Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Helisota“ dėl ryšių su verslo ir valdžios subjektais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Teismas padarė išvadą, kad sudarius pirkimo sutartį tarp Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir UAB „Helisota“ nebūtų galima pasiekti pirkimo tikslo, t. y. įsigyti paslaugų, reikalingų Lietuvos pasienio režimo kontrolei, o karo atveju – ir karinei valstybės gynybai.
„Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčo viešojo pirkimo tikslas yra įsigyti tokias paslaugas, kurios užtikrintų ne tik tiesioginių Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijų – pasienio režimo kontrolės vykdymą, bet karo atveju ir valstybės ginkluotosioms pajėgoms priskiriamą funkciją – karinę valstybės gynybą. Sudarius pirkimo sutartį su ieškove tokie tikslai nebūtų pasiekti“, – daro išvadą ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
2016 m. rugsėjo 7 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba paskelbė apie viešąjį pirkimą atviro konkurso būdu „Sraigtasparnių EC 120B (ARIUS 2F), EC 135 T2+ (ARRIUS 2B2), BK 117 C2 (ARIEL 1E2) techninės priežiūros darbai (paslauga)“. Pasiūlymą dalyvauti pateikė UAB „Helisota“, kurios kvalifikacija buvo pripažinta tinkama, o pasiūlymas – atitinkančiu pirkimo sąlygose nustatytus reikalavimus. Įmonė buvo paskelbta viešojo pirkimo nugalėtoja ir su ja turėjo būti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.
Tačiau perkančioji organizacija kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą su prašymu pateikti nuomonę, ar šios sutarties sudarymas ir įgyvendinimas nesukels pavojaus ir grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams. Įvertinusi Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamento pateiktas neigiamas išvadas priėmė sprendimą pirkimą nutraukti.
UAB „Helisota“ pateikė pretenziją neva viešojo pirkimo procedūrų nutraukimas buvo neteisėtas ir kad perkančioji organizacija neturėjo teisės kreiptis į minėtas organizacijas su prašymu pateikti nuomonę. Pasak ieškovės, tai nebuvo numatyta nei pirkimo sąlygose, nei Viešųjų pirkimų įstatyme. Pretenziją Valstybės sienos apsaugos tarnyba atmetė.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nutraukė viešojo pirkimo procedūras vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymu (7 straipsnio 5 dalies nuostatomis), t. y. nesudarius pirkimo sutarties, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą ir kompetentingų institucijų informaciją apie tai, kad UAB „Helisota“ akcijos priklauso aviacijos paslaugų įmonių grupei AB „Avia Solution Group“, kurios ryšiai su atitinkamais fiziniais ir juridiniais asmenimis kelią riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.
Perkančiosios organizacijos kreipimasis į atitinkamas tarnybas buvo paremtas viešai žiniasklaidoje pasirodžiusia informacija. Toks kreipimasis negali būti traktuojamas kaip pirkimo sąlygų pakeitimas, o turi būti vertinamas kaip perkančiosios organizacijos atsakingi veiksmai, siekiant išsiaiškinti, ar tiekėjas bus pajėgus ir patikimas vykdyti sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad kompetentingų institucijų pateiktos neigiamos išvados apie ieškovę nacionalinio saugumo aspektu, taip pat viešai prieinama informacija apie aviacijos verslo grupės AB „Avia Solutions Group“ ryšius su grėsmę nacionaliniam saugumui keliančiais asmenimis, turėjo tiesioginę įtaką tolimesnei viešojo pirkimo eigai bei sudarė perkančiajai organizacijai pakankamą pagrindą kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu leisti nutraukti viešąjį pirkimą.
Teisme niekas net neginčijo verslo grupės „Avia Solutions Group“ ryšių su grėsmę nacionaliniam saugumui keliančiais asmenimis.
Bylos nagrinėjimo metu apeliantė faktiškai net neginčijo jos vienintelės akcininkės – aviacijos verslo grupės AB „Avia Solutions Group“ – ryšių su grėsmę nacionaliniam saugumui keliančiais asmenimis, nepateikė jokių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, paneigiančių tokius ryšius. Vien apeliantės argumentai, kad pažymos, kuriose ir buvo pateikta informacija apie ieškovės akcininkės ryšius su nurodytais asmenimis, negali būti teisėtu pagrindu nutraukti viešąjį pirkimą, nes šie dokumentai yra įslaptinti ir nebuvo pateikti jai susipažinti, nagrinėjamu atveju nepaneigia ieškovės akcininkės sąsajų su grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui keliančiais asmenimis.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi UAB „Helisota“ skundą, pažymi ir atkreipia dėmesį, kad tokiose situacijose prioritetas turi būti teikiamas valstybės nacionaliniam saugumui, o ne formaliam atitinkamų teisės normų aiškinimui ir taikymui.
Pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs ieškovės argumentus, kad perkančioji organizacija galėjo iš anksto numatyti, žinoti, įvertinti ir nustatyti pirkimo sąlygose konkretaus tiekėjo keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, o paprašiusi Valstybės saugumo departamento informacijos ir šios informacijos pagrindu nutraukusi pirkimą, tokiu būdu keitė pirkimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pagal Žvalgybos įstatymo 7 straipsnį prognozuoti, nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes nacionaliniam saugumui yra priskirta žvalgybos institucijoms.
Atsakovė nėra žvalgybos institucija, todėl negali vertinti tiekėjų grėsmės nacionaliniam saugumui. Viešojo pirkimo įstatymas perkančiajai organizacijai taip pat nesuteikia tokių teisių, rašoma Lietuvos apeliacinio teismo atstovės spaudai Vilmos Budėnienės ketvirtadienį paviešintame pranešime.
