Bronislovas Juospaitis-Direktorius, į partizanų gretas įstojęs 1944-aisiais. Vyčio apygardos Vėtros būrio vadas buvo sunkiai sužeistas per kautynes 1951–aisiais kovo 14-ąją, kur, anot paties, žuvo aštuoni jo būrio vyrai.
„Gavau septynias kulkas, buvau palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais Ramygalos aikštėje. Po kelių valandų pradėjo snyguriuoti ir kažkas pastebėjo, kad visi kūnai apsnigti, o nuo mano veido sniegas nutirpęs“, – teigiama partizano liudijime.
Vėliau kovotojas įkalintas, tardytas, nuteistas 25 metus kalėti griežtojo režimo lageryje Norilske, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara“. Sovietai išsekintą ir keturiasdešimt kelis kilogramus tesveriantį partizaną užregistravo numeriu F412. Į Lietuvą jis grįžo 1966 metais.
Vytautas Balsys-Uosis 1944-1948 metais buvo Tauro apygardos partizanas, 1945-aisiais sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. Lygiai prieš 71-erius metus, 1948 metų sausio 13 dieną išduotas, suimtas. Jis nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Norilsko lageryje ir 15 metų tremties, aštuonerius metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų – Karagandos vario kasykloje. Į Lietuvą grįžo 1966 metais. Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku.
Jonas Čeponis-Vaidila (Vaidevutis) nuo 1944 metų rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaikė ryšius su jų štabais. 1945–1948 metais buvo Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas.
Jis buvo įgaliotas palaikyti ryšį su kitomis partizanų apygardomis, tartis centralizacijos klausimais. Suimtas Kaune 1948 metais, nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.
R.Morkūnaitė–Mikulėnienė pateikė partizano prisiminimus, kaip šis pasitiko savo nuosprendį: „Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius, dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, nes tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys“.
Partizanas Vaidila kalintas Norilsko, Kemerovo lageriuose. 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1968 metais, atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) organizaciją-ilgametis jos vadas.
Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras 1944–1946 metais buvo Dainavos apygardos Merkio rinktinės ryšininkas ir partizanas. Jo tėvų sodyboje įrengtas bunkeris – partizanų vadų Vanago ir Kazimieraičio vadavietė. Suimtas 1946 metais, nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme. Kalintas Kolymos ir Magadano lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1959 metais.
Jau nepriklausomoje Lietuvoje, toje pačioje sodyboje Kasčiūnų kaime atkūrė bunkerį, atvirą besidomintiems istorija ir laisvės kovomis.
Jonas Kadžionis-Bėda buvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanas. 1949 metais paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Laisvės kovų metais sukūrė šeimą – vedė partizanę Malviną Gedžiūnaitę-Sesutę. Jis pats šitaip atsimena partizanavimo metus: „Nežinojau, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti kur esame (kluone, „dobilų soste“) ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjome mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“.
1953 metais, įviliotas į pasalą, buvo suimtas agentų smogikų, nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metų tremties bausme. Iškalėjo visą 25 metų bausmės laiką Omsko, Irkutsko Mordovijos, Permės lageriuose.
1978 m. grįžo į Lietuvą. 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį, galutinai į Lietuvą grįžo tik 1989-aisiais.
Jonas Abukauskas-Siaubas taip pat patyrė virš 20 metų nelaisvės. 1949-1952 metais buvo Algimanto apygardos partizanas, „Audros“ būrio vadas.
Kovotojas prisimena, kaip jungiantis prie partizanų bendražygiai sakė jam: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi“. 1952 metais legalizavosi, tais pačiais metais suimtas, 24 metus kalintas Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1976 metais.
Juozas Mocius-Šviedrys nuo 1944 metų bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas. 1945–1947 metais Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanas, dirbo rinktinės štabe. Spausdino pogrindžio laikraštį „Laisvės varpas“. Suimtas 1947, paskirta mirties bausmė, tačiau ji pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, priverstinai dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1977 metais, po 29 metų ir 6 mėnesių.
R.Morkūnaitė-Mikulėnienė sako, kad šios biografijos leidžia įvertinti laisvės kovotojų pasirinkimo kainą.
„Norėjau, kad pabandytume dar sykį suprasti, koks tai buvo pasirinkimas: stovėti už teisybę ir laisvę, už savo valstybės interesus, žinant, kad rizikuoji viskuo – gyvenimu, mylimaisiais ir artimaisiais. Tačiau sykį prisiekus – tūkstančiams žmonių kelio atgal nebuvo. Ne vien dėl įsitikinimų dėl laisvės, dėl savo krašto gerovės, bet ir dėl priesaikos. Dėl įsipareigojimo bendražygiui ir valstybei“, – teigė ji.
Laisvės premijų komisijos pirmininkė, BNS aiškindama komisijos pasirinkimą, pabrėžia, kad būtent šie septyni partizanai buvo prieš ketvirtį amžiaus atkurtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos tuometės vadovybės nariai, atstovaujantys skirtingas apygardas ir „tarsi apjungiantys visus, kovojusius už Laisvę“. Pasak politikės, kiek žinoma, jie yra vieninteliai gyvi iš to meto vadovybės.
1944 metais Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, kilo partizaninis pasipriešinimas. Dešimt metų vykusiose kovose dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
