Per kraują gali būti perduoti ŽIV, hepatito C ir hepatito B virusai – infekcijos, labai dažnai pasiglemžiančios ligonio gyvybę. Ar tiesa, kad ir šiandien, kai medicina ir technologijos geba daryti tikrus stebuklus, negalime būti tikri dėl kraujo perpylimo metu gaunamo kraujo saugumo? Kokiais metodais tiriamas donorų kraujas Lietuvoje? Ar reikia susirūpinti? Kaip turėtų elgtis atsakingos institucijos, kad būtų apsaugota potencialių aukų gyvybė? Apie tai "Lietuvos žinių" apskritojo stalo diskusijoje mintimis dalijosi Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro" direktorius docentas Saulius ČAPLINSKAS, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė MIKUTIENĖ, Santariškių ligoninės Hepatologijos centro vadovas, Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas profesorius Jonas VALANTINAS VšĮ Nacionalinio kraujo centro direktorius docentas Vytenis KALIBATAS ir LŽ žurnalistas Gintaras MIKŠIŪNAS.
Dienraštis diskutuoti kvietė ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovą, viceministrą Artūrą Skiką, atsakingą už donorų kraujo saugumo reglamentavimą. Redakcija siekė sužinoti, kaip esamą situaciją vertina ją reguliuojanti institucija ir kodėl ji nekreipia dėmesio į Lietuvos gydytojų kreipimusis bei prašymus keisti esamą tvarką. Deja, viceministras į diskusiją neatvyko.
Mirtinomis ligomis užsikrėtė per kraujo perpylimą
Prof. J. Valantinas.
Nesaugus donorų kraujas pavojingas tuo, kad žmogus kraujo perpylimo metu gali būti užkrėstas labai sunkiai gydomomis ligomis, tokiomis kaip hepatitas C ir hepatitas B. Šios ligos klastingos – ilgą laiką jos nepasireiškia jokiais simptomais. Nors virusinis hepatitas C gali pasireikšti ir ūmiai, dažniausiai susergama lėtiniu hepatitu. Tuomet daugelį metų apie savo ligą žmogus nieko neįtaria, o vėlyvojoje stadijoje ji smogia visu smarkumu.
Kokiu būdu žmogus užsikrėtė, nustatyti labai sunku. Jei asmens ligos istorijoje yra kraujo perpylimas – tai jis ir gali būti infekcijos priežastis. Prieš 15 metų Lietuvoje vykdėme tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kokios yra užsikrėtimų hepatitais priežastys. Apklausėme sergančiuosius ir nustatėme, kad 26 proc. atvejų hepatitais užsikrėtė donorai, o 10 proc. – kraujo perpylimą patyrę žmonės.
Šiemet atlikome analogišką tyrimą. Kaip susirgimo priežastį donorystę dabar įvardino tik 3 proc. apklaustųjų, o manančių, kad sunkia liga užsikrėtė kraujo perpylimo metu išliko nemažai – 5 proc. tyrime dalyvavusių asmenų.
Ne paslaptis, jog ir dabar pasitaiko atvejų, kai mes – gydytojai – nujaučiame, kad ligoniai buvo užkrėsti kraujo perpylimo metu.
G. Mikšiūnas.
Jei ligonis kraujo perpylimo metu užkrečiamas hepatito C ar B virusais, kada jis pajaučia pirmuosius ligos simptomus? Ar gali iki tol užkrėsti aplinkinius? Ir kokios galimybės yra ligoniui pasveikti?
Prof. J. Valantinas.
Neretai ligoniai pravaikšto nieko neįtardami apie ligą daug metų – gali būti 20, – kol prasideda pirmosios kepenų cirozės komplikacijos. Tik tuomet pajuntami ligos simptomai. Deja, padėti dažniausiai būna jau neįmanoma. Pasveiksta tik 20 proc. hepatitu C susirgusių žmonių. Tačiau ir laimingųjų gydymas labai sudėtingas ir ilgas.
Hepatito B infekcija kur kas lengvesnė. 95 proc. ligonių pasveiksta savaime – jų organizme susidaro antikūnai, įveikiantys virusą. Tačiau apie 5 proc. užsikrėtusiųjų suserga lėtiniu hepatitu B, dėl kurio taip pat išsivysto gydymui nepasiduodanti cirozė. Nuo hepatito B galima apsisaugoti iš anksto pasiskiepijus, o skiepai nuo hepatito C dar neišrasti.
Lėtiniu hepatitu sergantys asmenys jaučiasi visiškai gerai, dirba jiems įprastą darbą. Tačiau nežinantys apie ligą žmonės kelia grėsmę aplinkiniams – net ir nieko nejausdami jie gali apkrėsti kitus.
Tyrimų reglamentavimą būtina keisti
G. Mikšiūnas.
Iki šių metų rudens donorų kraują buvo privaloma tirti tik serologiniais tyrimais. Spalio 1 d. įsigaliojo naujas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, pagal kurį tampa privalomas ir dar vienas – modernus donorų kraujo tyrimas, ieškantis viruso DNR ar RNR – nukleino rūgščių.
Žiniasklaidoje pasigirdo ir šį žingsnį sveikinančių kalbų, ir nuomonių, jog donorų kraujo saugumas vis tiek liko kyboti ant plauko. Mat naująjį tyrimą leidžiama atlikti įvairiais būdais – tiek tiriant kiekvieno donoro kraują atskirai, tiek ir į vieną vietą sumaišius daugelio žmonių dovanotą kraują.
Ar nenukenčia tyrimo kokybė, kai tiriamas skirtingų žmonių kraujo mišinys? Gyvename technologijų amžiuje, tačiau renkamės abejotinus sprendimus. Kodėl taip yra ir kiek ši situacija pavojinga ligoniams, kuriems šiomis dienomis teks perpilti kraujo?
Doc. V. Kalibatas.
Yra nustatyta, kad Lietuvoje, kaip ir Europos Sąjungoje, donorų kraujas turi būti tiriamas dėl trijų krauju plintančių infekcijų – ŽIV, hepatito B ir C. Lietuvoje papildomai dar yra tiriamas sifilio buvimas kraujyje, nes ši liga taip pat plinta krauju. Iki šių metų rudens buvo privalomi tik vadinamieji serologiniai tyrimai. Jų esmė ta, kad ieškoma ne paties viruso, o organizmo reakcijos į jį – hepatito B paviršinio antigeno, antikūnų prieš hepatitą C, ŽIV ir sifilį. Antikūnai prieš tam tikrą virusą mūsų organizme atsiranda tik praėjus kuriam laikui po užsikrėtimo. Šis laiko tarpas, kol organizmas dar nekovoja su virusu, vadinamas "lango" periodu.
1993–1994 m. serologiniai tyrimai atrodė labai pažangūs, nes nebuvo jautresnių. Jais daugybei žmonių buvo nustatytas užkrėtimas. Tai geri tyrimai, bet jie turi ilgą "lango" periodą, per kurį virusas dar neaptinkamas, nors organizme jau gyvuoja.
Vadinamasis nukleino rūgščių tyrimas yra kur kas jautresnis, nes nustato ne organizmo atsaką į vienokį ar kitokį virusą, bet ieško paties viruso DNR. Jis leidžia dešimtimis kartų sutrumpinti "lango" periodą.
Mes Nacionaliniame kraujo centre siekiame ligoninėms pateikti tik saugų donorų kraują ir jo komponentus, todėl nukleino rūgščių tyrimus pradėjome daryti dar 2005 m. Nuo tol tiriame kiekvieno donoro kraują atskirai. Net nesusimąstome, kad galėtume tai daryti kitaip – juk mišinyje prarandamas jautrumas.
Atliekant serologinius tyrimus net nekildavo klausimas, ar galima sumaišyti kelių donorų kraują ir tada bandyti mišinyje rasti virusą. Lygiai tokie patys – atskiri kiekvienam donorui – klinikiniai tyrimai turi būti taikytini ir viruso nukleino rūgščių tyrimams.
G. Mikšiūnas.
Redakcijos žiniomis, privačiuose Lietuvos kraujo centruose donorų kraujas tiriamas mišinyje – supilamas kelių ar net keliolikos donorų kraujas į vieną vietą ir tuomet viename mėgintuvėlyje ieškoma viruso.
Prof. J. Valantinas. Kraujo tyrimas mišinyje yra nesaugus ir pavojingas ligoniams, kuriems teks tokiu būdu ištirtą kraują gauti kraujo perpylimo metu.
Kai pradedame savo ligonius (sergančius hepatito C ir B sukeltomis ligomis – red.) gydyti, juos ištiriame labai išsamiai. Mes nustatome viruso genotipą – o jų yra 5. Taip pat nustatome, kiek yra viruso dalelių viename kraujo mililitre. Praktika rodo, kad kiekvienu atveju viruso koncentracija kraujyje būna vis kitokia. Nuo 50 tūkst. iki 50 milijonų kopijų viename kraujo mililitre. Jeigu paimsime mažą donoro kraujo kiekį, kuriame yra labai mažai – mažiau nei 50 tūkst. – viruso dalelių, ir šį kraują praskiesime dar 10 kartų, kitų žmonių krauju, tai net ir labai jautrus tyrimas mišinyje esančio viruso paprasčiausiai neužfiksuos. Tuomet toks nesaugus kraujas gali būti pristatytas ligoninėms ir čia perpiltas kitiems žmonėms.
Doc. V. Kalibatas.
Net ir 6 donorų kraują supylus į vieną vietą, hepatito C nustatymo jautrumas sumažės nuo 8 iki 22 kartų – tai priklauso nuo donoro kraujyje esančio viruso genotipo. ŽIV tyrimo jautrumas gali sumažėti net iki 800 kartų. Atliekant individualų – atskirai kiekvieno donoro – viruso nukleino rūgščių tyrimą, pasaulyje dar nebuvo apkrėsta nei vieno žmogaus. To negalima pasakyti apie kitomis metodologijomis atliekamus kraujo tyrimus.
Doc. S. Čaplinskas.
Galiu perduoti sveikatos apsaugos ministro žodžius. Jis aiškiai pasakė: reikia, kad specialistai diskutuotų ir siūlyų, kokie sprendimai turėtų būti priimti. Ir jis pasistengs juos priimti.
D. Mikutienė.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas apie šią problemą – donorų kraujo tyrimų saugumą – iki šiol nežinojo. Tačiau išgirdus pateiktą informaciją aišku, kad esama tvarka turi pasikeisti. Kraujas turi būti tiriamas tik saugiausiu būdu – ne bet kaip, o kiekvieno donorą kraują tiriant atskirai.
Doc. S. Čaplinskas.
Nors laboratoriniai metodai, ieškantys paties viruso, o ne organizmo atsako į jį, atsirado jau prieš kelis metus, anksčiau Sveikatos apsaugos ministerija jų nereglamentavo kaip būtinųjų. Šiemet rudenį sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą tirti donorų kraują nukleininių rūgščių metodu. Netgi šitas ministro įsakymas, aiškiai neapibrėžiantis, kaip turėtų būti atliekamas naujasis tyrimas, yra labai pozityvi, savalaikė naujovė kraujo saugumo srityje.
ES teisė šių tyrimų nereglamentuoja. Tačiau, Europos Komisijos duomenimis, nukleino rūgščių hepatito B tyrimas atliekamas 13 ES šalių, hepatito C – 18 ES šalių, ŽIV 1 – 17 ES šalių. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, šis tyrimas 6 donorų kraujo kaupinyje atliekamas Olandijoje. Italijoje ir Ispanijoje kaupinio dydžio teisės aktai nereglamentuoja.
Doc. V. Kalibatas.
Neseniai Danijoje kraujo perpylimo metu du žmonės buvo užkrėsti ŽIV. Sužinojusi, kad infekciją būtų "sugavęs" tik pats jautriausias testas, Danijos sveikatos apsaugos ministerija skubiai įsivedė privalomą viruso nukleino rūgščių tyrimą atskirai kiekvienam mėginiui. Tas pats įvyko Graikijoje. Panašus procesas šiuo metu vyksta ir Vokietijoje. Slovėnija ir Suomija įsivedė privalomą jautriausią kraujo tyrimą nelaukdamos tragedijų, pasimokiusios iš kaimynų praktikos.
Prof. J. Valantinas.
Mes, gastroenterologai, kiekvieną dieną gydome ligonius, kurie kraujuoja iš opų, žarnyno. Kraują jiems perpylinėjame litrais, todėl ir norime, kad mūsų darbas nenueitų perniek. Norime, kad kraujo perpylimai būtų saugūs.
Antra vertus, mes gydome ligonius, sergančius B ir C hepatitu – šiomis infekcijomis ir galima užsikrėsti nesaugaus kraujo perpylimo metu. Žinome, kaip sunku tokius ligonius gydyti. Tai ne tik labai ilgas ir sudėtingas procesas, bet ir ypač brangus. O didelė dalis ligonių galiausiai nepagyja.
Ministerija buvo informuota apie kraujo tyrimo kiekvienam donorui atskirai ir mišinyje jautrumo skirtumus. Detalią informaciją pateikėme ir mes (Lietuvos gastroenterologų draugija – red.), ir infekcinių ligų specialistai (Lietuvos infektologų draugija – red.). Sveikatos apsaugos ministerijai rašėme oficialius raštus, kuriuose išdėstėme, kodėl yra labai svarbu, kad donorų kraujas būtų maksimaliai ištirtas, ir kokie objektyvūs tyrimų rezultatai rodo, kad saugiausias šiuo metu žinomas kraujo tyrimas yra nukleino rūgščių, tyrimą atliekant tik kiekvienam donorui atskirai. Į mūsų rekomendacijas neatsižvelgta.
Tačiau labai svarbu, kad virusų plitimas per donorų kraują būtų pagaliau sustabdytas.
Grėsmė – atlygintina donorystė
Doc. V. Kalibatas.
Kalbėdami apie kraujo saugumą negalime užmiršti ir neatlygintinos donorystės svarbos. Nors Nacionaliniame kraujo centre kasmet lankosi vis daugiau neatlygintinai kraujo aukojančių žmonių, jų skaičius tesudaro vos 40 proc. visų kraujo donorų. Kiti kraujo duoda už pinigus. Deja, Lietuvoje žmonės vis dar menkai supranta, kokia svarbi yra neatlygintina donorystė.
Tirti kraują nukleino rūgščių tyrimu ir tik atskirai kiekvienam donorui, dar 2004 metų pabaigoje pasirinkome neatsitiktinai – atsižvelgėme į šalies situaciją. Yra įrodyta, kad kuo daugiau žmonių kraujo duoda už pinigus, tuo daugiau jų tarpe yra pavojingų virusų nešiotojų.
Prieš tris metus pradėjome lyginti, kiek serologiniais tyrimais neužfiksuotų virusų "pagavo" nukleino rūgščių tyrimas, atliktas kiekvienam donorui atskirai. Tuomet nustatėme 83 atvejus (hepatito C – 51 ir hepatito B – 32), kai serologiniai tyrimai viruso nerodė, o nukleino rūgščių – jį identifikavo. Šis palyginimas atskleidė ir kitą faktą – beveik visi virusų nešiotojai (79 iš 83 atvejų) buvo atlygintini donorai.
Praėjusiais metais naujuoju tyrimu kiekvienam donorui atskirai nustatėme papildomai 19 hepatito C atvejų ir 10 hepatito B atvejų. Visi "užsislaptinusių" virusų nešiotojai vėl buvo atlygintini donorai, kraujo davę už pinigus. Beveik analogiška situacija ir šiemet. Per šių metų sausio – lapkričio mėnesius nustatėme iš viso 25 tokius atvejus, o vienas žmogus turėjo ir hepatito C, ir B virusus. Visi virusų nešiotojai – atlygintini donorai. Atkreipiu dėmesį, jog mano pateikti duomenys rodo tik Nacionaliniame kraujo centre užfiksuotus atvejus. Galime daryti prielaidą, kad visų Lietuvos kraujo donorų infekuotumas būtų kur kas didesnis.
Prof. J. Valantinas.
Sergamumas hepatitu didėja visame pasaulyje. Vien JAV per 20 metų žmonių sergamumas hepatitu C padidėjo 61 proc., o kepenų vėžiu – 68 proc. Mirtingumas nuo šių ligų padidėjo daugiau kaip 200 proc. Anksčiau mirtingumas nuo kepenų vėžio buvo maždaug 6 vietoje, tai dabar, o dabar, bent jau Europoje, šis piktybinis navikas pakilo į 3 vietą.
Kepenų transplantacija yra pati sudėtingiausia žmogaus organo persodinimo operacija. Šiemet patys atlikome 7 kepenų transplantacijas užsikrėtusiems hepatitu C ir B. 5 ligoniams buvo nustatytas kepenų vėžys, jiems transplantacijos atidėti negalima, todėl operacijos buvo padarytos skubos tvarka. Tai valstybei kainuoja didžiulius pinigus.
D. Mikutienė.
Neseniai buvo atlikti hepatito tyrimai Europoje ir Azijoje, jie taip pat parodė, kad žmonių sergamumas hepatitu auga. Gal būt jau laikas pradėti kalbėti apie sergančių tokiomis ligomis registrą. Operatyvus duomenų pasikeitimas tarp žinybų galėtų padėti išspręsti daugelį problemų ir palengvintų mūsų gydytojams darbą.
Doc. V. Kalibatas.
Hepatito C paplitimas tarp Lietuvos donorų yra daug kartų didesnis negu kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, hepatito C infekcija kraujo donorams Lietuvoje nustatoma net 95 kartus dažniau nei Italijoje ir net 375 kartus dažniau nei Vokietijoje. Šie skaičiai liudija, kad iš tikrųjų užsikrėtusiųjų sunkia lėtine infekcija žmonių mūsų šalyje yra gerokai daugiau nei skelbia oficialioji statistika. Nors gydymo įstaigose yra užregistruota tik apie 3 tūkst. sergančiųjų, manoma, kad Lietuvoje yra iki 70 tūkst. hepatito C nešiotojų.
Infekuotų kraujo donorų skaičius Lietuvoje taip ženkliai lenkia kitas valstybes dėl menkai išvystytos savanoriškosios, neatlygintos donorystės. Užsienyje neatlygintini donorai yra ypač gerbiami, o kraujo aukojimas – savaime suprantama piliečio pareiga. Pas mus neatlygintina donorystė, deja, yra dar tik vystymosi stadijoje.
Doc. S. Čaplinskas.
Išgirskime, ką sakė daktaras Vytenis – neatlygintina donorystė. Įvertinkime tai, kokiu dideliu mastu ligos paplitusios tarp atlygintinų donorų. Mums reikia skirti daugiau pastangų ne tik laboratoriniams dalykams, bet ir sprendžiant atlygintinos – neatlygintinos donorystės klausimą. Turime siekti, kad kuo daugiau žmonių eitų aukoti kraują iš idėjos, kad stiprėtų neatlygintina donorystė.
Donorus – registruoti, mėginius – saugoti
D. Mikutienė.
Kartais paaiškėja, kad žmogus per trumpą laiką yra davęs kraujo keliuose kraujo centruose ir dėl to net apalpo. Pagal mano turimą informaciją tiek Vilniaus, tiek Kauno kraujo centrai (VŠĮ Nacionalinis kraujo centras ir UAB Kraujo donorystės centras) turi savo atskiras kraujo donorų duomenų bazes, tačiau duomenimis nesikeičia. Lietuvoje yra 9 centrai, kuriuose donorai gali duoti kraujo, o vieningos sistemos – nėra.
Tačiau Lietuvai reikalingas bendras kraujo donorų registras. Iš ministerijos buvau gavusi atsakymą, kad rengiamas įstatymo projektas. Kraujo registro duomenys turėtų būti labai didelės apimties. Tai turi būti kompiuterizuota sistema, apjungianti visą Lietuvą.
Kita problema – užsikrėtusiųjų donorų registravimas. Jeigu kraujo tyrimų metu randamas ŽIV virusas, apie tai privalomai pranešama Užkrečiamų ligų ir AIDS centrui. Tačiau jeigu donorų kraujo tyrimai parodo hepatitą, ligoniui tiesiog pasakoma, kad jis išsitirtų. Tačiau šių atvejų niekas į bendrą sistemą neregistruoja.
Doc. S. Čaplinskas.
Nuo kitų metų šalyje startuoja užkrečiamųjų ligų informacinė sistema. Šioje sistemoje bus kaupiami duomenys iš visos Lietuvos. Centralizuotai gausime duomenis apie visas užkrečiamas ligas. Pritariu, kad visos informacinės sistemos turėtų būti sujungtos tarpusavyje. Turime pasitikėti naujomis technologijomis, duomenų apsauga. Išsamūs ir centralizuoti duomenys visų pirma reikalingi tam, kad apsaugoti žmonių sveikatą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras turi visus duomenis apie ŽIV infekuotus asmenis. Informacija apie juo nė karto nebuvo išėjusi už centro ribų. Tokie patys registrai turėtų būti sukurti visoms kitoms infekcinėms ligoms. Bendra informacinė sistema prisidėtų prie donorų kraujo saugumo užtikrinimo. Taip pat, reikia sukurti vieningą nacionalinį kraujo donorų registrą.
G. Mikšiūnas.
Tarkime, paciento, sužinojusio, jog yra infekuotas hepatitu C, B ar ŽIV, ligos istorijoje yra kraujo perpylimas. Ar jis gali pareikalauti iš naujo patikrinti jam perpiltą kraują? Ar galima atsekti, koks kraujas buvo perpiltas?
Doc. V. Kalibatas. Deja tokios vietos, kur žmogus galėtų pasitikrinti, ar jis užsikrėtė kraujo perpylimo metu, nėra. Žmogus pas mus negaus tokios informacijos, nes kraujo davimas pagrįstas anonimiškumo principu. Niekada ant kraujo pakuotės nepamatysime užrašo su donoro, kuris davė kraują, pavarde. Yra kol kas vienintelis kelias ieškoti teisybės – per medicininį auditą. Tačiau kraujo, kurį davė donoras, mėginių niekas nesaugo. Iš naujo patikrinti jo neįmanoma. O turėtų būti galima. Todėl visų donorų kraujo pavyzdžiai turėtų būti pradėti saugoti.
Prof. J. Valantinas.
Norėčiau pabrėžti, kad žmogui išsiaiškinti teisybę būtų net labai sunku. Tuo labiau, kad hepatitai C ir B dažnai nepasireiškia jokiais simptomais dešimtmetį ir ilgiau.
Doc. S. Čaplinskas.
Donorų kraujo mėginiai turėtų būti saugomi net ne 20 ir ne 30 metų, o neribotą laiką. Tuomet jie ne tik padėtų nustatyti neaiškių užsikrėtimų hepatitu ar ŽIV priežastį, bet ir pasitarnautų mokslui.
Permainos – kraujo saugumui užtikrinti
D. Mikutienė.
Norėčiau paminėti, kokia yra kraujo saugumo reglamentavimo situacija Lietuvoje teisiniu požiūriu. ES direktyvų, reglamentuojančių kraujo donorystę, tekstas anglų kalba ir lietuvių kalba yra skirtingas. Jeigu signalas apie tai pasiektų pačią EK, mūsų valstybei grėstų sankcijos.
Autentiškas, angliškasis variantas apibrėžia, kad kraujo donorystės įstaiga užsiima kraujo donorystės veikla nuo donoro suradimo iki jo kraujo ištyrimo ir perdavimo tolesniam naudojimui. Taip pat yra apibrėžiama, kas yra kraujo bankas – tai ne kraujo donorystės įstaiga.
Lietuviškame variante atsiranda dviejų tipų kraujo donorystės įstaigos: kraujo centrai ir kraujo bankai. Žinodami su kraujo saugumu susijusias grėsmes, kurios diskusijos metu buvo išvardintos, turime kuo skubiau teisingai išversti ir interpretuoti ES direktyvas. O tuomet – peržiūrėti visus teisės aktus, reglamentuojančius kraujo donorystę.
Manau, kad mes visi jau naujųjų metų pradžioje turėsime skirti jėgų ir laiko, kad išspręstume esamas problemas kraujo saugumo srityje ir maksimaliai užtikrintume pacientams saugų kraują.
Doc. S. Čaplinskas.
Norėčiau pakviesti žmones tapti neatlygintinais kraujo donorais, nes jūsų kraujas gali išgelbėti gyvybę kitam žmogui. Svarbu ir padrąsinti, kad visi suprastų – aukodami savo kraują niekuo nerizikuoja.
Šiuo metu kraujo saugumo srityje jau nuveikta daug, tačiau iš šios diskusijos matome, kad dar daug ką reikia padaryti.
Prof. J. Valantinas.
Visiems žmonėms noriu palinkėti viena – nesusirgti hepatitu.
Doc. V. Kalibatas.
Norint, kad kraujas būtų saugus, reikia įgyvendinti tris pagrindinius dalykus: pirma, turime sukurti donorų registrą ir įvesti keletą esminių grafų, kaip "pirmoji" ir "paskutinė" kraujo donacija, "infekcijos" ir pan. Antra, mes turime atlikti maksimaliai jautrius ir tik kiekvienos donacijos atskirai nukleino rūgščių tyrimus. Trečia, visomis jėgomis skatinti neatlygintiną donorystę. Įgyvendinę šiuos instrumentus, mes tikrai žengtume didelį žingsnį saugesnio kraujo link.
Parengė Gintaras Mikšiūnas
