Penktadienį ministras K.Trečiokas kaip specialusis liudytojas dėl tos pačios istorijos kviečiamas į apklausą Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT). Todėl komisijos posėdis jam tapo apšilimu prieš tyrėjų apklausą.
Antikorupcijos komisijai ministras pasakojo dar 2014 m. spalį ministerijoje subūręs darbo grupę, kuri turėjo pakeisti Vyriausybės 1992 m. priimtą nutarimą dėl kurortinių zonų.
K.Trečiokas aiškino esą nutarimą reikėjo keisti, nes jis buvo atgyvenęs, pasenęs morališkai, daug žmonių jo nepaisė, o paisantiems kildavo daug nesklandumų.
Tuo metu, kai buvo rengiamas nutarimas apie bylą, apie Vijūnėlę, net tokio pavadinimo aš nežinojau, – sakė ministras.
Pasak ministro, darbo grupė pirmą kartą susirinko 2015 m. kovą, tuomet nutarta, kad neturėtų būti kurortinėms zonoms nustatomos apsaugos zonos, bet tikslingai saugomi turėtų būti gėlo vandens, mineralinių vandenų ar kiti telkiniai.
„Tuomet nutarta atsisakyti kurortinių zonų apribojimo, nes apsaugos zonos yra nustatytos kituose įstatymuose“, – teigė ministras.
Ministro ir STT teiginiai nesutampa
Gegužę projektas buvo pateiktas derinti visoms institucijoms, tarp jų ir Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Ji, pasak K.Trečioko, priekaištų neturėjo. Paskui įvyko dar keli susitikimai ir galiausiai vieno sakinio nutarimo projektas, dėl kurio esą sutarė visos institucijos, buvo suderintas su Vyriausybe ir ji nutarimu kurorto zonas panaikino.
STT rašte Antikorupcijos komisijai teigia, kad šis nutarimo projektas nebuvo derintas nei su tarnyba, nei su kitomis valstybės institucijomis, tarp jų ir Ūkio bei Teisingumo ministerijomis. Jos matė tik ilgąjį nutarimo projektą, kuriam turėjo daug priekaištų.
„Šis dokumentas prieš tai buvo paskelbtas kitokios formos ir kitokio turinio“, – komisijai rašo STT.
Šis dokumentas prieš tai buvo paskelbtas kitokios formos ir kitokio turinio, – rašo STT.
Ministras pripažino, kad skirsnis dėl kurorto zonų išimtas ir priimtas atskirai nuo kitų pakeitimų, nes, anot jo, buvo akivaizdu, kad kitų pakeitimų rengimas ir priėmimas užtruks.
„Nutarimas per komisijos darbo laiką buvo keičiamas šešis kartus. Manyčiau, kad tai buvo rutininis darbas, jokios čia skubos nebuvo“, – aiškino ministras.
„Manęs asmeniškai premjeras neragino ir nespaudė priimti šio nutarimo“, – pridūrė jis.
Vis dėlto ministras pripažino, kad nutarimus su Vyriausybe paprastai derina ilgiau ir neskuba teikti nesuderintų projektų.
Pasirašė anksčiau, nei dokumentas buvo parengtas?
Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius tikino, kad ant galutinio Vyriausybei teikto nutarimo projekto nebuvo jokių kitų parašų, tik ministro, todėl jis klausė, kokiu būdu šis projektas buvo derintas su kitomis institucijomis, o tuo labiau – su visuomene. Esą kitų ministerijų darbuotojai projektą vizavo tik tą pačią dieną, kai jis buvo priimtas Vyriausybėje.
„Atrodo, rugsėjo 23 dieną ryte radau dokumentą ant stalo ir vizavau“, – teigė ministras.
„Aš jums priminsiu, jūs vizavote jį 22 dieną, o kitų ministerijų darbuotojų vizos yra 23 dienos“, – teigė V.Gailius.
Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Mantas Narmontas Antikorupcijos komisijai patvirtino, kad pavedimą parengti Vyriausybės nutarimą dėl kurortinių zonų naikinimo iš Aplinkos ministerijos kanclerio žodžiu gavo 22 dieną ir darbą atliko 23 dieną.
Konservatorius Rimantas Jonas Dagys stebėjosi, nuo kada pavedimai ministerijose duodami žodžiu, esą iki šiol tokios praktikos nebūdavo.
Ministras tikino, kad nutarimo projektą galėjo pasirašyti ir 23 dieną, tik sumaišęs datą parašyti, kad tai 22 diena, nes kartais esą supainioja ir metus.
Vijūnėlės pavadinimo nebuvo girdėjęs?
K.Trečiokas aiškino, kad tuo metu, kai buvo rengiamas nutarimas, apie Druskininkuose esančio „Vijūnėlės“ dvaro savininkams dėl kurorto zonos kylančius nepatogumus nebuvo girdėjęs.
„Tuo metu, kai buvo rengiamas nutarimas apie bylą, apie Vijūnėlę, net tokio pavadinimo aš nežinojau. Yra 24 tūkst. sklypų ir negali žinoti, kas kam yra aktualu. Šis nutarimas įvedė aiškumą, kad tokios zonos yra netikslingos, bet yra įstatymai, kurie aiškiai apriboja, kas ir kur turi būti saugoma. Jokio poveikio man priimant šį nutarimą nebuvo“, – tikino ministras.
Jis tikino apie nutarimą su Druskininkų meru socialdemokratu Ričardu Malinausku nekalbėjęs. Esą meras jam „prieš pusmetį“ skambino tik pasakyti, kas sprendimas yra „vyniojamas ar voliojamas“.
„Konkrečiai nebuvo kalbos. Aš dabar tik bandau spėlioti. Man daug merų skambina dėl visokių klausimų“, – tikino jis.
K.Trečiokas pripažino, kad meras įvardino nutarimo numerį ir jis po šio pokalbio iškart pasidomėjo, ką veikia jo suburta darbo grupė.
Mes su Malinausku turime ir kitų reikalų, mes bylinėjamės dėl pastatų. Tikrai niekas negali mūsų apkaltinti glaudžiais ar draugiškais santykiais“, – tęsė ministras.
„Vakar ar prieš porą dienų meras man taip pat skambino dėl mašalų. Kalbėjau su juo“, – aiškino, kad R.Malinauskas paskambina dažnai, K.Trečiokas.
Ministras griežtai paneigė, kad apie nutarimo projektą kalbėjosi su rugsėjo 22 dieną Druskininkuose viešėjusiu A.Butkevičiumi.
Aplinkos ministerijos darbuotojas M.Normantas tikino, kad naikinti kurortų zonas darbo grupei siūlė ne politikai, o ekspertai.
„Tas sprendimas panaikinti kurorto zonas buvo pasiūlytas dar prieš metus ir daugiau, ir tai buvo specialistų siūlymas“, – sakė jis.
Pravertė teisme?
Minėtas Vyriausybės nutarimas pakeistas pernai rugsėjo 23 dieną. Rugsėjo 22 dieną Druskininkuose lankėsi premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Šios savivaldybės meras taip pat socialdemokratas Ričardas Malinauskas.
Šis staigus Vyriausybės sprendimas galimai tapo papildomu motyvu Vilniaus apylinkės teismui pernai rugsėjo pabaigoje priimant palankų sprendimą dėl statybų Druskininkų Vijūnėlės dvaro teritorijoje.
Pagal dabar jau panaikintą Vyriausybės nutarimo dalį, jeigu teritorija priklauso pirmajai kurorto apsaugos zonai, tai yra jeigu ji apima teritoriją, kurioje yra mineralinio vandens ir gydomojo purvo telkiniai, upės, ežerai, jūra, paplūdimiai, kopos, ten draudžiama vykdyti darbus, nesusijusius su gamtinių gydomųjų išteklių eksploatavimu, nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos bei kasybos darbus, nesusijusius su mineralinio vandens ir gydomųjų durpių telkinių eksploatavimu.
Vijūnėlės dvaras, kur pastatytas gyvenamasis namas, pateko būtent į šią apsaugos zoną.
