„Žiemą neretai ant ledo susiformuoja storas sniego sluoksnis. Jis neleidžia prasiskverbti saulės šviesai, kuri yra būtina fotosintezės procesui. Dėl to nepratakiuose vandens telkiniuose, kuriuose yra storas dumblo sluoksnis ir gausu pūvančios vandens augalijos, pradeda trūkti deguonies ir kyla pavojus, kad žuvys ims dusti.
Deguonies kiekį vandens telkiniuose nustatome termooksimetru. Jei deguonis pasiekia kritinę 2 mg/l ribą, informuojame Aplinkos apsaugos agentūros specialistus ir Žuvininkystės tarnybą“ , – kalbėjo Panevėžio valdybos viršininkas Gintautas Andruškevičius.
Deja, šis natūralus gamtinis reiškinys kartojasi kas kelerius metus. Mažuose vandens telkiniuose deguonies trūkumą pašalinti palyginti nesudėtinga, bet tai ypač sunku padaryti ir gali brangiai kainuoti didesniuose vandens telkiniuose (keliasdešimties ar kelių šimtų hektarų).
Veiksmingiausia padidinti ištirpusio deguonies kiekį vandenyje naudojant aeratorius, gerokai mažiau naudos – po ledu pūsti orą užkimšus eketę, kirsti eketes, arba nuo ledo paviršiaus valyti sniegą.
Mokslininkų teigimu, jei ištirpusio deguonies trūkumas didesniame ežere būtų užfiksuotas dar žiemą, tokio ežero nepavyktų išgelbėti, nebent būtų imtasi neproporcingų ir labai brangių priemonių. Tačiau jei deguonies trūkumas didesniuose ežeruose būtų užfiksuotas kovą, tokius ežerus galima būtų gelbėti.
