Ar praėjus dvidešimčiai metų nuo Baltijos kelio, demokratija ir teisė Lietuvoje jau įgyvendintos, kaip kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, ar yra tik pusiaukelėje tarp postsovietinių valstybių demokratijos ir Europos teisinių valstybių? Kas yra pagrindiniai laisvės stabdžiai Lietuvoje šiandien? Ar visada matome veikiančią demokratinę šalies Konstituciją? Ką reikia padaryti, kad mūsų valstybės žmonės jaustųsi tauta ir piliečiais, o Lietuva turėtų moralinę teisę skleisti demokratiją kitur?
Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje diskutuoja sociologas Vladas Gaidys, Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas teisininkas Kęstutis Čilinskas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: Mykolo Romerio universiteto profesorius ekonomistas Antanas Buračas, filosofas Romualdas Ozolas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Dar esame pusiaukelėje
A.Medalinskas. Ar Lietuva yra demokratinė valstybė, panaši į kitas ES šalis, ar tik yra kelyje į teisinę demokratinę valstybę? Valdžia didžiuojasi demokratija Lietuvoje ir linkusi mokyti kraštus į Rytus nuo mūsų, bet ar mūsų pačių namuose viskas yra gerai?
R.Ozolas. Lietuvoje yra liberalioji demokratija, kuri iš esmės skiriasi nuo visų "valdomų" ir "suverenių" demokratijų, autokratinių režimų buvusios Maskvos imperijos zonoje. Kiek sukūrėme liberalios demokratijos, tai yra kitas klausimas, bet matome, kaip baigiasi pastangos kitus mokyti demokratijos. Dar daug mokytis reikia ir patiems.
Lietuvos valdžia, šį sausį susidūrusi su stichiniais gyventojų protestais prieš socialinių iškovojimų sistemingą naikinimą, ėmėsi primityvių, šiurkščių, policinių priemonių bei teisminio persekiojimo, sakė Buračas.
K.Čilinskas. Lietuvos prezidentė vienintelė iš ES valstybių vadovų nusprendė priimti paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamą Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką, kuris, beje, suklastojo rinkimų rezultatus. Baltarusijos valdžia oponentus įgrūdo į kalėjimą. Ten dingo neįtikę politikai, žurnalistai, verslininkai. Lietuva, pagerbdama tokį diktatorių, žeidžia šių aukų atminimą ir pati tolsta nuo demokratijos standartų
A.Buračas. Lietuvos valdžia, šį sausį susidūrusi su stichiniais gyventojų protestais prieš socialinių iškovojimų sistemingą naikinimą, ėmėsi primityvių, šiurkščių, policinių priemonių bei teisminio persekiojimo.
A.Medalinskas. Apie tai Sąjūdžio metais ir Baltijos kelyje negalėjome nė pagalvoti.
V.Gaidys. Kai žmonės stovėjo Baltijos kelyje, absoliuti dauguma buvo už demokratiją ir nacionalinį suverenitetą. Ar dabar nusivylė demokratija? Ne. Tik jos realizacija - "čia ir dabar" - Lietuvoje. Beje, kuo blogesnė ekonominė padėtis, tuo nervingiau žmonės reaguoja į žodžius "Seimas", "partijos"...
A.Buračas. Užuot kovojusi su krize, valdžia griauna jaunimo bei pensininkų socialines garantijas, didina socialinę įtampą, naikina demokratijos užtikrinimo prielaidas. Nevilties apimti žmonės gali pasiduoti protestui bei kurstymams naikinti visa, kas asocijuojasi su jų prarastom gyvenimo sąlygom ir turtuolių prabanga. Po šių metų sausio įvykių stipriai krito Seimo, partijų ir politikų autoritetas.
V.Gaidys. Pagal nepasitikėjimą parlamentu ir partijomis Lietuva užima pirmąją vietą ES. Ypač nuvylė dabartinis Seimas.
A.Medalinskas. Ir internete tenka matyti vis daugiau žmonių komentarų, kad štai, pavyzdžiui, Baltarusijoje yra tikra tvarka, nors demokratija ten ir gniaužiama.
V.Gaidys. Į klausimą, ar geriau būtų atsisakyti parlamento bei laisvų rinkimų ir turėti stiprų lyderį, kuris greitai viską spręstų, net 30 proc. atsakė teigiamai. Tačiau tai nėra tik Lietuvos specifika, tai pokomunistinių šalių vidurkis. Iš dviejų alternatyvų - neefektyvus parlamentas ar efektyvus diktatorius - dalis pasirinktų diktatorių.
R.Ozolas. Liberaliąją demokratiją legalizuoja ir kontroliuoja nacionalinių valstybių konstitucijos, užtikrinančios nacijos suverenitetą savo resursams. Kiek laiko per trejetą naujųjų laikų amžių buvome laisvi, naudojomės suvereniomis galiomis? Ar galėjome išmokti tai daryti per trumpus XX amžiaus nepriklausomybės etapus?
K.Čilinskas. Žengiame vis tolyn nuo demokratijos ir Konstitucijos principų įgyvendinimo. Prisiminkime, kaip visuomenė veikė valdžią Sąjūdžio laikais. Šiandien neveikia principai, kurie turi garantuoti piliečių dalyvavimą valdžiai priimant sprendimus, užtikrinti piliečių lygias galimybes su partijų nariais būti renkamiems į valdžios institucijas. Išaugo oligarchijos, korupcinio, su valdžia suaugusio monopolinio kapitalo įtaka. Biudžetas ir nacionalinis turtas dažnai yra perskirstomas jų naudai.
Monopolijos ir oligarchija
A.Medalinskas. Nepriklausomybės metais padarėme didžiulį šuolį iš socialistinės į rinkos ekonomiką. Buvome dalis centralizuotos sovietinės sistemos, o tapome laisvi. Vakarų investicijų neturėjome ir jų atėjimu labai džiaugiamės. Ar džiaugiamės jomis ir dabar? Ar nacionalinis kapitalas patenkina Lietuvos žmonių lūkesčius?
A.Buračas. Atgavus nepriklausomybę buvo dvi grupės, kurios sugebėjo greitai integruoti specialistų grupes, sudariusias galimybes suformuoti oligarchinį valdymą. Tai, pirma, nestokojantys kapitalo užsienio investuotojai ir, antra, neretai su nusikalstamo pasaulio bei nacionalinės kompartijos atstovais (partijos auksu) susijusios verslo grupuotės. Visa tai labai apsunkino demokratinį laisvos rinkos plėtros procesą. Juo labiau stigo solidžiai permąstytų poįstatyminių aktų, kurie nacionalinio turto neleistų perimti oligarchinėms grupuotėms.
Žengiame vis tolyn nuo demokratijos ir Konstitucijos principų įgyvendinimo. Prisiminkime, kaip visuomenė veikė valdžią Sąjūdžio laikais, sakė K.Čilinskas.
R.Ozolas. Valstybės galias supančiojo partijos, kurios suaugo su verslo grupuočių kapitalu, tapo oligarchinėmis ir nukrypo nuo visuomenės poreikių tenkinimo. Problemos prasidėjo su restitucija, kuri nebaigta iki šiol. Nuo pat pradžių supainiota ir didžioji privatizacija, privedusi prie ekonomikos oligarchizacijos.
A.Buračas. Valstybė prarado ekonomikos kontrolę ten, kur ji lemia valstybingumo jėgą. Energetiniai ištekliai, elektros tinklai, dujų sistema, atominis kuras yra priklausomi nuo užsienio, tarp jų ir Rusijos bendrovių, kurios užima monopolinę padėtį rinkoje, o mes beveik neturime alternatyvų. Ekonominio, o neretai ir politinio gyvenimo sąlygas diktuoja oligarchinės ir monopolinės grupuotės. Lietuvos žmonių turtas, įskaitant žemę, dabar įkeičiamas užsienio bankams, ir nežinome, koks bus šio turto tolesnis likimas. Neaišku, ar šie bankai ir per juos kitų valstybių piliečiai galės perimti tą mūsų žemę. Užsienio komerciniai bankai Lietuvoje kontroliuoja net beveik 9/10 kreditinių pinigų išteklių, ir tai niekam valdžioje neatrodo problema.
V.Gaidys. Daugybė Lietuvos žmonių neapsikentę išvyksta į užsienį. Lietuva užima vieną pirmųjų vietų pagal emigracijos mastus vienam šalies gyventojui ir vieną žemiausių vietų ES pagal mažų įmonių skaičių. O jei žmogus neturi savo versliuko, tai kur jam geriau dirbti - "Maximoje" ar tokioje pat įmonėje užsienyje, kur atlyginimas yra daug didesnis? Jei žmogus turėtų šeimos verslą - parduotuvėlę ar mažą įmonę, kuri yra jo ir Tėvynėje, - jam būtų mažiau paskatų važiuoti iš Lietuvos.
A.Buračas. Versle Lietuvoje susidarė nepriimtina poliarizacija: stambus verslas naikina smulkųjį. O Vakaruose yra sudaromos sąlygos plėtotis ir smulkiajam bei vidutiniam verslui. Mūsų krašte jį išnaikino oligarchai.
K.Čilinskas. Oligarchinėje sistemoje žmogus sąmoningai yra laikomas sunkioje padėtyje ir nežinioje, kad rūpintųsi tik savo, o ne valstybės, visuomenės reikalais. O kai numetamas vienas kitas litas ir dar pasigirsta grasinimų, nutyla ir tie, kurie kalbėjo. Todėl sunkiai gimsta pasipriešinimas oligarchinei priespaudai. Lietuvoje ji pasklido po įvairias valstybės institucijas, atskirų žmonių gyvenimus, verslą. O visuomenėje dar trūksta supratimo, kad ši priespauda yra daugelio mūsų bėdų priežastis.
V.Gaidys. Oligarchai yra smulkiojo verslo naikinimo ideologai. Liberalioji idėja mūsų ekonomikoje buvo iškreipta, teigiant, kad tik tai, kas efektyvu, gali gyvuoti.
A.Buračas. Aklas pelno vaikymasis, finansininkų godumas įstūmė pasaulio ekonomiką į duobę. O valdžioms rūpinantis pelnų apsaugojimu krizės akivaizdoje, Lietuvoje užmirštas socialinis aspektas, reikiama parama mūsų augantiems jauniems protams, sunkiau besiintegruojančioms socialinėms grupėms.
A.Medalinskas. Galbūt mūsų žmonėms reikėtų suremti pečius, kad Lietuvoje būtų vaikomasi ne tik pelno, bet ir būtų suvokta socialinio aspekto svarba, kad kapitalas, kad ir iš kur jis ateitų, laikytųsi mūsų įstatymų ir gerbtų Lietuvos žmogų, paspausti valdžią, kad ši priimtų įstatymus, pažabojančius oligarchiją? Gal tai padidintų žmonių pasitikėjimą demokratija kaip vertybe?
A.Buračas. Šalies ekonomika turi tarnauti mūsų valstybės ir mūsų piliečių interesams. Atvertos durys į ES, bet mes ten savo interesų dažnai neginame - tiek sutikdami su skubotu atominės jėgainės uždarymu, nesukūrus alternatyvių energijos tinklų, tiek atsisakydami tų socialinės paramos formų, kurios padeda ir mūsų kaimynėms integruoti savąsias socialinės rūpybos sistemas į bendrą europinę erdvę.
A.Medalinskas. Bet ar giname savo interesus Lietuvoje? Juk pro tas pačias duris atėjo investicijos ir iš ES valstybių. Kodėl daniškos kiaulidės teršia Lietuvos miestelius ir gyvenvietes, jų aplinką? Matyt, Danijoje tai būtų draudžiama. Kodėl galima Lietuvoje?
R.Ozolas. Lietuvoje yra labai pasitikima užsienio investicijomis ir kol negausime guzų iš to pasitikėjimo, tokia situacija ir bus. Iš vienų išsivadavome, nuėjome pas kitus.
A.Medalinskas. Yra ir gerų verslo investicijų pavyzdžių, tiek užsienio, tiek lietuviško. Sukurta daug darbo vietų, sumokėta mokesčių į Lietuvos biudžetą. Bet vieni gerbia piliečius ir valstybę, į kurią investuoja, o kitiems tai tik pinigų darymo vieta.
K.Čilinskas. Lietuvoje neveikia institucijos, kurios turėtų kontroliuoti padėtį. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, čia nematytume visur išplitusių tų pačių prekybos centrų.
A.Buračas. Ypač blogai, kad prekybos centrai išdygo miestų centruose, o ne, kaip kitur Europoje, pakraščiuose, todėl ten miestų centruose veikia daugiausia patrauklios smulkios bei vidutinės firminės parduotuvės, kurių Lietuvoje beveik nebeliko.
K.Čilinskas. Iki šiol Lietuvoje egzistuoja tokie įstatymai, kad pelną gautų visų pirma stambiosios monopolijos, o smulkusis ir vidutinis verslas būtų visiškai užspaustas. Pavyzdžiui, elektros pardavimo schema yra tokia žiauri, kad ji išnaudoja ne tik paprastus gyventojus, kurie kol kas nesipriešina dažnai nepagrįstam kainų kilimui, bet ir smulkųjį bei vidutinį verslą. Skandinavijos šalyse, jeigu valstybė už savo pinigus ima elektrą, ji neatiduos prekybos privačiai bendrovei, kad ši po to gautų pelną iš valstybinės elektros pardavimo tai pačiai valstybei.
R.Ozolas. O kodėl valstybė pardavė už žemą kainą Vakarų skirstomuosius tinklus (VST)?
K.Čilinskas. Valdžia nesiryžo panaikinti "Leo LT" sandėrio ir taip patvirtino VST privatizavimo sandėrį, nors buvo galima elgtis kitaip. Reikėtų patraukti atsakomybėn tuos, kurie privatizavo VST. To daug kas nenori. Įvairių partijų politikai yra oligarchinės sistemos įrankiai.
V.Gaidys. Bet žmonėms nėra paprasta atsirinkti, kur yra gerai, o kur blogai. Kalbant apie "Leo LT", žmonėms visada buvo svarbu, kad Lietuvoje būtų vystoma elektros energijos gamyba, o tam, jų nuomone, būtina pastatyti naują atominę elektrinę. Iš pradžių už "Leo LT" buvo lyg ir viena partija, ir kita. Ir opozicija nieko prieš. Ir net prezidentas Valdas Adamkus, turintis didžiulį autoritetą. Ar jis prieštaravo? Ne.
A.Buračas. Bet valdžia gerai žinojo, kas yra gerai, o kas blogai. Buvo ydinga grandinė. Prezidentas V.Adamkus nesugebėjo užtikrinti strateginių tikslų ir negalėjo veiksmingai remtis kitomis valdžios institucijomis ir partijomis. Šios pirmiausia žiūri savo naudos. Jos tapo korumpuotos ir dabar kelia daug problemų krašto politiniam gyvenimui. Neveikia visa sistema, kuri turėtų užtikrinti valstybės plėtros perspektyvą.
K.Čilinskas. Neveikia ir valdžios institucijos, kurios turėtų ginti žmonių interesus, kovoti prieš oligarchiją. Jeigu patys žmonės nepasakys, kad gana, situacija nepasikeis.
R.Ozolas. Valstybė beveik neveikia. Ji pasklido į žinybų džiungles, yra fragmentizuota, atomizuota ir kontroliuojama partinių interesų. Partinės sistemos galimybės atstovauti visuomenės interesams yra paralyžiuotos. O visuomenė, nors ir pažengusi kurdama visuomenines organizacijas, laisvesnes nuo klaninių interesų, nėra tikra, kad šios neturės sąsajų su partijomis arba verslu. Be to, jos bent jau kol kas neturi bendro plano visuomenės labui, yra nevieningos, kaip ir pati visuomenė.
Konstitucija veikia tik 20 procentų?
A.Medalinskas. Lietuvos Konstitucija yra pakankamai pažangi, bet jeigu valstybėje trūksta laisvės žmogui, galbūt nepatenkinamai įgyvendinamos Konstitucijos normos?
K.Čilinskas. Į mūsų Konstituciją buvo perkeltos ir kitų Europos valstybių demokratinės normos, bet šiuo metu Lietuvoje Konstitucija veikia gal tik 20 procentų.
R.Ozolas. Mažiau.
K.Čilinskas. Kai kurie Konstitucijos straipsniai funkcionuoja tik formaliai ir neaišku, kas realiai kontroliuoja padėtį šalyje ir ar tauta turi suverenitetą mūsų valstybėje, ar ji tiesiogiai valdo. Pavyzdžiui, įgyvendinant Orhuso tarptautinę konvenciją, kurią Lietuva yra ratifikavusi. Pagal šią konvenciją, piliečiai turėtų būti įtraukti į strateginio planavimo procesą pačiais svarbiausiais klausimais (ypač aplinkos apsaugos srityje, kalbant apie įvairias statybas). Mūsų turėtų būti atsiklausta, ką ir kur galima statyti, kaip plėsti aplinką, tačiau Lietuvos įstatymai to nenumato.
A.Medalinskas. Piliečiams palikta tik galimybė protestuoti, jeigu netikėtai sužino, kad kieme be jų žinios bus statomas koks nors namas. Dabar tokį pastatą Vilniaus valdžia leido statyti Karoliniškėse, tiesiai prieš žmonių langus, bet žmonių balso ji negirdi.
K.Čilinskas. Piliečiai sužino ir su visais planais yra supažindinami tik tada, kai viskas jau yra nuspręsta, pradedami braižyti būsimų pastatų projektai ir niekas nenori nieko keisti. Jie pakviečiami ateiti pažiūrėti į brėžinius, kas ten bus pastatyta. Tas pats vyksta ir su žaliųjų plotų naikinimu, kurie yra mūsų šalies plaučiai ir grožis. Lietuvoje neveikia Konstitucijos nuostata apie piliečių ir tautos dalyvavimą priimant sprendimus dėl įvairių šalies gyvenimo klausimų.
A.Medalinskas. Net ir Referendumo įstatymas yra surašytas taip, kad piliečiams būtų labai sunku jį surengti ir beveik nepalikta galimybių jo metu gauti teigiamų rezultatų.
R.Ozolas. Mūsų Konstitucija yra stipriai deformuota ir išniekinta. Deformuota visų pirma svetimųjų, kas atsitiko po stojimo į ES. Esame ne toje pačioje padėtyje, kurią galėtume laikyti nepriklausomybės etalonu, kaip 1990-1992 metais, kai gimė Konstitucija. Pasirašius ėjimo į ES reikalavimus, šitie konstituciniai įgaliojimai ir valdžioms veikti, ir piliečiams gyventi buvo nuolat siaurinami. Turėjome nuo savo nacionalinės atsakomybės pereiti prie ES atsakomybės. Iki šiol vyksta šis valstybės galių perėmimo procesas.
K.Čilinskas. Neretai ta pati ES sustabdo žalingus Lietuvos valdžios veiksmus. Lietuvos konkurencijos tarnyba neišdrįso pasisakyti prieš "Leo LT" steigimą, nors matėsi, kad tai yra dviguba monopolija, o ES sukritikavo šį projektą ir pareikalavo suderinti su ES teisės normomis. Atsižvelgiant į Lietuvos Konstitucijos normas, turi būti sudarytos sąlygos, kad galėtų vykti laisva ir sąžininga konkurencija, bet mūsų institucijos, turinčios riboti tokių didžiųjų vietą rinkoje, neveikia, nes oligarchinėje valstybėje tokių institucijų vadovams sunku prieštarauti oligarchų interesams.
A.Medalinskas. Baltijos kelias buvo protestas prieš svetimą valdžią: žmonės išėjo į gatves, aikštes, automobiliai užtvindė Lietuvos magistrales, kai kur net sustabdydami judėjimą, bet sovietinė Lietuvos valdžia neužkirto kelio tokiam renginiui. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, kai yra sava valdžia, jei žmonės nori pareikšti protestą prie parlamento rūmų, valdžia gali jiems to neleisti padaryti. Pasiūlo eiti kur nors toliau nuo valdžios akių, į kokį nors parką - ir ten mitinguoti. Ar tai nėra pažeidimas tų piliečių teisių, kurias garantuoja mūsų Konstitucija ir įstatymai?
K.Čilinskas. Į įstatymus galima daug ką surašyti, tačiau teisė Lietuvoje dažnai nebeveikia. Veikia ne įstatymai, o reali politika. Dažnai viską valdo tik tie, kurie turi daug pinigų.
R.Ozolas. Konstitucija buvo išniekinta, kai iš tautos buvo atimtos suvereniteto įgyvendinimo galimybės. Kai žmogus neturi realios galios valstybėje, joks įstatymas negali veikti. Valstybė privalo pati kontroliuoti savo turtą ir tik mūsų susitarimo reikalas turėtų būti, koks turtas turėtų būti valstybės žinioje.
A.Medalinskas. Ber ar valdžia girdi žmones, kai šie sako: užkirskite kelią lėšų švaistymui, priverskite padariusius žalą pareigūnus atsakyti savo kišene, sustabdykite senaties termino veikimą, kuris ne vienam padėjo išvengti atsakomybės? O jeigu negirdi, ar reikia stebėtis, kad tai, jog, pavyzdžiui, Baltarusijoje į kalėjimą sodinama už smulkiausią prasižengimą, žmonėms patinka. Sodinami ne tik nusikaltėliai ir korumpuoti pareigūnai, bet ir valdžiai neįtinkantys asmenys, ko niekas, matyt, nenorėtų Lietuvoje? Bet ar tai nerodo, kad nebaudžiamumo sustabdymas Lietuvoje turėtų tapti vienu svarbiausių Vyriausybės ir Seimo dienotvarkės klausimų, jei norime, kad žmonės Lietuvoje nenusiviltų demokratija?
Žmonės kenčia, nors jiems ir labai pikta. Bet šita kantrybė turi turėti ribas – priešingai, ji tampa savęs pažeminimu ir žmogaus teisių nukreipimu prieš žmogaus galimybes, R.Ozalas.
R.Ozolas. Žmonės kenčia, nors jiems ir labai pikta. Bet šita kantrybė turi turėti ribas - priešingai, ji tampa savęs pažeminimu ir žmogaus teisių nukreipimu prieš žmogaus galimybes. Jeigu ir toliau eisime niekindami tai, kas parašyta Konstitucijoje, visa tai gali tapti tautos savižudybės forma.
Kaip atkurti pasitikėjimą demokratija?
A.Medalinskas. Kaip būtų galima pažaboti oligarchiją ir atkurti pasitikėjimą demokratija?
V.Gaidys. Lengvatos smulkiajam verslui, smulkiojo verslo veiklos minimalus reglamentavimas bent iš dalies sumažintų oligarchų vaidmenį, subalansuotų socialinę struktūrą.
A.Buračas. Anksčiau Lietuvos bankui ir Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui didžiausią įtaką darė EBSV oligarchai. Ir dabar profesionaliausi protai nuperkami, kad būtų apeiti įstatymai. "VP Market" prisidengusi pensininkais, nusuko nuo valstybės mokesčius, pusdykiai "nupirko" VST. Reikia ryžtingų pastangų teisėjų klanams įveikti, griežtinant nepriklausomą teisingumo institucijų ir jų vadovų darbo priežiūrą.
R.Ozolas. Siekiant pažaboti oligarchiją, reikia pradėti laikytis Konstitucijos ir vykdyti įstatymus. Pradžiai to pakaktų. Ir net su kaupu.
A.Medalinskas. Bet įstatymai gali būti ir korupciniai, ką matome Lietuvoje. Įstatymai, kurie padeda neįgyvendinti teisingumo ir atitolina nuo teisinės demokratinės valstybės.
R.Ozolas. Todėl būtina panaikinti įstatymus, kurie Konstituciją paneigia ir iškraipo. Visuomenė konsoliduotųsi, jeigu įgaliojimus turinčios institucijos ir atsakingi pareigūnai kiekviename žingsnyje įgyvendintų Konstituciją.
K.Čilinskas. Viskas priklauso nuo mūsų, nuo Lietuvos piliečių. Valdžia, jei mes nebūsime reiklūs, žengs žingsnį po žingsnio tolyn nuo demokratijos ir Konstitucijos, išradingai, viešųjų ryšių akcijomis, lyg ir rodydama kovą su oligarchais, bet iš tikrųjų siekdama iš jų gyventi, turėti pinigų rinkimams. Tik visuomenė, jungdamasi į pilietinius nevyriausybinius judėjimus, į stiprias, tikras, kokių dar yra mažai, profsąjungas, gali pasiekti žmogiško, teisingo gyvenimo ir konstitucinės tvarkos.
A. Buračas. Alternatyvos suvienytiems pilietiniams judėjimams nematau. Tik jie gali diktuoti politinę valią iš esmės keisti padėtį visuomenėje, užtikrinti, kad mūsų Konstitucija veiktų ir netaptų priedanga draugelių ir giminių "bizneliams". Partijų gyvybingumą sugriaužė korupcijos vėžys. Naujų protų, kompetentingų pasipriešinti blogiui, gausėja, bet intelektualieji sluoksniai dar mažai deda pastangų ugdyti kovos su tuo blogiu reikšmingumo sampratai, ginti teisingumą. Bet turime branginti pamatines vertybes, kuriomis remiasi mūsų Konstitucija.
