Gyventi ekologiškai – naudinga. Nors žvelgiant į ekologiškų maisto produktų ar kosmetikos priemonių kainas šiandien dar taip neatrodo, tačiau darna su aplinka prasideda ne parduotuvėje, bet kiekvieno mūsų buityje.
Jei dauguma mūsų imtų mąstyti ir gyventi tausodami aplinką, prabanga taptų ne ekologiški maisto produktai, kokybiški daiktai, bet vienkartiniai, greit susidėvintys pirkiniai. O dramatiški klimato pokyčiai būtų kiek pristabdyti.
Beje, mūsų žmonės gana sąmoningi. Kartais tereikia patogios infrastruktūros ir rezultatai pranoksta lūkesčius, kaip kad atsitiko įdiegus užstato sistemą.
Nereikalinga paversti pinigais
Jei ko nors prireikia, ką mes pirmiausia darome? Ieškome, kur nusipirkti. Būna, kad nemažai vos panaudotų daiktų ar naujų, nemielų dovanų lieka dūlėti kur nors užimdami vietą.
Bet jei turim nereikalingą buities reikmenį, pabodusį suvenyrą ar vieną kartą dėvėtą drabužį, kodėl gi viso to negalėtumėm parduoti, kad ir už labai simbolinę kainą? Arba įsigyti ko reikalinga iš antrų rankų?
Internetinė prekyba jau sprendžią dalį šios problemos, tačiau taip prekiaujama vertingesniais daiktais. Atsikratyti įvairiomis smulkmenomis taip nėra patogu. Todėl vartojimo ratas sukasi eikvodamas gamtos išteklius.
Galima išeitis – sendaikčių turgūs, garažo išpardavimai, kurie populiarūs JAV, Vakarų Europos šalyse, o Lietuvoje tik žengia pirmuosius žingsnius.
Vienuose iš jų parduodamos įvairios senienos, ten lankosi įvairūs kolekcionieriai, tačiau kituose žmonės atsikrato nereikalingų, bet gerų, neretai ir naujų daiktų. Už simbolinę kainą.
Galbūt prasminga būtų pasinaudoti gerąja kitų šalių patirtimi, kai tokie garažo išpardavimai galėtų būti rengiami reguliariai įvairiuose Lietuvos miestuose, o visa informacija galėtų būti skelbiama specialioje internetinėje platformoje, populiarinama savivaldybių?
Juk pirkti iš kaimyno smagiau, o ir susiruošti prekiauti galima paskutinę minutę tiesiog artimiausioje didesnėje erdvėje pasistačius stalą ar ant žemės patiesus patiesalą.
Dauguma sėkmingų ir gerų pavyzdžių atsiranda tada, kai gyventojams yra patogu rūšiuoti.
Kuo galima prekiauti? Nuo puodelių iš išdaužyto servizo iki išaugtų vaiko karnavalinių drabužėlių, nuo taip ir nepanaudotų virbalų, rankdarbių rinkinių iki perskaitytų knygų. Žinoma, tokiose mugėse kainos retai šokteli aukščiau poros eurų, tačiau pardavėjai paprastai džiaugiasi už nereikalingus daiktus gavę šiokią tokią sumą, o pirkėjai – įsigiję reikalingą daiktą daug pigiau nei parduotuvėje.
Lietuvoje šiemet atsirado viena naujovė, įprasta daugelyje ES šalių – vietos, kur galima nemokamai palikti ir pasiimti nereikalingus, bet tinkamus naudoti daiktus.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, tokiose parduotuvėse daiktai priimami nemokamai, tačiau parduodami už simbolinę kainą. Taip sukuriamos darbo vietos, ten įdarbinti žmonės turi galimybę įgyti profesinių bei socialinių įgūdžių.
Galbūt ir mums vertėtų pasukti šiuo keliu?
Rūšiuoti ir perdirbti galima beveik viską
Užstato sistemos įdiegimas parodė, kad žmonės mielai prisijungia prie aplinkos saugojimo iniciatyvų, tereikia postūmio ir sąlygų.
Viena vertus, simbolinis 10 centų užstatas yra paskata nemėtyti pinigų bet kur, kita vertus, geri įpročiai, galvoti apie tai, ką ir kur išmetame, skatina žmones rūšiuoti ir kitokias atliekas.
Akivaizdu, dauguma sėkmingų ir gerų pavyzdžių atsiranda tada, kai gyventojams yra patogu rūšiuoti.
Nors užstato sistema yra absoliutus lyderis, tačiau neblogai sekasi surinkti panaudotas baterijas ar buitinę techniką.
Perkant naują viryklę ar šaldytuvą, jau nereikia sukti galvos, kur dėti senąjį – pardavėjai įpareigoti juos surinkti.
Panaudotas baterijas ar neveikiančią smulkią buitinę techniką galima palikti daugelyje prekybos centrų, buitinės technikos parduotuvių. Kasmet Lietuvoje parduodama daugiau kaip 700 tonų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių ir šie skaičiai auga, todėl jų surinkimas itin svarbus.
2016 metų duomenimis, Lietuva surinko 52,7 proc., t. y. daugiau nei pusę rinkai patiekto nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių kiekio, taip aplenkdami savo kaimynus lenkus, kurie tais metais surinko tik 39 proc., estus su jų 30,6 proc., latvius su 30 proc. jų rinkai tiekiamų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių. Bet yra ir kur stiebtis, pavyzdžiui, Liuksemburgas surinko net 63,4 proc., o Belgija 70,7 proc. tokių atliekų.
Beje, pirkdami baterijas žmonės jau sumoka už jų surinkimą ir perdirbimą. Tik kiek tai žino?
Kaip ir tą faktą, jog tai yra itin taršios atliekos, turinčios sudėtyje ir sunkiųjų metalų, kurie gali teršti gruntinius vandenis, tačiau kai jos perdirbamos, visos medžiagos yra panaudojamos.
Ką galiu aš? Nemažai!
Daugelyje Europos Sąjungos valstybių rūšiuoti apsimoka ir finansiškai, pavyzdžiui, išrūšiuotos žaliavos, tokios kaip stiklas, plastikas, skardinės, tekstilė, net žaliosios sodo ir daržo atliekos, tinkamos kompostavimui, išvežama nemokamai ar labai pigiai, o mišrių atliekų išvežimas daug brangesnis.
Tačiau svarbu ne tik finansinė paskata, bet ir informavimas, kur ir kaip galima atsikratyti nekasdieninių atliekų, kurios netinkamos mesti į rūšiavimui ar bendroms atliekoms skirtus konteinerius, tačiau gali būti sėkmingai perdirbtos ar saugiai utilizuotos.
Todėl surenkama viskas, net panaudotas aliejus iš skrudintuvių. Tiesa, tai aktualu toms šalims, kuriose skrudintos bulvytės nacionalinis patiekalas, kaip Belgijoje ar Olandijoje.
Vienkartiniai kavos puodeliai – problema, kurią būtina spręsti.
Tačiau, akivaizdu, šiandien visos atliekos gali būti sėkmingai rūšiuojamos ir tada perdirbamos, jei yra sukurta patogi infrastruktūra, atitinkanti vietos gyventojų poreikius.
Bet ir čia reikia kritiško mūsų žvilgsnio. Kažin ar Lietuvoje apsimokėtų kurti aliejaus surinkimo sistemą, nes gyventojų įpročiai kitokie.
Tačiau vienkartiniai kavos puodeliai – tikrai problema, kurią būtina spręsti. Ir tai galime daryti mes būdami sąmoningi.
Pavyzdžiui, kavos pertraukėlė gali būti malonus atokvėpis sėdint prie stalo ir gurkšnojant kavą iš keraminių puodelių, o ne greitas gėrimo suvartojimas pakeliui į darbą.
Jei vis dėlto labiau patinka kavą išsinešti, galite įsigykite daugkartinį puodelį, ir paprašyti baristo kavą pilti į jį. Beje, taip ji ilgiau išliks karšta.
Paskaičiuokite, kaip dažnai prašote kavos išsinešti? Net jei vidutiniškai kartą per savaitę, per metus į šiukšlynus patenka net pusšimtis puodelių. O dabar pagalvokime, jei gertumėte iš keraminio puodelio? Jei sąmoningai elgtis įkalbėtumėte draugę, sutuoktinį ar kolegą?
Ar tikrai žalia yra žalia?
Kadangi vis daugiau vartotojų kreipia dėmesį į aplinkosaugą, į šį gyventojų sąmoningumą reaguoja ir verslas.
Tačiau ar tikrai iniciatyvos, kurios pateikiamos kaip žalios iš tiesų yra tokios? Ar tik dar vienas reklaminis triukas, skatinantis pirkti būtent tos įmonės produkciją?
Ar tikrai ekologiški maisto produktai, kad ir užauginti pačiomis idealiausiomis sąlygomis, tačiau transportuojami tūkstančius kilometrų?
Nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius, vienkartinius daiktus.
Ar nebrangių drabužių parduotuvės, deklaruojančios rūpestį aplinkosauga, todėl surenkančios senus drabužius, kad juos būtų galima perdirbti ar panaudoti dar kartą, neprisideda prie atliekų kalno auginimo pačios gamindamos ne itin kokybiškus, vos vieną sezoną tarnaujančius rūbus?
Galbūt čia verta prisiminti patarlę, kad nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius, vienkartinius daiktus.
Juk mažiau iš tiesų reiškia daugiau. Kai namai ir spintos neperkrauti, tai ir tvarkymuisi nereikia skirti tiek laiko. O ir pigių daiktų pirkimas iš tiesų gerokai labiau patuština piniginę, tik tai pastebėti sunkiau, nes išleidžiame pinigus mažomis sumomis. Ir vėl einame apsipirkti, gaištame savo laiko prekybos centruose, nors galėtume būti gamtoje ar su šeima.
Tai ar tikrai reikia šią vasarą dar vienos nukainotos suknelės, gal puikiai tiks senoji lininė?
Atviri klausimai
Besidžiaugdami, kad kai kurios žaliavos sėkmingai surenkamos ir perdirbamos, neturime pamiršti, kad yra ir daug spręstinų aktualijų, ir kad pradėti galime ir nuo savęs, ir nuo klausimų kėlimo, ir nuo diskusijų. Nes iškeltas klausimas anksčiau ar vėliau sulaukia atsakymo. Ir gali būti dar vienas mažas žingsnelis švaresnės ir sveikesnės aplinkos link.
Jei pasenusius vaistus vaistinės privalo surinkti, ką daryti su nereikalingomis, pasibaigusio galiojimo laiko kosmetikos priemonėmis? Automobilių plovikliais? Kur išmesti sulūžusį dviratį, riedučius ar paspirtuką?
Kodėl prekybos centruose pakuojami tie produktai, kuriems pakuotės visai nebūtinos? Kodėl nėra mokesčių lengvatų ekologiškiems produktams? Kodėl nuotolinis darbas nėra skatinamas, nors daugelyje profesijų tai įmanoma, juk dirbdami iš namų žmonės mažiau važinėja automobiliais, vadinasi, mažiau išmetama ir anglies dvideginio?
Klausimų sąrašą galima tęsti. Jie ir turi padėti surasti sprendimus.
