Kapinės – municipalitetų galvasopė
55 milijonai – tiek pasaulio gyventojų kasmet iškeliauja Anapilin. Žmonijai gausėjant ir vis labiau kraustantis gyventi į miestus arba kitas urbanizuotas vietoves, viena iš didžiausių urbanistinių problemų tampa nuolat besiplečiantys kapinių plotai.
Tai išties nesibaigianti municipalitetų galvasopė – pasaulio miestai nuolat susiduria su laisvos žemės trūkumo, žemės kainos, investavimo į infrastruktūrą ir kitomis problemomis, susijusiomis su veikiančių kapinių užsipildymu ir vietos laidoti trūkumu.
Neseniai Ajovos universiteto (JAV) atliktas tyrimas konstatuoja, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2024 iki 2042 metų mirusiųjų laidojimui prireiks papildomų 130 kvadratinių mylių „švaraus“ žemės ploto, t.y. ploto, į kurį neįskaičiuoti takai, privažiavimo keliukai, erdvė želdiniams ir kitoms kapinių reikmėms.
Tai teritorija, lygi Las Vegas megapoliui, svarbiausia, tokį laisvą plotą būtina rasti ne bet kur, o tirštai apgyvendintuose miestuose arba šalia jų, kur žemės trūksta, o jos kaina – milžiniška.
Londonas: Iš 32 veikiančių kapinių, esančių Didžiojo Londono teritorijoje (Londonas su priemiesčiais), 8 yra visiškai užpildytos, dar 10 kapinių bus užpildytos per artimiausius metus.
Honkongas: visos kapinės čia užsipildė dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje ir dabar vietą įmanoma rasti sumokėjus ne mažiau, kad 30 000 JAV dolerių. Valdžia skatina ne tik artimųjų palaikų kremavimą, bet ir apskritai ragina žmones atsisakyti realios jų palaidojimo vietos, pastarąją pakeičiant specialia paskyra socialiniame tinkle, skirtame mirusiųjų atminčiai.
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio, liudijantys, kad problemos mastai, toliau didėjant gyventojų skaičiui ir jų koncentracijai miestuose, gali tik didėti. Ypač kritiška padėtis su vieta mirusiųjų laidojimui klostosi daugelyje trečiojo pasaulio megapolių ir miestų.
Lietuvoje, nors joje bendroji padėtis tolima nuo dramatiškos, kai kuriuose miestuose ir vietovėse kapinių ploto trūkumas yra išties rimta problema. Antai Kaunui sprendžiant šias problemas neseniai teko iš savivaldybės biudžeto įsigyti 40 ha žemės Vainatrakyje, Šiauliams – 60 ha Daušiškėse, Vilniuje numatoma prie esamų pridurti apie 64 ha naujų plotų. Kapinių plotai plečiami daugelyje Lietuvos miestelių ir gyvenviečių.
Šiems naujiems plotams įsigyti ir kapinėms įrengti yra ir toliau bus leidžiami milijonai eurų. Didėjant veikiančių kapinių skaičiui, savivaldybėms tenka vis didesnė našta jas administruoti, palaikyti infrastruktūrą, švarą ir tvarką.
Berlyno patirtis: kaip kapinių plotus grąžinti miestui
Tuo tarpu pasaulyje esama valstybių, iš kurių Lietuva galėtų pasisemti racionalios laidojimo ir kapinių vadybos patirties. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jie šalimais, Europoje. Imkime kad ir Vokietiją ir jos sostinę Berlyną.
Berlynas yra europinis megapolis, kurio gyventojų skaičius (šiuo metu 3,5 mln.) kasmet padidėja 130 tūkstančių. Berlyne veikia 183 kapinės, kurių bendras plotas – 1113 hektarų. Nepaisant gyventojų skaičiaus augimo, Berlynas ne tik nedidina kapinių plotų, bet atvirkščiai – jie yra mažinami, atsilaisvinusi žemė grąžinama miesto reikmėms, joje statomi nauji gyvenamieji namai, kitokios paskirties pastatai.
Šiuo metu 209 ha, arba apie penktadalis viso Berlyno kapinių ploto, yra atlaisvinti, iš jų 45 ha jau perduoti statybų ir nekilnojamo turto vystymo bendrovėms.
Nepaisant gyventojų skaičiaus augimo, Berlynas ne tik nedidina kapinių plotų, bet atvirkščiai – jie yra mažinami, atsilaisvinusi žemė grąžinama miesto reikmėms.
Gilinantis į Berlyno municipaliteto veiksmus, reguliacinę aplinką ir dominuojančią kultūrinę tradiciją, išryškėja keletas kertinių dalykų, kurie įgalina kapinių plotų reversiją.
Pirmiausiai, tai kultūrinė tradicija: šiaurės Vokietijoje ji remiasi protestantiškąja krikščionybe su pastarajai būdingomis racionalumo, pragmatiškumo ir santūrumo vertybėmis. Iš to kyla teisiniai reguliaciniai, technologiniai ir kitokie sprendimai, susiję su mirusiųjų laidojimu ir kapinių vadyba.
Taip, skirtingai nuo Lietuvos, Vokietijoje mirusiems laidojimo vieta nėra suteikiama amžiams ir nėra suteikiama už dyką. Artimieji nuomoja suderėtą kapo plotelį 20 metų. Nuomos kaina priklauso nuo kapo dydžio – kuo didesnis jo plotas, tuo daugiau moki.
Taip pat kainą įtakoja kiti dalykai – ji didesnė, jeigu artimieji pageidauja savarankiškai pasirinkti vietą kapinėse, mažesnė, jeigu sutinka su ta, kuria pasiūlo kapinių administracija, dar mažesnė, jeigu sutinka su palaidojimu kapinių sektoriuje, kuriame laidojama be paminklo (tik su įrašu bendroje sienelėje).
Urnos yra mažesnės, joms ir ploto palaidoti reikia mažiau. Į žemės plotelį, skirtą 1 karstui palaidoti, galima palaidoti 2 urnas, į šeimyninį kapą – 4 urnas. Skirtumas tarp karsto ir urnos palaidojimo kainos atskirose kapinėse įvairuoja, tačiau visur jis yra ne karsto naudai.
Nenuostabu, kad per tam tikrą laiką ekonominiai svertai padaro savo: jeigu Berlyne 1950 metais urnose buvo laidojama 50 proc. mirusiųjų, tai dabar – 80 procentų. Veikia ne tik ekonominiai, bet ir ekologiniai argumentai – urnų su kremuotais palaikais laidojimas yra labiau aplinką tausojantis būdas, ypač grunto taršos požiūriu.
Veikiant šiems svertams kapinių plotai tampa eksploatuojami intensyviai, o ne ekstensyviai, kaip Lietuvoje. Be to, Vokietijos kapinėse egzistuoja kruopšti apskaita, administracija visada žino, kas kur palaidotas ir kurio kapo nuomos laikas baigiasi ar nesibaigia.
Nes tvarka griežta ir aiški: jeigu giminės pageidauja pratęsti kapo nuomą dar 20 metų, turi sumokėti galiojantį mokestį. Jeigu mokestis nesumokamas, kapas patenka į kapinių laisvų kapų sąrašą, ir jame gali būti laidojamas kitas mirusysis, kapo „senbuvio“ palaikų likučius palaidojant gilesniame žemės sluoksnyje.
Dėl kapo nuomos ir jai taikomų mokesčių kapinės tampa įmonėmis, vykdančiomis normalią ekonominę veiklą ir nekabančiomis savivaldybėms akmeniu po kaklu.
Antai savarankiškai veikianti Berlyno evangelikų kapinių asociacija, jungianti 45 kapines, negauna jokių dotacijų iš miesto biudžeto, jos metinės įplaukos sudaro 6 mln. EUR, iš kurių 5 mln. EUR organizacija surenka iš laidojimo mokesčių. Asociacija tikisi, kad jos finansus greitu laiku greitu laiku papildys dar 2 mln. EUR – iš atlaisvintų kapinių žemės plotų pardavimo statybų bendrovėms.
Lietuva: kapinių plotai nežinomi, bet jie auga ir augs
Grįžtant nuo pasaulio prie Lietuvos reikalų – dėl tinkamos apskaitos nebuvimo, valstybė šiuo metu tiksliai nežino, nei kiek kapinių Lietuvoje veikia, nei juolab, kokius plotus jos užima.
O kaip veikia valstybės institucijos kapinių vadybos srityje, bene geriausiai atspindi toks epizodas: Dar 2007 metais priimtas Žmogaus palaikų laidojimo įstatymas įgaliojo šalies savivaldybes iki 2009 metų pradžios atlikti kapinių inventorizaciją, t.y. nustatyti jų plotus ir viduje esančius objektus (įskaitant kapus/palaidojimus). Deja, tokia inventorizacija, neskyrus savivaldybėms reikiamų lėšų, nebuvo atlikta.
Metai iš metų buvo nevykdomas įstatymo reikalavimas, kol pagaliau 2014 metais Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo nuspręsta įstatymą pakeisti taip, kad dėl jo kiltų kuo mažiau rūpesčių.
Pakeitus įstatymą įpareigojimai savivaldybėms sumažėjo – šįkart jos yra įpareigotos suskaičiuoti veikiančias kapines, paskelbti jų sąrašus savo svetainėse ir – dabar jau iki 2017 metų – Nekilnojamo turto registre pažymėti kapinių ribas.
Taigi atsakymas į klausimą, kokius plotus užima šalies kapinės, atidedamas iki 2017 metų. Kokia jų dinamika, taip pat galima tik spėti, tačiau išvardintų aukščiau pavyzdžių akivaizdu, kad ji teigiama.
Nors sutelktinės informacijos iš savivaldybių nėra, kai kurių specialistų manymu Lietuvoje tarp 2010 ir 2020 metų bendras Lietuvos kapinių plotas padidės mažiausiai 250 ha. Kaip jau minėta, jų įsigijimui, įrengimui ir eksploatavimui bus panaudoti mokesčių mokėtojų pinigai.
Nuo ko reikėtų pradėti?
Taigi, nuolat besiplečiantys Lietuvos kapinių plotai yra susiklosčiusios laidojimo ir velionių pagerbimo kultūros, valstybės politikos nebuvimo ir atmestinos municipalinės vadybos pasekmė.
Tam, kad būtų sustabdyta nekontroliuojama kapinių plėtra ir būtų pereita prie efektyvia vadyba pagrįstos jų eksploatacijos, būtina pradėti vykdyti kompleksą priemonių:
– peržiūrėti bazines teisines normas, reguliuojančias žmogaus palaikų laidojimą, atsisakant „laidojimas už dyką visam laikui“ principo ir suteikiant teisę savivaldybėms savarankiškai nustatyti mokesčius valstybės nustatytų gairių rėmuose;
– valstybės skiriamą laidojimo pašalpą paversti struktūruotu krepšeliu, kurio tam tikra dalis būtų skiriama sumokėti kapinių mokestį arba dalį jo;
– surenkamos lėšos turi būti skirtos tvarkyti kapines, stiprinti jas administruojančias organizacijas, jų ekonominius, vadybinius ir informacinius gebėjimus;
– skatinti palaikų kremavimą;
– skatinti neprižiūrimų, bevardžių kapų veikiančiose kapinėse panaudojimą naujų mirusiųjų laidojimui;
– skatinti žmonių atsakingą ir aplinką tausojantį elgesį mirusiųjų laidojimo srityje.
Pabaigai: kai kurie kultūros istorikai ginčija šv. Stepono Apaštalų darbuose išsakytą teiginį, esą Abraomas nupirko kapavietę Sicheme, idant joje būtų palaidotas jo anūkas Jokūbas.
Jų žodžiais, Biblijoje sakoma priešingai, kad žemę Sicheme pirkęs pats Jokūbas (Pradžios 33, 19), o palaidoti jį savo sūnums liepęs Hebrone, šalia savo senelio – kape, kurį Abraomas įsigijęs „iš Efrono Hetito“ (Pradžios 49, 30).
Siūlau atkreipti dėmesį ne į tai, dėl ko istorikai ginčijasi, bet į tai, dėl ko jie sutaria: jau Abraomo laikais buvo savaime suprantama, kad kapavietė yra įsigyjamas daiktas.