Vyriausias sostinės architektas Mindaugas Pakalnis sako, kad taip atsitiko todėl, kad nesame jūros ar vandens tauta, kita vertus Neris visada buvo pulsuojanti upė, žiemą ji užšaldavo, o pavasarį joje kildavo dideli ledonešiai, taigi įsikurti arti upės nebuvo įmanoma. Dabar tokių ledonešių bei potvynių nėra, nes Neris Baltarusijoje užtvenkta.
„Tiesa, dar XX a. pradžioje gyvenimas virė prie Vilnelės. Tymo kvartale, prie Užupio kūrėsi pramonė, gyveno žmonės, buvo net viešnamių. Sovietmečiu viskas buvo tiesiog nugriauta“, – pasakoja vyriausias sostinės architektas.
M.Pakalnis sako, kad dabar daroma viskas, kad krantinė taptų kuo patrauklesnė vilniečiams. Prieš porą metų buvo atnaujinta žemutinė krantinės dalis, pradėta šlaitų ir viršutinės krantinės terasos rekonstrukcija, tikimasi, kad iki 2019 m. pabaigos krantinė pasitiks vilniečius ir miesto svečius visiškai atsinaujinusi.
„Tačiau kalbant apie statybas prie vandens, vėl kyla konfliktas tarp gamtinio aplinkos saugojimo ir miesto plėtros. Gamtininkai teigia, kad upė turi likti kuo labiau gamtiškoje aplinkoje, kad vyktų mažesnė urbanistinė invazija šalia bet kokių vandenų. Todėl turbūt geriausias sprendimas būtų pasirinkimo įvairovė – vienas vietas palei Nerį palikti labiau gamtines, kitas kiek urbanizuoti. Vienas tokių urbanizavimo pavyzdžių – Architektūros parko Paupyje projektas“, – sako M.Pakalnis.
Jis ragina atkreipti dėmesį, kad Neris – ypatingas miesto kompozicinis elementas, skiriantis Vilnių į dvi dalis. Kairiajame Neries krante – istorinis miestas, o dešiniajame kuriasi naujasis miesto centras ir naujoji architektūra. Todėl besikeičiančiame mieste svarbu išsaugoti balansą ir dermę tarp senos ir naujos architektūros. Tai ypač svarbu kai kalbame apie aukštybinius pastatus.
Neris – ypatingas miesto kompozicinis elementas, skiriantis Vilnių į dvi dalis.
Dar XX a. septintajame dešimtmetyje buvo atrastas dėsningumas, kad istorinės Vilniaus vertikalės – bažnyčių bokštai – grupuojasi į architektūrines kalvas, tarsi atkartojančias apie miestą esančias žaliąsias kalvas.
Ir jau tada buvo pasiūlyta ir pradėta realizuoti nauja aukštybinių pastatų kalva Šnipiškėse, kilometrą nutolusi tiek nuo Gedimino kalno, tiek nuo Šeškinės šlaitų. Tokiu būdu išvengiama neigiamo poveikio ir senamiesčiui, ir kraštovaizdžiui.
„Gerai, kad aukštybiniai pastatai neišplito, kaip daugelyje Europos miestų, o susikoncentravo dešiniajame Neries krante. Taip nutolus nuo senamiesčio yra gera vieta formuoti vertikalios raiškos dvidešimt pirmo amžiaus miestą“, – aiškina M.Pakalnis. Ir sako, kad Vilnius pasaulio paveldo sąraše yra kaip besikeičiantis ir besivystantis istorinis miestas, o ne miestas muziejus.
Priemiesčių plėtra. Kada sustosime?
Tiesa, Vilnius turi dar vieną iššūkį, ne tik senų daugiabučių rajonus. Tai chaotiška priemiesčių plėtra.
Pasak M.Pakalnio taip atsitiko, nes individualių namų labai trūko – sovietmečiu jų statyti nebuvo leidžiama, o daug žmonių būtent juose norėjo apsigyventi. Vos tik atsiradus galimybėms daugelis ėmė juos statytis. Tačiau adekvačių lėšų tokio mąsto infrastruktūros plėtrai nebuvo.
„Kartais tikrai pigiau pasistatyti namą, ypač sodų teritorijose, nei pirkti butą. Ir daugeliui tai irgi svarbus argumentas. Jei kas ir uždraustų tokias statybas, tai žmonės kraustytųsi į Vilniaus ar Trakų rajonus ir taip miestas plėstųsi dar labiau, – sako M.Pakalnis ir įvardija dar vieną tokios plėtros priežastį, – žemė apie miestą gražinta pagal žemėtvarkos projektus, sklypai nepritaikyti statyboms, o prievolės juos konsoliduoti nėra. Įmonės, kurios galėtų vystyti didelius individualių namų kvartalų projektus su visa infrastruktūra, negali konkuruoti su ūkio būdu dirbančiais pavieniais statytojais. Ten, kur buvo parengti detalieji planai – kvartaluose šiauriau Santariškių ar šiaurinėje Pilaitės dalyje, situacija geresnė – palikta vieta socialinei infrastruktūrai, viešosioms erdvėms ir želdynams. Tiesa, ir šios teritorijos Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu gražinamos buvusiems savininkas, ir miestas, už visų miestiečių pinigus turi jas vėl paimti visuomenės poreikiams.“
Kompaktiškas gyvenimas yra ekologiškas gyvenimas.
Pasak jo, žmonių noras turėti savo individulius namus suformavo tokią situaciją, nuo kurios kenčia visa Rytų Europa: „Jei tokia tendencija išliks – apie 2040 metus jau apie 70 proc. visų statomų būstų bus vienbučiuose namuose ir mums tiesiog pritrūks teritorijos. Kartu didės kamščiai, infrastruktūros trūkumo iššūkiai. Todėl tokiam plėtros būdui turime pasiūlyti patrauklią alternatyvą, sudarydami galimybes pastatyti ir įsigyti ar išsinuomoti būstą mieste už prieinamą kainą.“
M.Pakalnis sako, kad daug projektų pačiame mieste stabdomi dėl nesutarimų su valstybinėmis institucijomis. Juk miesto interesas – pateikti kuo daugiau kokybiško būsto gerose vietose, su greta esančiomis viešosiomis erdvėmis, socialine ir inžinerine infrastruktūra. Ir tokių vietų Vilniuje yra – apie 500 ha pačiame mieste, kur vietoje buvusių nebeveikiančių pramonės įmonių, sandėlių galima plėtoti gyvenamųjų namų, biurų kvartalus. Tačiau ginčai tarp valstybės institucijų, konfliktai su bendruomenėmis, kompleksinio mąstymo, o kartais ir atsakomybės nebuvimas stabdo šiuos miesto atsinaujinimo procesus.
„Vilnių prasminga lyginti su Viena. Abu miestai vienodo ploto – 400 kv kilometrų, tiek pat procentų teritorijos užstatyta, tik Vienoje gyvena 3 kartus daugiau žmonių. Ir negalima Vienos apibūdinti kaip tamsaus, nepatogaus, perkrauto miesto“, – apie tvarią miesto plėtrą sako M.Pakalnis.
Jis pagailestauja, kad kone kiekvienas naujas projektas mieste sutinkamas su baisia kritika: „Daug kas vis dar įsitikinęs, kad miesto tankėjimas, žmonių koncentracija yra blogai. Ir iš tiesų, kai, pavyzdžiui, Žvėryne, vietoje nedidelio seno namelio statomas 4, 5 ar 6 aukštų daugiabutis, padaugėja kaimynų, automobilių, lieka mažiau erdvės, galbūt per langą vietoj gražaus vaizdo dabar matomas kaimyninio namo fasadas. Tačiau miesto tankėjimas turi ir kitą pusę – ten, kur didesnis žmonių tankumas, atsiranda ir paslaugų koncentracija, viešos erdvės tampa gyvybingesnės, daugiau lėšų lieka tvarkyti želdynus, parkus, efektyviau veikia viešasis transportas.“
Pasak pašnekovo, miesto išsklidimas reiškia, kad brangsta infrastruktūra, ne tokios palankios sąlygos smulkiajam verslui, juk priemiestyje kažin ar pavyks atidaryti pelningai veikiančią kavinę ar kepyklėlę, o štai Žvėryne ar Šnipiškėse – taip.
Kompaktiškas gyvenimas yra ekologiškas gyvenimas, nes kompaktiškas miestas neužima didelių teritorijų, mažesnis keliavimo automobiliu poreikis, todėl negaištama laiko kamščiuose ir neteršiamas oras, viskas arčiau, patogiau.
„Kiekvienoje epochoje žmonės skirtingai suvokė, kas yra kokybiškas gyvenimas. Jei iš daugiabučių žmonės bėgo į priemiesčius, tai dabar vis daugėja norinčių gyventi mieste, tačiau kokybiškame, moderniame būste, – sako M.Pakalnis ir pasidžiaugia, kad miestiečių gyvenimo kokybė tikrai gerėja, – 1996 metais Vilniuje vienam gyventojui teko 16kv m būsto ploto, dabar jau virš 30. Taip artėjame link europietiškos gyvenimo kokybės. Labai svarbu, kad šį būsto sektoriaus augimą lydėtų ir viešųjų erdvių, susisiekimo, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtra. Tai ir yra vienas iš pagrindinių dabarties uždavinių savivaldybei. O pagrindinius miesto plėtros iššūkius artimiausiems dešimtmečiams sprendžia bebaigiamas rengti Vilniaus miesto bendrasis planas“
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.
Na, o mes visus pasiilgusius pavasario Vilniuje kviečiame pasigrožėti vasariškais sostinės vaizdais palei Nerį:
