Po valandos jau buvome didžiausiame Lietuvos kaime – Marcinkonyse. Seniau čia ne kartą teko lankytis, bet visi apsilankymai vyko šiltuoju metų laiku. Šį kartą apsilankymo Marcinkonyse tikslas kiek kitoks – dalyvavome žygyje, skirtame partizanams atminti.
Buvusioje Marcinkonių klebonijoje susirinko daugiau nei pusšimtis žmonių. Visi jie vaišinosi vietinės kaimo moteriškės virta grikių koše, pagardinta nuostabaus skonio padažu. Grikių košė dar niekada nebuvo tokia skani!
Po bendrų pusryčių rinkomės prie Marcinkonių bažnyčios, kur pasidarę bendrą nuotrauką pradėjome žygį. Mūsų laukė 18 km ilgio žygis – 9 km iki partizanų bunkerio ir tiek pat atgal.
Tačiau atstumas tikrai neprailgo. Žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – buvo nemažai mokinių, taip pat keletas senjorų. Žygiuodami kas valandą vis sustodavome, iš kuprinėse nešamų termosų įsipildavome karštos arbatos, visi kartu pabendraudavome ir pasiklausydavome istoriko Dariaus pasakojimų apie partizanų veiklą.
Beveik įpusėjus žygiui priėjome Rudnios kaimą, sustojome pailsėti. Kaimo pakraštyje stovi kelios tvarkingos trobos, bet geriau į jas pažvelgus tampa aišku, kad žiemos metu čia niekas negyvena – iki mūsų atėjimo sniege nebuvo matyti jokio žmogaus pėdsako.
Iškart prisiminiau kažkada močiutės pusbrolio, Vilniaus universiteto istoriko Vytauto Bogušio pasakytus žodžius: ,,Kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai žmogaus pėdos Lietuvos kaime nebeliks“.
Nuo Rudnios kaimo iki partizanų vadavietės buvo likę apie 2 km. Šią atkarpą įveikėme taip, kaip eidavo partizanai. Ėjome vienas paskui kitą, jau pramintomis sniege pėdomis. Būtent taip ėjo partizanai, norėdami, kad nesusektų kiek žmonių praėjo. Pražygiavo apie 60 žmonių, o iš pėdsakų susidaro įspūdis, kad vos keli.
Įveikę likusį atstumą jau stovėjome prie partizanų vadavietėje įrengto bunkerio. Jis atsirado XIX a. penktame dešimtmetyje. Sustoję aplink bunkerį sugiedojome Lietuvos himną, uždegėme žvakutes. Paėmėme nuo praėjusio apsilankymo likusias žvakutes. Kitąmet pasielgsime taip pat – šis žygis vykdomas jau septynerius metus.
Grįžus į žygio pradžios vietą mūsų laukė didžiulis ką tik išvirtos gardžios sriubos puodas. Pavalgius karšto maisto iškart tapo šilčiau. Vėliau, gerdami arbatą ir valgydami suneštines vaišes kartu bendravome, klausėmės istorijų apie partizanų vykdytą veiklą, dalinomės žygio metu patirtais įspūdžiais.
Šiame žygyje sudalyvavau pirmą kartą. Tačiau jau dabar laukiu kada vėl visi kartu susitiksime, žygiuosime, bendrausime. Kaip viena didelė šeima.
