Skautai stereotipiškai dažnai suvokiami kaip sausainius pardavinėjantys maži vaikai, gaunantys ženklelius už gerus darbus ir vaikštantys po miškus. Tačiau skautybė – daug platesnė veikla nei šis suvokimas.
1907 metais karininkas Lordas Robertas Baden-Powellis karo metu pastebėjo, jog visur laksto vaikai. Juos dažnai paskirdavo kariniuose veiksmuose kaip žvalgus dėl jų vikrumo ir dėl to, jog sunku įtarti šnipinėjimu. Lordas Baden-Powellis nusprendė, jog jiems ten ne vieta, tačiau tokia veikla vaikams buvo įdomi. Tada jis susirinko pirmąją berniukų grupę, kurių buvo apie 12, išsivežė į salą ir surengė jiems skautų stovyklą. Skautas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia žvalgą.
1918 metais Lietuvoje susikūrė pirmoji skautų draugovė ir nuo to laiko organizacija vis plečiasi.
Skautai turi savo priesakus, tarp kurių yra ir „Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties“ arba „Skautas – gamtos draugas“. Organizacijos devizas – pramoga su tikslu. Patriotiškumas, išgyvenimas laukinėje gamtoje, žygiai, dainos, stovyklos, mokymasis dirbti bendrose grupėse – visą tai ir dar daug daugiau daro šie jauni žmonės.
Sovietmečiu tremiami, okupacijos metais visiškai uždrausti, Lietuvoje įsikūrę 1918 metais ir remiami paties prezidento Antano Smetonos – šiuo metu Lietuvoje skautybę praktikuoja per 3000 skautų. 2018-uosius Seimas paskelbė Skautų judėjimo metais.
Į klausimus atsako Lietuvos skautijos komunikacijos koordinatorė Eglė Šidlauskaitė.
– Papasakokite savo skautavimo istoriją, kada ir kaip viską pradėjote?
– Skautauti pradėjau 2007 metais Panevėžyje, paprasčiausiai dėl to, jog mano tuometinis fizikos mokytojas buvo skautų vadovas ir mes su keletu draugių nuėjome į skautų būrelį. Po kiek laiko kai kurie atsisakė šitos veiklos, tačiau aš likau. Vėliau, išvažiavusi studijuoti į Vilnių, prisijungiau prie čia esančių skautų, pradėjau savanoriauti nacionaliniame lygmenyje ir tapau Lietuvos skautijos komunikacijos koordinatore.
– O kaip viskas prasidėjo Lietuvoje?
– 1918 metais Lietuvoje susikūrė pirmoji skautų draugovė ir nuo to laiko organizacija vis plečiasi. Lietuvoje yra ne viena skautų organizacija, tačiau pati didžiausia ir nacionalinė, kuriai aš taip pat priklausau, yra Lietuvos skautija. Ji priklauso Pasauliniam skautų judėjimui (WOSM).
– Atrodo, kad apie šaulius žinome, jog jie panašūs į kareivius ir vaikšto su uniformomis, ateitininkai labiausiai susiję su tikėjimu, o su kuo lyginami skautai? Kas jie ir ką veikia?
– Nuo šaulių skiriamės tuo, jog nesame sukarinti, nuo ateitininkų tuo, jog nesame taip susiję su tikėjimu, nes priimame visų religijų, visų pažiūrų žmones. Pagrindinis skautybės tikslas – kurti geresnį pasaulį, ugdant jaunus žmones. Skautuose visi nariai yra įtraukiami dirbti kartu grupėse padedant vadovams, dėl to visi vieni kitus vadina broliais ir sesėmis. Vadovai tampa ne tik vadovais, bet kartu ir draugais. Skautai gali išbandyti save įvairiose neįprastose veiklose, kuriomis patys vieni neužsiimtų – nuo mazgų rišimo iki palapinės statymo iš gamtos medžiagų. Mūsų pagrindinis šūkis – Dievui, Tėvynei ir artimui.
– Kokios pagrindinės skautų veiklos?
– Pagrindinės stovyklos būna vasarą, tada stovyklaujame miškuose, palapinėse. Rudenį ir pavasarį taip pat vyksta stovyklos, jei šilta – miške, o žiemą – mokyklose. Visus metus vyksta įvairios veiklos: žygiai, susitikimai savo draugovėse, mokymai, renginiai. Turime ir nacionalinių renginių, tokių kaip „Gražių dainelių daug girdėjau“, kuris kiekvienais metais vyksta Kaune ir surenka apie 300 žmonių. Vadovai turi savo veiklas, sąskrydžius, taip pat ir mokymus. Kiekvienais metais dalyvaujame „Betliejaus taikos“ akcijoje, prisidedame prie įvairių gerumo akcijų. Taigi, nors matomiausia skautų dalis yra stovyklos, veiklos turime ištisus metus.
– Paminėjote, jog Lietuvoje yra daugiau nei porą skautų organizacijų. Kuo kitos organizacijos skiriasi nuo Lietuvos skautijos ir kodėl jos atsiskyrė?
– Atsiskyrė dėl labai įvairių priežasčių, jas sunku įvertinti. Didžiausia yra Lietuvos skautija, antra pagal dydį – Lietuvos skautų sąjunga. Anksčiau jos buvo viena organizacija, tačiau laikui bėgant išsiskyrė vadovų požiūriai: Lietuvos skautija linko labiau į pasaulinio lygio skautavimą, o Lietuvos skautų organizacija – į tradicinį skautavimą. Kita skautų organizacija – Visagino skautai, tai daugiausia rusakalbiai, jie prie kitų nesijungia. Taip pat yra Žemaitijos skautų sąjunga ir dar porą kitų. Jokių nesutarimų tarp skirtingų organizacijų nėra, šiuo metu kaip tik laukiame Lietuvos skautų šimtmečio, kuris bus 2018-aisiais, jame visos organizacijos dalyvaus kartu.
– Ar skautai skirstomi į jūros, sausumos ir oro?
– Taip, mūsų organizacijoje yra sausumos, kurių yra daugiausia, jūros ir šiek tiek oro skautų. Jūros skautų, nors ir keista, nėra Klaipėdoje, tačiau jie aktyviai skautauja „jūriškai“. Jų iniciatyva buvo įkurtas Skautų slėnis.
– Kas yra skautų vadovai? Ar jų netrūksta?
– Vadovų netrūksta, tačiau visada gerai, kai jų būna daugiau. Pastaraisiais metais vadovų atsiranda vis daugiau, ypač studentų, kurie nori įsitraukti. Dažnai vadovais būna mokytojai, nes jiems lengviau sutelkti vaikus į būrelį. Turime labai dideles (vyresnių) vadovų pajėgas, kurie aktyviai nebedalyvauja skautų veikloje, tačiau visada sutinka pagelbėti.
– Amžiaus grupės šioje organizacijoje – kokių žmonių daugiausia?
– Turime tris amžiaus grupes: pirmoji yra jaunesnieji skautai, arba kitaip „vilkiukai“, nuo 6 iki 10 metų, antra grupė – skautai nuo 10 iki 14 metų, ir galiausiai patyrę skautai nuo 14 iki 18 metų. Vėliau, norintys tęsti skautybę, skirstomi į vyresniuosius brolius vyčius ir vyresniąsias seses rugiagėles, arba gali tapti vadovais. Daugiausia turime skautų.
Pagrindinis skautybės tikslas – kurti geresnį pasaulį, ugdant jaunus žmones.
– Ar skautai bendradarbiauja su ateitininkais ir šauliais?
– Kartu esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį, todėl jau keletą metų stengiamės megzti ryšius. Seniau visos šios organizacijos buvo labai atsiskyrusios. Taip pat skautai bendradarbiauja su Maltos ordinu ir Caritu. Kartu dalyvavome projekte „Nuspalvink Lietuvą“, kuriame vyresnieji skautai keliavo pas nepasiturinčias ar sunkiau besiverčiančias šeimas ir padėjo persidažyti ar šiek tiek suremontuoti namus. Dabar pradėjome bendradarbiauti su išeivijos skautais, nes okupacijos laikais tai buvo draudžiama organizacija, todėl išeiviai palaikė skautiškas idėjas. Išeivijoje skautu tapo ir Valdas Adamkus. Pernai į Ameriką išvyko du Lietuvos skautai, o 2018-aisiais į Lietuvą atvyks skautai iš Australijos ir Amerikos.
– Yra manoma, jog per keletą metų, galbūt dėl Rusijos agresijos, Lietuvoje išaugo pilietiškumas. Ar tai jaučiama tarp skautų?
– Kad pilietiškumas auga, tikrai jaučiame. Jei prieš keletą metų gerokai dažniau buvo girdima, kaip blogai gyventi Lietuvoje, šiuo metu šis požiūris keičiasi ir vis dažniau girdžiu žodžius, jog čia mano Tėvynė. Taip pat jaučiame, kad mūsų daugėja, kad skautai tampa labiau matomi ir žiniasklaidoje, mumis domisi.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
