Iš Etiopijos į Lietuvą atvykusi Eskedar nesunkiai kalba lietuviškai. Per aštuonerius metus moteris šalyje puikiai prisitaikė. Čia ji su lietuvių vyru augina tris vaikus ir veda anglų kalbos kursus. Tačiau pradžia, pasak etiopės, nebuvo lengva.
„Labai sunku pasakyti, kada aš pradėjau susikalbėti, nes ir po 8 metų vis dar turiu barjerų kai kuriose sferose. Bet jau po 3-6 mėn buvo galima paklausti“, – teigia Lietuvoje gyvenanti etiopė E. Maštavičienė.
Nelengvesni pirmieji metai bus ir atvyksiantiems migrantams. Juos apgyvendinus šalies regionuose, ten jiems reikės suteikti lietuvių kalbos pradmenų, kurie padėtų integruotis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teigimu, taip pat svarbu sudaryti sąlygas visiems Lietuvoje gyvenantiems svetimšaliams be kalbos barjero bendrauti valstybinėse įstaigose.
„Mes labai rekomenduojam savivaldybėms laikytis daugiakalbystės principo, siūlome, kad paslaugos ir informacija įstaigose būtų teikiama pritaikant turimas informacines sistemas“, – sako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė.
Kreiptis į valstybines įstaigas teko ir iš Eiopijos atvykusiai Eskedar. Moteris sako, tuomet neapsiėjusi ir be specialistų bei draugų pagalbos.
Kalbininkų teigimu, lietuvių kalba tampa barjeru ne tik atvykusiems, bet ir dešimtmečius čia gyvenantiems kitakalbiams piliečiams. Itin didelis kalbos kursų poreikis staiga atsirado Visagino savivaldybėje, kur daug rusakalbių gyventojų. Čia uždarytos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai mano, kad lietuvių kalbos nemokėjimas gali tapti kliūtimi dirbant kitą darbą.
„Daugiausiai elektrinės darbuotojai nori tobulinti lietuvių kalbos žinias ir iš esmės išmokti“, – teigia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė.
Tiesa, jei visaginiečiams lietuvių kalbą patobulinti nesudėtinga, tai pabėgėlių kalbos mokymams resursų reikės kur kas daugiau. Šiuo metu Ruklos pabėgėlių centre kalbos kursams skiriama 190 valandų. Tačiau, atvykėlių teigimu, to tikrai nepakanka.