Operatoriumi dirbantis Andrius su kolegomis tą lemtingąją naktį vyko iš Vilniaus į Kauną. Buvo kiek po vidurnakčio. Bendrakeleiviai miegojo. Kelias buvo tuščias, lygus. Staiga, ties Strošiūnų kaimu, automobilio šviesose atsispindėjo kažkoks metalinis objektas. Iki jo buvo likę gal 300 metrų. Andrius ėmė mažinti greitį.
„Iki to objekto buvo likę gal 50 metrų, tik tuomet suvokiau, kad tai – sumaitota mašina. Važiavau antra juosta, ji stovėjo pirmojoje. Po kaire, ties skiriamąja juosta, matėsi kažkokios juodos dėmės. Dvi ar trys. Tik po laiko suvokiau, kad tai – iš mašinos išmesti žmonės. Pravažiavau pro juos visai šalia – gal metro atstumu. Galėjau pervažiuoti. Buvo labai baisu. Jie gulėjo be sąmonės. Veidu į žemę. Maniau, kad mirę“, – liepos 26-osios naktį susiklosčiusią istoriją nupasakojo 22-ejų metų Andrius.
Jis sustabdė savo automobilį kelkraštyje. Kolegoms liepė iškviesti pagalbą, o pats puolė stabdyti eismo, padėjo nukentėjusiesiems, atjungė pradėjusios rūkti „Audi“ mašinos akumuliatorių. Laimei, viskas sėkmingai baigėsi.
Tą naktį gelbėtojui niekas nepadėkojo. Įvertinimas jį pasiekė tik po kelių mėnesių – spalio 2 dieną policijos pareigūnams švenčiant Angelų sargų dieną.
„Policijos rėmėju tapau prieš kiek daugiau negu ketverius metus. Prisijungiau todėl, kad vaikystėje žiūrėdavau laidą „Farai“. Joje išsiskyrė vienas policijos pareigūnas – Dalius Mackela. Jis, atrodo, visada rasdavo bendrą kalbą su žmonėmis, visuomet elgdavosi pagarbiai, išties stengdavosi, kiek gali, padėti. Dalius tapo savotišku pavyzdžiu. Norėjau būti panašus į jį, norėjau padėti žmonėms“, – savo pilietiškumo šaknis atskleidė apdovanojimo įteikimo dieną 15min pakalbintas A.Jakelis.
„Gėrio sergėtojo“ statulėlė jam buvo įteikta Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Apdovanojimą pilietiškam kauniečiui įteikė Kauno apskrities VPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, Evaldas Lašinskas.
„Statutėlė Andriui Jakeliui įteikta už tai, kad šio vyro ypatingo pastabumo dėka buvo išvengta didelės tragedijos. Liepos 26 dieną, pastebėjęs juodas dėmes ant kelio ir netrukus supratęs, jog tai gulintys sužeisti žmonės, nedelsiant sustabdė savo automobilį ir, liepęs kolegoms kviesti pagalbą, pats ėmėsi stabdyti eismą, kad vairuotojai važiuodami nesužeistų ant žemės gulinčių eismo įvykio metu sužalotų asmenų. Sustojus vilkikui, pasirūpinta, kad būtų blokuotas eismas, o vėliau, pradėjus iš automobilio rūkti dūmams, jis pats nedelsiant atjungė akumuliatorių. Šio vyro dėka buvo išgelbėtos žmonių gyvybės“, – A.Jakelio nuopelnus išvardijo E.Lašinskas.
Paklaustas, kas pasikeitė pačiam nuo tos lemtingosios liepos 26-osios nakties, pagalbos ranką ištiesęs drąsus vaikinas paaiškino, kad ėmė versti visus bendrakeleivius prisisegti saugos diržus.
„Visuomet prisisegu saugos diržą ir niekuomet nevažiuoju, jeigu kas nors neprisisega. Be to, tapau dėmesingesniu vairuotoju. Naktį beveik niekuomet nevažiuoju daugiau nei 100 km per valandą greičiu, net jeigu ir greitkelyje leistinas greitis yra didesnis. Visuomet pagalvoji: o jeigu atsiras kliūtis kelyje, ar aš spėsiu sureaguoti? Kartais, žinoma, norisi šiek tiek greičiau paspausti, bet pagalvoji, kad taip sutaupysi minutes, bet gali prarasti kur kas daugiau“, – paaiškino Andrius.
Jis prisipažino, kad iki momento, kai jam paskambino Kauno apskrities policijos Komunikacijos skyriaus atstovė, buvo net pamiršęs tos nakties įvykius. Įvertinimas jam išties buvo netikėtas.
Visuomet prisisegu saugos diržą ir niekuomet nevažiuoju, jeigu kas nors neprisisega.
„Stengiesi, žinoma, ne dėl to, ne dėl apdovanojimų, bet smagu, kai įvertina“, – patikino vaikinas.
Įdomu tai, kad praėjus kelioms savaitėms po incidento, medikų brigada, ta pati, kuri tuomet atvyko į nelaimės vietą, ir kuriai darbuotis padėjo Andrius, jau skubėjo gelbėti jo paties.
„Tik neseniai sužinojau, kad esu alergiškas bitėms. Būtent ta pati Kaišiadorių ligoninės medikų brigada atvyko padėti ir man. Buvo labai įdomus susitikimas. Ir suvokimas, kad aš atsidūriau tokių įvykių sūkuryje vieną kartą, tą liepos naktį, o šie žmonės, – medikai, policija ir ugniagesiai, susiduria su tokiomis situacijomis kiekvieną dieną. Tik jiems už tai niekas statulėlių nedovanoja. Jie to ir nelaukia.
Kai paklausiau medikų, ar dažnai jiems tenka išgirsti žodį „ačiū“, išgirdau tik paprastą atsakymą: „Toks mūsų darbas“. Tą kartą pirmą kartą atsidūriau reanimacijoje. Ačiū Dievui, viskas jau yra gerai. Galiu tik dėkoti Dievui ir už tai, kad tą liepos naktį viskas susiklostė laimingai. Visi liko gyvi“, – džiaugėsi A.Jakelis.
Apie nelaimę daugiau skaitykite čia: Per avariją greitkelyje iš „Audi“ iškritusių žmonių vos nepervažiavęs kaunietis: „Stabdžiau eismą“
