Tačiau D.Onyszkiewicz seka ne savo prosenelio, o jo vyresniojo brolio, garsaus antropologo ir etnologo Bronislawo Pilsudskio pėdomis. Vilnius – pirmoji stotelė jos dvejus metus truksiančioje kelionėje aplink pasaulį, renkant informaciją apie B.Pilsudskį.
Apie savo santykį su Lietuva, kelionės planą ir tikslus D.Onyskiewicz pasakojo Lenkijos instituto Lietuvoje suorganizuotame susitikime su Lietuvos žurnalistais.
„Yra žmonių, kurie man sako – tai beprotiška, tu to niekada neįgyvendinsi.
Yra žmonių, kurie man sako – tai beprotiška, tu to niekada neįgyvendinsi.
Tačiau prieš dešimt metų, prieš vykdama į Altajų Sibire ir vykdydama tyrimus kaip mokslininkė, aš girdėjau tą patį. Aš tapau labai atkaklia, ir mano atkaklumas kartais atsiperka. Taip, kai kurie žmonės man sako, kad tai pavojinga, bet juk mane mašina partrenkti gali ir prie mano namų“, – sakė D. Onyszkiewicz.
Tyrė Tolimųjų Rytų tautas
Kaip ir B.Pilsudskis, D. Onyszkiewicz yra antropologė. XIX a. pabaigoje už dalyvavimą sąmoksle prieš Rusijos imperijos valdžią B.Pilsudskis buvo ištremtas į Sachaliną – Rusijos imperijos tolimuosius rytus.
Ten jis pradėjo užsiimti moksline veikla – tirti čia gyvenusių mažų tautų, pavyzdžiui, ainų ar nivchių, kultūras ir papročius, aprašinėti tradicijas ir buitį, sudarinėti kalbų žodynus.
Net po 13 metų pasibaigus bausmės laikotarpiui, B.Pilsudskis neskubėjo grįžti į Europą. Tolimuosiuose Rytuose jautėsi reikalingesnis. Savo tyrimus B.Pilsudskis tęsė Japonijoje, Hokaido saloje, kur puikiai išmoko šios šalies kalbą ir sukūrė šeimą.
Į Lenkiją grįžo 1906 m., toliau antropologija užsiėmė įvairiose Europos valstybėse. Jo antropologiniai darbai iki šiol yra vertinami mokslininkų bendruomenės, tačiau už jos ribų mažai žinomi.
D.Onyszkiewicz teigia, kad pagrindinis jos kelionės, sekant prosenelio brolio pėdomis, tikslas – būtent atkreipti dėmesį į tai, ką nuveikė B.Pilsudskis, ir surinkti po pasaulį įvairiose bibliotekose, muziejuose ir pan. išsibarsčiusį jo palikimą.
„Noriu, kad žmonės žinotų, ką jis nuveikė. Kad jis buvo ne tik tyrėjas, bet ir Tolimųjų Rytų kultūrų gynėjas ir saugotojas, kuriam labai rūpėjo tų žmonių gyvenimas ir ateitis. Man tai labai gražu, aš manau, kad jo istorija yra labai romantiška ir verta pasakojimo. Šiuolaikiniam pasauliui reikia tokių istorijų“, – sakė D.Onyszkiewicz.
Dabar Lenkijoje, jos teigimu, B.Pilsudskio vardas dažniausiai prisimenamas tik tam tikromis progomis – pavyzdžiui, per jo mirties ar Lenkijos-Japonijos diplomatinių santykių užmezgimo metines. Tačiau nuoseklaus domėjimosi šio mokslininko ir keliautojo veikla trūksta, nėra gilinamasi į jo gyvenimo detales.
Apie giminaitį žinojo mažai
Kaip pasakojo D.Onyszkiewicz, antropologijos studijas ji pasirinko nelabai ką žinodama apie savo giminaičio pasiekimus šioje srityje – pasirinkti antropologiją ją paskatino jos sesuo.
Viena D.Onyszkiewicz ypatingai dominusi sritis buvo tolimojo Sibiro tautų etnografija ir antropologija. Rinkdama informaciją apie tolimojo Sibiro tautas, ji ėmė susidurti su B.Pilsudskio vardu.
Jai kilo klausimas – ką nuveikė jos prosenelio brolis. Prieš dešimt metų ji pradėjo domėtis jo gyvenimu ir darbais.
„Tuomet ir pradėjau galvoti – o, jis užsiėmė antropologija Sibire? Tai puiku! Galbūt būtų labai įdomu ir man pasekti jo pėdomis“, – pasakojo D.Onyszkiewicz.
Susidomėjimą taip pat sukėlė tai, kad ji rado daug įvairiais laikotarpiais rašytų tekstų, kurie vienaip ar kitaip rėmėsi B.Pilsudskio darbais, tačiau pačius B.Pilsudskio darbus rasti buvo sunku – skaitmeniniu pavidalu jie neegzistavo, o fiziškai buvo išsibarstę po labai įvairias bibliotekas.
Pasak antropologės, galutinis kelionės rezultatas bus interaktyvus interneto puslapis-dokumentinis filmas, kuriame įvairiais pavidalais – fotografijų, vaizdo ir garso įrašų – atsidurs visa informacija apie B.Pilsudskio darbus ir keliones. Tiek apie tai, ką B.Pilsudskis nuveikė praeityje, tiek tai, vietos, kuriose jis gyveno ir dirbo, atrodo dabar.
Tarp tokių vietų – ir Vilnius, ir B.Pilsudskio gimtasis Zalavo kaimas Švenčionių rajone.
„Jauni žmonės vis labiau mėgsta gauti informaciją, pateikiamą vizualiai. „Instagram“, „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai tai skatina. Todėl nutariau, kad interneto puslapis yra geriausias būdas papasakoti apie Bronislawo darbus ir gyvenimą“, – sakė D.Onyszkiewicz.
Lėktuvais neskris
Į dvejus metus truksiančią Varšuvoje prasidėjusią kelionę D.Onyszkiewicz išsiruošė viena. Kelionės metu antropologė ketina apkeliauti visą pasaulį.
Pirmieji kelionės taškai – Vilnius, Sankt Peterburgas, Maskva ir Odesa, tarp kurių D.Onyszkiewicz keliauja autobusais arba traukiniais. Odesoje ji sės į laivą ir juo plauks pro Stambulą, Port Saidą, Šri Lanką, Malaiziją. Iš Malaizijos ji traukiniu keliaus į Šanchajų, o iš Šanchajaus – į Vladivostoką.
Iš Vladivostoko D.Onyszkiewicz Amūro upe keliaus žemyn į Nikolajevską, o iš ten – į Sachaliną. Tuomet ji kurį laiką užtruks Sachaline, ieškodama čia ilgai gyvenusių B.Pilsudskio pėdsakų, bendraudama su vietiniais gyventojais.
Vėliau D.Onyszkiewicz persikels į Japoniją, kur taip pat užsiims antropologine veikla, o tuomet grįš į Šanchajų, iš kur laivu persikels į Sietlo miestą JAV. Aplankiusi kelis JAV miestus, ji iš Niujorko laivu plauks į Angliją ir tuomet, sekdama B.Pilsudskio pėdomis, keliaus po įvairias Europos šalis, galiausiai grįždama į Varšuvą.
„Bandau Bronislawo maršrutą atkurti taip tiksliai, kaip tik įmanoma. Todėl keliausiu tik žeme arba jūra, neskrisiu jokiais lėktuvais. Kitaip elgsiuos tik ten, kur būsiu priversta tai daryti dėl vizų trukmės ir kitų apribojimų. Pavyzdžiui, Rusijoje vieno apsilankymo metu galiu užtrukti tik tris mėnesius“, – pasakojo antropologė.
D.Onyszkiewicz pripažįsta, kad planuodama kelionę susidūrė su daug sunkumų, susijusių su logistika ir biurokratija – kiek laiko gali užtrukti vienoje šalyje ir taip toliau. Taip pat susilaukė daug perspėjimų dėl kelionėje gresiančių pavojų.
Tačiau visus sunkumus ji tikisi išspręsti, o galimiems pavojams pasiruošti iš anksto.
Mokslininkei pavyko rasti kolegą, kuris pasirūpins technine projekto puse. Visą savo kelionės metu surinktą informaciją D. Onyszkiewicz perduoda jam, kad jis ją apdirbtų ir padarytų patrauklią ir prieinamą visiems. Taip pat jai pavyko rasti rėmėjų, kurie patikėjo kelionės prasme ir sutiko ją finansuoti.
„Šios kelionės tikslas – mokslo populiarinimas. Noriu išgarsinti tai, ką darė Bronislawas.
Šios kelionės tikslas – mokslo populiarinimas. Noriu išgarsinti tai, ką darė Bronislawas.
Noriu, kad žmonės apie jį kalbėtų, nes jo darbai – verti dėmesio ne tik akademiniame pasaulyje“, – sakė D. Onyszkiewicz.
Vilniuje sužavėjo sniegas
Lietuvoje D.Onyskiewicz praleido ilgiau negu savaitę. Jos tikslas čia buvo aplankyti vietas, kur gimė ir vaikystėje ar jaunystėje gyveno B.Pilsudskis bei įamžinti, kaip jos pasikeitė per daugiau negu šimtą metų.
„Pavyzdžiui, turiu fotografiją, kaip XIX a. pabaigoje atrodė pastatas, kuriame gyveno Bronislawas ir Juzefas. Galiu susirasti tą pastatą ir palyginti su tuo, kaip jis atrodo dabar. Man tai labai įdomu“, – pasakojo D.Onyszkiewicz.
Savo paieškų metu mokslininkė aptiko, kad pokyčiai yra žymūs. Vienas pastatas, kuriame gyveno Bronislawas, šiuo metu yra renovuojamas. Kitame veikia naktinis klubas. Dar kitame tiesiog gyvena žmonės.
Taip pat Vilniuje D. Onyszkiewicz rinko informaciją apie savo protėvį Nacionalinėje bibliotekoje. O savaitgalį ji buvo nuvykusi į Zalavą – kaimą, kuriame gimė B.Pilsudskis. Čia jai teko susidurti su iššūkiais.
„Tik nuvykusi ten sužinojau, kad tikroji jo gimtinė – ne pačiame kaime, o kiek toliau. Teko pasivaikščioti. Žinoma, labai džiaugiausi – buvo labai graži žiemos diena. Pasivaikščiojau tiesiai per laukus, netgi pasinaudojau proga ant sniego nupiešti angelą“, – su šypsena pasakojo D.Onyszkiewicz.
Taip pat ji apsilankė netoliese esančioje Pavoverėje – kaime, kurio bažnyčioje buvo krikštytas B.Pilsudskis. Ketina D. Onyszkiewicz apsilankyti ir Druskininkuose – tik atvykusi į Lietuvą ji sužinojo, kad šiame mieste esama archyvinių su jos šeima susijusių dokumentų.
Pasak D.Onyszkiewicz, Lietuvai ir Ukrainai – dviem valstybėms, su kuriomis itin glaudžiai susijusi Pilsudskių šeimos istorija – pagarba jos šeimoje buvo skatinama nuo pat vaikystės.
„Kiek atsimenu, nuo pat mano vaikystės per Vėlines mano šeima visada aukojo pinigų Rasų kapinėms. Mano tėvai visada pabrėždavo, kad svarbu prisiminti savo praeitį. Ne tik mano prosenelį, kurio širdis palaidota čia, ir jo šeimą – prisiminti ir čia gyvenančią lenkų bendruomenę bei gerbti Lietuvos valstybę, kurioje jie įsikūrę. Lietuva užima svarbią vietą mūsų širdyse“, – sakė D.Onyszkiewicz.
Paklausta, kas ją labiausiai nustebino dabartinėje Lietuvoje, D.Onyszkiewicz įvardino keletą dalykų. Vienas – kad labai daug žmonių Vilniuje kalba angliškai. Kitas – kad liftuose pirmasis aukštas žymimas skaičiumi „1“, o ne „0“, kaip įprasta Lenkijoje, dėl ko, linksmai prisiminė mokslininkė, jai keliskart teko apsilankyti įvairių pastatų rūsiuose.
„Man labai patinka vaikščioti po Vilnių. Manau, kad Vilnius – pritrenkiančiai graži vieta. Mane sužavėjo, kad čia gausiai sninga. Pradėjus snigti pasijutau kaip vaikas, norėjau statyti sniego senį. Lenkijoje ten, kur aš gyvenu, tiek daug sniego, kuris išsilaikytų tiek ilgai, mes matėme prieš penkerius ar šešerius metus“, – teigė antropologė.
