįžta pas mane, o daugiausiai tai daro dėl savęs.
Labai norėčiau perduoti žinią Lietuvos moterims, kad būtina turėti gerus apatinius. Taip, jų kainos didelės, bet nors vieną komplektą reikia turėti. Jį apsivilkus, regis, visas pasaulis apsiverčia, psichologiškai jautiesi labai gerai. Jei galėčiau, visoms Lietuvos moterims padovanočiau bent po vieną savo kurtą komplektą.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje gyvenančioms moterims išskirtinis apatinis trikotažas nėra itin svarbus?
– Negaliu teigti, kad visoms moterims. Manau, kad Lietuvoje kiek trūksta mados kultūros. Londonas, Paryžius turi gilias šaknis šioje srityje. O Lietuvoje svarbesni išoriniai dalykai, pavyzdžiui, garsių firmų laikrodžiai, padirbtos rankinės, kuo didesnis namas, naujesnis automobilis.
Čia žmonės tam skiria mažiau dėmesio, svarbiau – natūralūs dalykai, ne priklijuoti nagai ar blakstienos. Man atrodo, ilgainiui ir Lietuvos moterims ateis natūralaus, švelnaus ir tikro moteriškumo poreikis. Nenoriu nieko įžeisti, juk kiekvienas turi savo skonį.
– Kaip manote, kodėl didelė dalis emigravusių lietuvių nepakeičia savo požiūrio į grožį?
– Į užsienį išsikrausčiusios lietuvės tiesiog išlaiko tėvynėje turėtą mentalitetą ir supratimą, kas yra gražu. Čia gimusios arba augusios jų dukros – kitokios. Jos integruojasi ir perima vietinę kultūrą, grožio supratimą, elgesio normas.
Į užsienį išsikrausčiusios lietuvės tiesiog išlaiko tėvynėje turėtą mentalitetą ir supratimą, kas yra gražu.
– Kaip apatiniai, kurių niekas nemato, gali sustiprinti pasitikėjimą savimi?
– Na, sunku paaiškinti, kaip. Moterys – švelnios būtybės, tad prisidengus švelniu, maloniu drabužiu atskleidžiamas vidinis jausmingumas, tarsi mostelėjus burtų lazdele. Nekalbu apie tai, kad moteris jaučiasi seksuali. Nebūtina, kad kas nors matytų, tiesiog jautiesi labai gerai, myli save. Geri apatiniai ant kūno tiesiog nejaučiami, bet moteris žino, kad juos vilki.
– Kaip manote, kuo jūsų darbai skiriasi nuo kitų šios srities dizainerių?
– Pirmiausia, aš nebijau maišyti spalvų, ne visi dizaineriai taip daro. Taip pat – rankų darbas. Parodose nebepastebiu rankomis siūto apatinio trikotažo, gamintojai orientuojasi į masinę gamybą. Ant mano kurtų drabužių nematyti gumelių, siūlių, dėl grožio ir švelnaus jausmo prie odos viską uždengiu šilku ar nėriniais. Nebijau eksperimentuoti, tad mano kurti dizainai greitai patraukia akį.
Mano kūriniai – siūti rankomis, o tai labai nepopuliaru šioje srityje, nes per brangu. Bene visada savo užsakymą gavusios moterys man dėkoja už tai, kad jaučiasi nuostabiai. Dėl nėrinių, dėl šilko, dėl į kiekvieną detalę įdėtos meilės. Vilkėdama gerus apatinius, moteris jaučia skirtumą nuo apatinių, gaminamų masiškai.
– Praėjus dvejiems metams nuo kompanijos įkūrimo, vieno įtakingiausių Prancūzijos apatinio trikotažo leidinių ji buvo išrinkta antrąja geriausia. Kaip pavyko pasiekti tokios sėkmės?
– Kai buvo įkurta kompanija, pradėjau siūti glaustinukes, kurios tuo metu nebuvo taip išpopuliarėjusios. Investavau į vienus brangiausių nėrinių pasaulyje. Tuomet mano darbus pastebėjo pasaulio mados tinklaraštininkai, ėmė domėtis manimi, o labiausiai – prabangiomis glaustinukėmis, kurių pasiūlyti galėjo mažai dizainerių.
Kad susikurtum gerą reputaciją, reikia arba investuoti labai daug pinigų, arba daryti lėtai, bet gražiai. Aš pasirinkau pastarąjį variantą. Latvijoje ir Lietuvoje turiu nuostabius siuvėjus, kurie patikėjo mano idėja ir sutiko siūti unikalius, ne masinius gaminius. Viską darau iš meilės ir augu pamažu, bet greitai. Kartais tenka laukti du mėnesius, kol bus išsiuvinėtos auksinės gėlės, rankomis užbaigti nėriniai, bet žmonės mato tą grožį ir įvertina.
– Jūsų kompanija veikia jau aštuonerius metus, kaip per tą laiką kito paklausa?
– Gero apatinio trikotažo poreikis svyruoja. Prieš porą metų jis buvo nuslūgęs, žmonės taip aktyviai neieškojo kokybės, dabar – vėl eina iš proto dėl tikrumo ir natūralumo, rankų darbo. Tiesa, šiemet labai populiarus trikotažas su daug juostelių, kuo mažiau medžiagos, erotiškas, kaip iš „50 pilkų atspalvių“, bet kiek kartų tokį apsivilksi? Manau, tai yra laikina ir netrukus grįš romantiškų apatinių mada.
Mano kurtą apatinį trikotažą renkasi vis daugiau moterų. Kartu su kitatautėmis, ir lenkės, ir lietuvės užsisakinėja vis dažniau. Manau, kad daugelis moterų tiesiog nežino, kur įsigyti kokybiškų ir gražių apatinių, pavyzdžiui, Lietuvoje nėra itin didelio pasirinkimo.
– Ne visi seksualių apatinių bei aksesuarų gamintojai, skirtingai nei jūs, siūlo prekių apvalesnėms moterims. Kaip manote, kodėl?
– Kuo daugiau skirtingų dydžių gamini, tuo didesnės išlaidos. Pasitaiko, kad pilnesnės moterys turi kompleksų ir nemato reikalo įsigyti tokių apatinių. Aš manau, kad visos mes esame gražios ir norime jaustis moteriškos. Todėl siūlau įvairių dydžių.
Manau, reikėtų dažniau kalbėtis apie tai, kad dydis – nesvarbu. Visame pasaulyje moterys drovisi, nereta gali pasakyti, kad „tokie dalykai – ne man, tik kūdoms“, siūlau keisti šį požiūrį.
Man teko išgirsti ir įspėjimų, kad siūlydama seksualius apatinius pilnesnėms moterims pagal jų kūno formas galiu „pakenkti savo vardui“, esą, joms seksualūs apatiniai netinka. Man net gaila ir baisu, kad žmonės gali taip mąstyti. Pažiūrėkime į senovę, kaip atrodė moterys, kaip jos pabrėždavo savo moteriškumą ir išryškindavo apvalumus.
– Kokia jūsų nuomonė apie dabartinius grožio standartus bei moterų patiriamą spaudimą dėl išvaizdos?
– Jeigu moteris pasitiki savimi, jai nereikės nieko dirbtinio. Jeigu susidraugausi su savo galva, viskas bus gerai, joks spaudimas nepaveiks. Negali pakeisti pasaulio požiūrio, bet gali pakeisti saviškį. Ne viena moteris, pasididinusi krūtinę ar kitaip patobulinusi savo išvaizdą, man sakė, kad nebėra tikra dėl savo poelgio. Kalbėjausi ir ne su vienu vyru. Visų tų patobulinimų jie nemato. Kartais norėčiau atsistoti ir garsiai tai išrėkti visoms moterims.