Visgi žiniasklaidoje dažnai nutylima tema, kurios svarbą, kalbant filosofiškai, net sunku išmatuoti, o paniuręs praktikas pasakytų, kad išmatuoti – labai lengva. Viena klaida – viena kario gyvybė. Kalbu apie karo lauko mediciną, kurioje daug kraujo, nutrauktų galūnių, sprogusių ausų būgnelių ir to sielvarto, kurį tūkstančiai ukrainiečių patiria skaitydami žinutes, jog „gindamas Tėvynę 2022.0x.xx didvyriškai žuvo.............“ jų tėvas, motina, brolis, sesuo ar draugas.
Lietuvos kariuomenė perka papildomas artilerijos sistemas, užsakinėja kovinius dronus, kartu nemažai dėmesio skirdama savo medicininiams pajėgumams tobulinti, mokytis iš Ukrainos pamokų. Antai Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadas pulkininkas Mindaugas Mažonas sako, jog ankstesnė, daugiausiai tarptautinių misijų metu, egzistavusi praktika ir siekiamybė – sužeistajam kariui suteikti būtiną pagalbą „auksinės valandos“ metu, kai šansai minimizuoti patirto sužeidimo ilgalaikį poveikį didžiausi.
Tačiau įvertinus Ukrainos karo pamokas (ko gero, ir „Azovstal“ gamykloje kovojusių karių patirtį, – aut. past.), specialiųjų operacijų pajėgų medicinos padalinys keičia taktiką – be reikiamos visapusiškos chirurginės pagalbos, sužeisto kario gyvybę būtina palaikyti parą arba ilgesnį laiką.
