Kapinėse elgiamės kaip trečiojo pasaulio šalis
Kad mūsų artimųjų lankymo kapinėse tradicija tarši, mes visi suvokiame, prekybos centruose regėdami milžiniškas stirtas mums paruoštų žvakių ir vazoninių gėlių, sausakimšus atliekų konteinerius kapinėse ir krūvas riogsančių maišų šalimais. Lietuviams turtėjant, šitai tik didėja.
Šiaip laikome save tvarkinga ir nelinkusia šiukšlinti tauta, tą pastebi ir daugelis užsieniečių. Tačiau tik ne kapinėse. Kapinėse mes tampame trečiuoju pasauliu, nesidominčiu savo elgesio ekologinėmis pasekmėmis.
Tokiais labiau filipiniečiais, turinčiais madą kasmet per Visus šventuosius keliauti į kapines ir ten mirusiųjų draugijoje kelti vaišes ir puotas. Po tokios masinės kelionės iš sostinės Manilos metropolio kapinių išvežama per 1000 tonų atliekų, daugiausia maisto likučių ir gėrimų pakuočių. Mes kapinėse nepuotaujame, užtat negailim piniginės kapų išpuošimui ir iliuminavimui.
Ar tik nebūsim pralenkę slovėnų?
Bet vis tik, kokie skaičiai? Kiek ir kokių daiktų mes nuperkame ir nunešame į kapines per spalio antrąją pusę ir lapkričio pirmąsias dienas? Ir kokios visų šių „gėrybių“ tvarkymo išlaidos? To Lietuvoje niekas negali pasakyti. Atliekų tvarkymu šalyje užsiimanti Aplinkos apsaugos agentūra tokios statistikos nerenka, kapinių atliekų iš bendro atliekų srauto išskirti negali. Kad padėliotų kapinių atliekas pagal atliekų rūšis (stiklas!) – nė kalbos nėra.
Savivaldybės pavieniui šiuos skaičius turi, nes moka už išvežtas kapinių atliekas, bet savivaldybių asociacijoje nėra žmogaus, kuris sujungtų šiuos skaičius į vieną – nors LSA ir toks Aplinkos apsaugos komitetas veikia, ir administracijoje pareigybė numatyta. Apie Aplinkos ministeriją, Vyriausybę ir Seimą net nėra ko kalbėti. Šioms centrinės valdžios institucijoms – nors jų koridoriais ir zuja gausybė veikėjų, prie atlapo prisiklijavusių „žaliojo“ etiketę – giliai nusispjauti, kad tūkstančiai tonų šiukšlių, dažnu atveju, nerūšiuotų, iš kapinių kasmet keliauja į sąvartynus.
Institucijose reikiamos informacijos neradę pabandykim patys pasiaiškinti. Imkime stiklo žvakes, problemiškiausią kapinių atliekų frakciją, kuri sąvartynuose suirs geriausiu atveju po 900 metų. Antai Slovėnijoje, turinčioje 2 mln. gyventojų, paskaičiuota, kad per metus vienas slovėnas į kapines atneša 12 stiklinių žvakių. Per metus iš šalies kapinių išvežama apie 2700 tonų stiklo – daugiausia stiklo žvakių šukių pavidalu. Grįžtant prie Lietuvos reikalų – ar tik nebus taip, kad mūsų kasmet turtėjanti tauta šioje rungtyje jau susilygino su slovėnais ir juos pralenkė?
Stiklo žvakes Lietuvoje paprasta būtų suskaičiuoti, jeigu jos būtų pripažintos stiklo tara – kokia jos faktiškai ir esti – ir būtų pradėta jų importo ir šalinimo į atliekas apskaita. Deja, ES direktyvos to neverčia mūsų daryti – o jos neverčia to daryti, nes protestantiškoji Šiaurės Europa ir europiniai didmiesčiai neturi tradicijos per Vėlines glėbiais nešti žvakes ant kapų. Ši tradicija būdinga tik katalikiškiems ir stačiatikiškiems Pietų ir Vidurio Europos kraštams, kurių tik vienas kitas nusprendžia tvarkytis savo galva. Deja, mūsų tarp jų nėra.
Temos pabaigai toks skaičius: per spalį–lapkritį už šiukšlių išvežimą iš kapinių šalies savivaldybės sumoka 0,4–0,5 mln. Eur. Ar turėtume kur padėti bent dalį šių mūsų bendrų pinigų? Panašu, kad taip.
Kiek benzeno ir tolueno per Vėlines paleidžiame į orą?
O ar girdėjote apie žvakių parafine esančius ir vėžį sukeliančius benzolo, toluolo ir stearino junginius, kitus cheminius elementus, dedamus, kad būtų pailgintas žvakės degimo laikas, pagražinta vaško spalva ir t.t.?
Suprantama, viena žvakutė nieko nereiškia, kelios – taip pat. Bet tūkstančiai, dešimtys tūkstančių ar šimtai tūkstančių žvakių, vienu metu degančių nedideliame plote? Šia proga leiskite trumpai pristatyti Opolės (Lenkija) Technologijos universiteto mokslininkų tyrimo rezultatus. 2012 metais jie ištyrė oro užterštumą sveikatai žalingais cheminiais junginiais Opolės (43 000 kapų) ir Grutkovo (1200 kapų) kapinėse Visų Šventųjų ir Vėlinių metu. Tai štai, lapkričio 1 ir 2 dienomis, intensyviausio žvakių deginimo periodu, Opolės kapinių teritorijoje vėžį sukeliančio benzolo koncentracija ore (14.9 μg m−3) bemaž trigubai viršijo leistiną 5 μg m−3 normą, o Grudkovo (12.3 μg m−3) – daugiau negu dvigubai. Toluolo koncentracija šiomis dienomis, lyginant su įprastu fonu, taip pat išaugo apie 3,5 karto (Opolės kapinėse iki 13.2 μg m−3 ir Grudkovo – iki 13.1 μg m−3) ir gerokai viršijo foninį lygį, būdingą intensyviai urbanizuotoms ir industrializuotoms vietovėms.
Tokia ta Vėlinių žvakių šviesų jūros, kurių vaizdais mūsų portalai taip skatina grožėtis, kaina.
Gerų pavyzdžių yra, tereikia nepatingėti nusikopijuoti
Taigi, ko mums derėtų imtis? Pirmiausia – pasistengti šaltu veidu praeiti pro stiklo žvakių rietuves prekybos centruose. Vienąkart nupirkime vieną didelę daugkartinę žvakidę su keičiama šerdimi, kitais kartais pirkime tik vaško šerdį plastmasiniame indelyje. Taip daro Punsko lietuviai – imkime pavyzdį iš jų.
Viena žvakė tikrai išreikš tiek pat pagarbos ir meilės jūsų mirusiems, kiek jų tuzinas ar dar daugiau. Pasiklauskite dizainerių – jie jums tikrai pasakys, kad vienas ryškus objektas kapo erdvėje daro didesnį įspūdį negu daiktais užgriozdinta erdvė. O gyvos gėlės geriau negu plastmasinė bižuterija.
Antra, ar ne laikas aplinkos ministrui pavesti bet kuriam angliškai mokančiam ministerijos klerkui paskambinti į Liublianą ir paprašyti, kad kolegos atsiųstų kapinių žvakių utilizavimo direktyvą, po kurios išleidimo Slovėnijoje per metus perdirbama apie 1000 tonų kapinių žvakių. Lietuvoje, priminsiu – nulis. Toks failas Lietuvą pasieks per sekundės dalį. Išsiversk ir po savaitės nešk į Seimą.
Trečia, savivaldybės, ypač didžiųjų miestų, galėtų drąsiau papildyti kapinių tvarkymo taisykles punktais, kurie miestiečius įpareigotų griežčiau palaikyti tvarką ir švarą savo prižiūrimose kapavietėse, laiku nurinkti nušalusias, nudžiūvusias gėles, išdegusias žvakes ir kitus kapų puošimo atributus. Šitai taip pat galima nusikopijuoti iš bet kurio anglosaksiško municipaliteto, esančio vienoje ar kitoje Atlanto pusėje, svetainės. Jie ten griežti šiuo klausimu.
Ketvirta, ar ne laikas pagalvoti apie ekologinį mokestį, kurį galima būtų numatyti kaip laidojimo pašalpos sudėtinę dalį ir kuris iškart būtų atskaitomas į savivaldybės (kapinių tvarkytojo) specializuotą sąskaitą? Žinant, kad Lietuvoje į geresnius kraštus kasmet iškeliauja apie 40000 mūsų bendrapiliečių, 25–30 Eur vienkartinis tikslinis atskaitymas leistų suformuoti 1–1,2 mln. Eur fondą, kuris padėtų kapinėse iš esmės pagerinti atliekų rūšiavimą ir išvežimą, kitus kapinių ekologijos, tvarkos ir švaros užtikrinimo aspektus.
Manau, jeigu tik mūsų mirusieji galėtų, jie pritartų tam, kad jų amžino poilsio vietos taptų švaresnės, jose atsirastų daugiau vietos mūsų prisiminimams bei mintims ir mažiau vietos – mūsų pirkiniams.
Valdas Kaminskas yra „Lapkričio 2-osios draugija“ pirmininkas
