Apklausų duomenimis, ketvirtoje vietoje atsidūrė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, daug prisidėjęs prie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO, penktoje – su sovietų okupacija kovojusių partizanų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas.
Prasidedant valstybės atkūrimo šimtmečio metams, šį sąrašą sudarė naujienų agentūra BNS, įvertinusi trisdešimties Lietuvos istorikų vertinimus ir visuomenės nuomonės tyrimą, abiem apklausoms skiriant vienodą reikšmę.
Bendrame sąraše šeštoje pozicijoje atsidūrė prezidentas Algirdas Brazauskas, septintas – kunigas, krikščionių demokratų lyderis, trečiojo dešimtmečio žemės reformos autorius Mykolas Krupavičius, aštuntas ir devintas – tarpukario prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, o dešimtuką baigia vyskupas disidentas Sigitas Tamkevičius.
Tyrimai parodė, kad istorikų ir eilinių gyventojų nuomonės panašios dėl J.Basanavičiaus ir A.Smetonos indėlio į šalies raidą, bet labai skiriasi, vertinant paskutinių kelių dešimtmečių politikus. V.Landsbergis istorikų sąraše buvo pirmas, gyventojų apklausoje – šeštas. Gyventojai pirmuoju įvardijo V.Adamkų, istorikai jam skyrė šeštą poziciją. A.Brazauskas pagal gyventojų nuomonę sudarytoje lentelėje atsidūrė ketvirtas, istorikų – dešimtas.
J.Basanavičius – valstybingumo idėjos tėvas
Devyniolikto amžiaus lietuvių tautinio atgimimo lyderis, Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorius J. Basanavičius pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, 1918 metais priėmusiam Vasario 16-osios aktą. Jį pasirinko 22 iš 30 istorikų ir 43,1 proc. apklaustų gyventojų.
„J.Basanavičius yra neginčytinas modernaus nacionalinio lietuviško valstybingumo idėjos tėvas. Politinę mintį, kad Lietuva gali ir turi atsikurti kaip visiškai nepriklausoma, suvereni nacionalinė valstybė, pirmas suformulavo ir paviešino būtent J.Basanavičius dar XIX a. pabaigoje gyvendamas emigracijoje Bulgarijoje ir Čekijoje“, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.
Jo teigimu, ši J.Basanavičiaus mintis buvo nauja ir revoliucinė, turint galvoje, kad dar nuo XIV a. pabaigos lietuviškas valstybingumas kelis šimtus metų glaudžiai buvo susietas, o po 1569-ųjų Liublino unijos netgi perpintas su Lenkija. Radikaliai ji skambėjo ir dėl to, jog kai J. Basanavičius ją sumodeliavo, Lietuva priklausė carinei imperijai, kuri atrodė amžina ir nepajudinama.
„J. Basanavičiaus politinė didybė tame, kad jis ne tik sugebėjo iškelti tautinės Lietuvos valstybės idėją, bet ir carinės imperijos taikytą politinės kovos principą prieš Osmanų imperiją atgręžė prieš pačią Rusiją, sujudino carinės imperijos nedalomumo principą ir pradėjo jos politinio plėšymo procesą“, – sakė A.Kasparavičius.
V.Landsbergis ir A.Smetona
V.Landsbergis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiosios Tarybos sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o per ateinančius dvejus metus atlaikė Maskvos spaudimą ir įtvirtino valstybingumą. Vėliau jis dirbo Seime ir Europos Parlamente. V.Landsbergį įvardijo 25 iš 30 istorikų ir 18,6 proc. gyventojų apklausos dalyvių.
„V.Landsbergis lietuvių istorinėje atmintyje, matyt, jau iškyla kaip savotiškas Smetonos-valstybininko įpėdinis – Kovo 11-osios autorius ir todėl įsirėžia kaip ryškiausia XX amžiaus pabaigos, lietuvių išsivadavimo sąjūdžio politinė vėliava“, – sakė A.Kasparavičius.
Tarpukario prezidentą A.Smetoną į šimtmečio žmonių sąrašą įtraukė 17 iš 30 istorikų ir 31,3 proc. apklaustų gyventojų. Anot istoriko, A.Smetona buvo J.Basanavičiaus idėjinis bendražygis ir gabiausias mokinys.
„Keliolika metų būdamas valstybės prezidentu, A.Smetona padėjo pamatus
moderniai lietuviškai politinei filosofijai ir, galima sakyti, sukūrė šiuolaikinį, daugmaž liberalų lietuvišką politinį pasaulį. Be to, būtent A.Smetona yra šiandieninės Lietuvos Respublikos teritorinio vientisumo, apibrėžtumo ir sienų autorius. Be A.Smetonos šiandien gyventume gerokai geopolitiškai kitokioje Lietuvoje“, – sakė A.Kasparavičius.
Jo nuomone, V.Landsbergis A.Smetoną istorikų vertinimuose turbūt aplenkė dėl politinės konjunktūros. Lietuvoje kartais prieštaringai vertinamas jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.
„Tai jau ne visai logikos rėmuose, nes be Smetonos vargu ar turėtume tokį Landsbergį, kokį turime. Bet čia jau, matyt, ne tiek politinės logikos ar išminties rezultatai, kiek politinės konjunktūros: šiuolaikiniam lietuvių istorikui, regis, lyg ir nepadoru istoriškai adoruoti autoritarinį prezidentą. Nors labiau edukuotos tautos savo istorijos nebijo. Čia lietuviai galėtų lygiuotis į lenkus be baimės adoruojančius diktatorių Juzefą Pilsudskį“, – sakė A.Kasparavičius.
Dvi apklausos
Gyventojams ir istorikams buvo pateiktas identiškas penkiolikos asmenybių sąrašas ir identiškas klausimas: „Valstybės atkūrimo šimtmečio proga kviečiame išrinkti šimtmečio žmogų. Jūsų nuomone, kuri iš šių XX - XXI a. asmenybių labiausiai nusipelnė Lietuvos valstybingumui? Galite pasirinkti nuo vieno iki penkių žmonių ir pateikti savo variantus“.
11-15 vietas galutiniuose vertinimuose užima Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis, tarpukario politikai Ernestas Galvanauskas, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras ir Steponas Kairys.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kiti aktyvūs politikai į sąrašą nebuvo įtraukti.
BNS apklausė istorikus iš Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Šiaulių universiteto, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos valdovų rūmų.
BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovė RAIT lapkričio 10-27 dienomis apklausė 1013 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 metų. Tyrimų rezultatų paklaida siekia 3,1 procento.
