Atkeliavo iš Rusijos
Šiuo sąrašu pirmadienį savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo signataro Aloyzo Sakalo našlė Daiva Sakalė.
Paaiškino jį radusi vienos draugės paskyroje, kita draugė po juo paspaudė „patinka“, tad moteris pasidžiaugė, kad jos „burbulas“ neapimtas nostalgijos sovietmečiui.
Tačiau pastebėjusi, kad tekstu pasidalijo šimtai žmonių, D.Sakalė surašė atsakymą, kodėl išdėstyti tariami SSRS privalumai yra niekiniai.
„Mokytojus, kitą šviesuomenę jūsų mylimi sovietai ištrėmė ar išžudė, o jūs šiandien dalinatės įrašais apie „nemokamus“ butus“, – emocingai, pridėdama ir savo šeimos patirčių komentavo moteris.
Taip pat skaitykite: Istorikas demaskuoja populiariausius mitus, kaip sovietmečiu buvo gera gyyventi
„Šiandien dalinatės priešiškos valstybės propaganda ir nė nemirktelite, – piktinosi ji. – Reikėjo pabandyti SSSR laikais pagirti praeities Lietuvą, mūsų kunigaikščius, vėliavą ar paprašyti ekskursijos į Vakarų Europą... Jus ten išleistų nebent užverbavę ir privertę (oi ne, kokia prievarta, jūs mielai sutiktumėte) – šnipinėti ir kitaip kiaulinti.“
Tos pačios dienos vakarą D.Sakalė prisipažino sulaukusi net grasinimų dėl išsakytų minčių.
Jos pasidalytame tekste teigiama: „Tarybų Lietuvoje ir TSRS mokesčių inspekcijos nebuvo, mokesčių už vasarvietes ir žemę nemokėjome, už automobilį taip pat, butus duodavo nemokamai, už komunalines paslaugas mokėjome mizerį, kainos neaugo, žandarų iš policijos nebuvo, milicininkai net bananų neturėjo, laisvės buvo žymiai daugiau ir gyvenome ramiai, be jokios baimės dėl savo ar vaikų ateities. Pajusk skirtumą. Dabartinė karta net nesupranta, kad taip buvo įmanoma.“
Dauguma šių teiginių nėra teisingi, esama nemažai juos paneigiančios informacijos. Įdomi detalė – internete rasti lietuvišką tekstą, kuriuo pasidalijo D.Sakalė, nelengva, užtat paieškos sistemos per kelias sekundes išmeta nemažai rusiškų paskyrų, kuriose pastaraisiais metais buvo skelbtas kone identiškas SSRS „privalumų“ sąrašas rusų kalba (čia, čia, čia, čia, čia).
Portalas 15min paaiškina, kodėl kai kurie iš šių teiginių yra klaidingi.
Mitas: mokesčių inspekcijos ir mokesčių nebuvo
Netiesa. „Mokesčiai atliko labai svarbų vaidmenį SSRS valstybės biudžete“, – teigiama neseniai publikuotame žurnalisto Aleksandro Tarasovo straipsnyje apie nebeegzistuojančios valstybės mokesčių sistemą.
Dar 1917 m. buvo įkurtas Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR), o 1923 m. – SSRS finansų liaudies komisariatai.
Iki 3-iojo deš. pabaigos Sovietų Sąjungoje susiformavo gremėzdiška biudžetinių santykių sistema – buvo 86 mokėjimų rūšys.
NEP (naujosios ekonomikos politikos, taikytos XX a. 3-iajame deš. ir apėmusios valstybinį mišrios ekonomikos reguliavimą planiniais bei rinkos mechanizmais) pradžioje buvo nuspręsta panaikinti visus mokesčius. Išimtis buvo mokestis natūra.
Reikėjo pabandyti SSSR laikais pagirti praeities Lietuvą, mūsų kunigaikščius, vėliavą ar paprašyti ekskursijos į Vakarų Europą...
Bet sovietų valdžia nuolat keitė ir pildė mokesčių sistemą. Jau NEP laikais įvesti mokesčiai alkoholio produktams, tabako gaminiams, nekilnojamojo turto (šį mokėjo turtingi gyventojai), pajamų (11 proc., vėliau – 20 proc. įmonių pelno) mokesčiai.
3-iojo deš. pradžioje padėtis ekonomikoje pasikeitė. Mokesčių sistema, kaip savarankiškas institutas, nustojo egzistuoti ir tapo svarbiu planinio ūkio reguliavimo mechanizmo elementu.
Buvo suvienodintos mokestinės ir nemokestinės įmokos į valstybės biudžetą. Jas pakeitė atskaitymai iš pelno ir apyvartos mokestis. Pramonės ir prekybos įmonių pelnas, išskyrus normatyvinius atskaitymus fondų formavimui, buvo konfiskuotas valstybės naudai.
1959 m. įvykusiame Komunistų partijos XXI suvažiavime priimtas „revoliucinis“ sprendimas. Buvo panaikinti darbo užmokesčio mokesčiai. Šis sprendimas įgyvendintas didinant mokesčių lengvatas ir palaipsniui didinant neapmokestinamąjį pajamų minimumą.
Partijos programoje buvo numatyta visiškai panaikinti mokesčius piliečiams, bet tai nebuvo padaryta.
8-ojo deš. pradžioje buvo formuojama tokia mokesčių sistema, kokia ji išliko iki SSRS žlugimo. Ji vis paprastėjo, mokesčiai palaipsniui tapo reglamentuotais atskaitymais. Kartu nuolat buvo keliamas tuometės mokesčių sistemos panaikinimo klausimas.
SSRS oficialiai nebuvo infliacijos. Partija aiškino, kad nuolat auga dirbančiųjų gerovė, išreiškiama nuolatiniu atlyginimo didėjimu.
Paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmetį įsigaliojo fiskalinė sistema. Mokesčių reguliavimo funkcija buvo beveik visiškai prarasta, ją pakeitė administraciniai pinigų, darbo jėgos ir materialinių išteklių perskirstymo metodai.
Buvo plėtojamas lengvatinių mokesčių mechanizmas. Pirmiausia jis buvo susijęs su investicinę veiklą vykdančiomis įmonėmis.
Sovietų Sąjungoje, A.Tarasovo teigimu, visuomet buvo tokie atskaitymai į valstybės biudžetą: apyvartos, pajamų, žemės ūkio, transporto (už dviračius, arklius, savaeigius vežimus), žemės mokesčiai, už gyvulius, veltėdžiavimą, bevaikystę ir nedideles šeimas. Tam tikrą laiką galiojo ir pasėlių mokestis.
Mokestis viengungiams ir vaikų neturintiems gyventojams buvo įvestas dar 1941 m., siekiant padidinti gimstamumą, ir galiojo pusę amžiaus. Pagrindinis jo tikslas buvo įtraukti šiuos žmones į daugiavaikių motinų, mokyklų, darželių ir vaikų globos namų išlaikymą.
Sąvokos „ištekėjusi namų šeimininkė“ nebuvo – moteris turėjo dirbti lygiai su vyru. Išimtis buvo nėščios ir žindančios moterys.
Vadinamasis bevaikių (arba, daug kas sakydavo, kiaušinių) mokestis buvo taikomas vaikų neturintiems 20-50 metų amžiaus vyrams ir 20-45 metų amžiaus susituokusioms moterims, priklausė nuo atlyginimo dydžio ir siekė 5-6 proc. Uždirbantieji mažiau nei 70 rublių, jaunavedžiai, kariškiai ir jų žmonos, studentai iki 25 metų, žmonės su negalia ir tokių vyrų žmonos, turintieji bent vieną įvaikį, kai kurie kiti asmenys nuo šio atskaitymo buvo atleisti.
Buvo ir specialus mokestis už, kaip tuomet sakyta, parazitavimą. 1961 m. buvo priimtas specialus įsakymas „visais įmanomais būdais kovoti su veltėdžiais“.
Anuomet kiekvienas visuomenės narys privalėjo duoti naudos šaliai, o tai buvo galima padaryti tik dirbant darbą, dažniausiai fizinį. Sąvokos „ištekėjusi namų šeimininkė“ nebuvo – moteris turėjo dirbti lygiai su vyru. Išimtis buvo nėščios ir žindančios moterys.
Mitas: kainos neaugo
Tai gali būti tiesa tik kalbant apie vieną trumpą laikotarpį – 1948-1953 m. Vadinamasis stalininis kainų mažinimas išliko žmonių atmintyje kaip „socializmo privalumų“ ir „sumanaus vadovavimo“ pavyzdys.
Kainos tuo metu buvo mažintos šešis sykius – kasmet kovą-balandį. Didžiausias kainų pokytis įvyko dar prieš tai – 1947-aisiais, Komunistų partijos Centro komiteto ir Ministrų tarybos potvarkiu įvykdžius pinigų reformą.
Ja siekta atsisakyti specialių kortelių maisto ir pramoninėms prekėms. Mat tų metų rudenį 62,8 mln. žmonių – daugiau nei trečdalis SSRS gyventojų – vis dar buvo aprūpinami duona pagal korteles. Taip pat – įvesti vieningas kainas ir atsikratyti per karą bei pas spekuliantus susikaupusiais pinigais.
„Kiekvienai įmonei buvo pateiktas gamybos sąnaudų mažinimo planas, – leidinio „Argumenty i fakty“ baltarusiškai versijai pernai rudenį pasakojo ekonomikos mokslų daktaras, docentas Aleksandras Lomkinas. – Didele dalimi būtent gamybos sąnaudų mažinimas buvo raktas į ekonominę pergalę Antrajame pasauliniame kare. Ši patirtis ir šalies ūkio rezultatai leido po karo reguliariai mažinti kainas.
Valstybinio planavimo ir paskirstymo sistema, kryptingas išlaidų mažinimas sukūrė ekonomikos modelį, kuriame ekonominės grandys nedubliavo viena kitos.
Taip pat skaitykite: Pinigai SSRS: jų buvo, bet kai kurių prekių tekdavo laukti dešimtmečius
Tokioje sistemoje naujų produktų kūrimas ir įsisavinimas buvo centralizuotas, atitinkantis valstybės, o ne atskiros įmonės interesus.
Planuojamas pagaminti prekių kiekis buvo siejamas su nustatyta paklausa, todėl buvo mažinamos logistikos sąnaudos. Į mažmeninės prekybos tinklą patenkančių produktų kiekiai nesudarė perteklinių atsargų, todėl nebuvo situacijos, kai prekyba į kainas įtraukdavo nuostolius dėl neparduotų prekių nurašymo.
Tuo metu ekonomika veikė be tarpininkų ir perpardavinėtojų. Vadybininkų skaičius šalies ūkyje mažėjo, didmeninės kainos buvo nustatomos griežtai pagal sąnaudas. Įmonės nemokėjo valstybei už gamtos išteklių plėtrą. Tarpiniai produktai nebuvo laikomi prekėmis ir nebuvo apmokestinami.“
Minties, kad sovietmečiu kainos neaugo, šalininkų yra ir šių dienų Rusijoje. Jie net ragina grįžti prie buvusio valstybinio maisto produktų kainų reguliavimo. Kaip tik tai prieš porą metų pasiūlė Valstybės Dūmos narė, Komunistų partijos atstovė Vera Ganzia.
Jos žodžiais, kainų augimas (tiesa, tai vyko iki Rusijos invazijos į Ukrainą) yra „amoralus“, todėl valdžios institucijos turėtų „pažaboti“ ir gamintojų, ir prekybos tinklų apetitą.
Tokioje sistemoje naujų produktų kūrimas ir įsisavinimas buvo centralizuotas, atitinkantis valstybės, o ne atskiros įmonės interesus.
SSRS oficialiai nebuvo infliacijos. Partija aiškino, kad nuolat auga dirbančiųjų gerovė, išreiškiama nuolatiniu atlyginimo didėjimu. Bet vartojimo prekių brangimas dažnai neatsilikdavo nuo pajamų augimo. Arba prekės tiesiog dingdavo iš lentynų – tai buvo garsusis sovietinis deficitas. Didelė problema buvo ir drabužių bei batų pasirinkimas.
Kainas už viską nustatydavo valstybė. Todėl kartais pakeltos mažmeninės kainos buvo tylus valstybės pripažinimas, kad paslėpta infliacija egzistuoja.
Atlyginimai sparčiai augo Nikitos Chruščiovo ir po jo atėjusio Leonido Brežnevo laikais. 1955 m. vidutinė mėnesio alga, kaip rašo „Rambler“, sudarė 71,8 rublio (neatsižvelgiant į pramonės šakų, profesijų ir sąjunginių respublikų skirtumą), 1965 m. – 96,5 rublio, 1970 m. – 122 rublius, 1975 m. – 145,8 rublio, 1980 m. – jau 168,9 rublio.
1987 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis žemės ūkyje buvo 167 rubliai, darbininkų ir samdomųjų – 201 rublis.
Kainų kilimas pirmiausia lietė paslaugas ir buvo ypač pastebimas tuose mažuose ūkio segmentuose, kur spontaniška rinka diktavo savo dėsnius. L.Brežnevo metais lėtai, bet stabiliai augo būsto ir komunalinių paslaugų kainos.
8-ajame deš. kilometras kelionės taksi pabrango nuo 10 iki 20 kapeikų. Bilietas greitojo traukinio Maskva-Leningradas (dab. Sankt Peterburgas) kupė 1970 m. kainavo 12 rublių, 1985 m. – 16 rublių, o Maskva-Volgogradas – atitinkamai 17 rublių ir 22 rublius.
Lėktuvo bilieto kaina iš Maskvos į Volgogradą tuo pačiu laikotarpiu pakilo nuo 18 rublių iki 31 rublio.
Santechnikui po reformos žmonės ir toliau mokėjo rublį, kitaip tariant, 10 ankstesnių rublių.
1961 m. įvykdžius pinigų reformą, kai senieji į naujuosius buvo pakeisti santykiu 10:1, nominalios kainos turėjo sumažėti tiek pat. Bet mėsos, pieno, daržovių kainos turguose sumažėjo tik 3-4 kartus, o per kitą dešimtmetį pasiekė ankstesnį lygį. Santechnikui po reformos žmonės ir toliau mokėjo rublį, kitaip tariant, 10 ankstesnių rublių.
Slaptame rašte, kurį 1965 m. Valstybinio kainų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Kuznecovas persiuntė partijos Centro komiteto Planavimo ir finansų skyriui, pateikta informacija apie mažmeninių kainų kilimą nuo 1940 m. (atsižvelgus į 1947 m. ir 1961 m. pinigų reformas).
Vidutinis kainų augimas siekė 140 proc., maisto – 151 proc., ne maisto produktų – 126 proc. Cukrus brango net 172 proc., konditerijos gaminiai – 173 proc., vynas – 168 proc., vilnoniai ir medvilniniai audiniai – atitinkamai 164 proc. ir 175 proc., drabužiai – 154 proc., odiniai batai – 164 proc.
Mitas: už automobilius nemokėjome
SSRS automobiliai ne tik kainavo ne vienų metų atlyginimą, bet ir brango, net labiau nei kitos prekės.
Nauji „Žiguliai“ kainavo maždaug 5 tūkst. rublių. Bet jų reikėjo laukti, kartais net kelerius metus.
Infliacija buvo paslėpta ir nelėmė staigių kainų šuolių viešajame sektoriuje. Tačiau ten, kur valstybė situacijos nekontroliavo, kainos kilo sparčiau. Vienas iš tokių pavyzdžių – automobilių antrinė rinka.
Nauji „Žiguliai“ kainavo maždaug 5 tūkst. rublių. Bet jų reikėjo laukti, kartais net kelerius metus. Naudotą mašiną reikėjo parduoti per parduotuvę už vertintojų paskirtą sumą.
Iš tiesų pardavimas, kaip rašoma tinklalapyje myfin.by, vykdavo taip: pirkėjas per parduotuvę sumokėdavo oficialią sumą, pavyzdžiui, 3 tūkst. rublių, o dar 2 tūkst. rublių ankstesniam savininkui atiduodavo iš rankų į rankas. Tai – ne skaičiavimo klaida: SSRS automobiliai nepigo taip, kaip dabar, nes jų trūko.
„Rambler“ teigimu, 6-ajame deš. „Moskvič-400“ kainavo 4 tūkst. (po pinigų reformos – 400), „Pobeda“ – 8 tūkst. (800) rublių. 9-ojo deš. pradžioje „Zaporožec“ buvo pigiausias automobilis ir kainavo tuos pačius 4 tūkst. rublių, tik naujųjų. „Moskvich-412“ kainavo apie 7,5 tūkst. rublių, o „Volga-24“ – 15 tūkst. rublių.
Mitas: milicininkai neturėjo „bananų“
Speciali guminė lazda, žargonu vadinama kaip geltonas pailgas vaisius, – paprasčiausias, efektyviausias ir nuo seno policijos naudojamas įrankis.
7-ojo deš. pradžioje RSFSR vidaus reikalų ministru dirbęs Vadimas Tikunovas „pramušė“ įvairių milicijai naudingų sprendimų, tarp jų buvo ir naujų tarnybinių priedų – guminių lazdų bei antrankių – atsiradimas.
Propaganda iki tol aiškindavo, esą „bananai“ reikalingi tik kapitalistams, norintiems išvaikyti darbininkų demonstracijas. Bet 1961-1962 m., gyventojams reaguojant į neapgalvotas reformas, per SSRS nuvilnijo pasipiktinimo banga. Tuomet pagalvota, kad riaušėms numalšinti labiausiai tinka guminės lazdos. Tad jos atsirado milicijos arsenale.
Oficialiai milicininkų pagalbiniais įrankiais „bananai“ tapo tik per Michailo Gorbačiovo perestroiką. Bet N.Chruščiovo ir L.Brežnevo laikais prireikus vienos ar kitos gyvenvietės milicijai guminės lazdos galėjo būti išduodamos regioninio partijos komiteto sprendimu.
15min verdiktas: iš dalies melas. Dalykų, tariamai rodžiusių gerovę Sovietų Sąjungoje, – esą daug kas buvo nemokama, nereikėjo mokėti mokesčių, kainos neaugo, milicininkai nenaudojo „bananų“ – sąrašas klaidina. Internete nesunkiai galima rasti informacijos, paneigiančios šiuos teiginius.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
