Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius: programa neatsako į svarbiausią klausimą
„Bus labai sudėtinga, nes ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija, Bulgarija, Rumunija turi panašias problemas, nė viena nerado veiksmingų priemonių. Emigracijai sustabdyti reikia ekonominių stebuklų, o „valstiečiai“ nėra burtininkai. Jie daug dėmesio skiria menkiems atlyginimams, socialinei atskirčiai, skurdui. Bet kaip jie galės didinti gerovę, kai nėra didelių tikimybių, kad ūkis smarkiai augs, o dar tuo pačiu metu daug pinigų skiriame gynybai?
Programoje yra gražių šūkių, kad reikia pereiti nuo globalios Lietuvos iki lokalios Lietuvos, reikia visų susitarimo, kad geriausia vieta gyventi turėtų tapti Lietuva.
Bet kaip tą padarysi? Konkrečių pasiūlymų nėra daug. Kalbama apie progresinių mokesčių įvedimą, bet neaišku kada ir ar tai priims visuomenė. Sakoma, kad turėtų būti nacionalinis partijų ir verslo susitarimas dėl atlyginimų didinimo, bet ar tas susitarimas bus privalomas, ar čia tik pasitikima gera valia? O gera valia yra labai ribota. Geras dalykas programoje yra suteikti daugiau laisvių profsąjungoms, nes tai viena tų retų priemonių, kuri gali padėti perskirstyti turtą.
Šalia kovos su skurdu daug dėmesio skiriama regionų atgaivinimui. Jie nori sumažinti nedarbo lygį iki 5 proc. iki 2020 metų. Labai abejoju, kad toks dalykas gali suveikti. Sakoma, kad reikia padaryti kaimą patrauklų užsienio investicijoms. Bet kaip tu tą padarysi, kai labiausiai kvalifikuota darbo jėga yra Vilniuje ir apylinkėse, kur yra studentai? Be to, abejoju, ar savivaldybės turi teisę, kaip Amerikos valstijos, teikti visokių ūkinių ir finansinių lengvatų firmoms, kurios įkuria gamyklas.
Programoje numatyta, kad reikia duoti lengvatų žmonėms, kurie nori įsigyti būstą ne didmiesčiuose, bet kaime. Čia kovojama prieš vėją. Jau 100 metų žmonės migruoja iš kaimų į miestus, o dabar sulig Europos Sąjunga migruoja iš savo kaimų į kitų šalių didmiesčius ir nemanau, kad tai galima sustabdyti.
Sutinku, kad jie atkreipia dėmesį į švietimo svarbą. Neblogas pasiūlymas, kad valstybė suteiktų stipendijas studijuoti užsienyje ir tie, kurie baigė mokslus, kuriam laikui privalo grįžti dirbti į Lietuvą. Bet dabar kartą išvažiavę, ar jie vėl neemigruos, kai kitur algos didesnės, materialinės sąlygos geresnės? Galų gale, programoje nėra atsakytas esminis klausimas. Gali kalbėti apie švietimą, regioninę politiką, atskirties ir skurdo mažinimą, bet faktiškai yra taip: Lietuvoje gyvens tie, kurie nori gyventi Lietuvoje. Kaip mes galime įtikinti daugiau žmonių to norėti? Šita programa to klausimo neliečia, nors tai labai sudėtingas ir esminis klausimas“.
Anglijoje įsikūrusio Bato universiteto lektorius Ainius Lašas: ketverių metų neužtenka
„Per ketverius metus tokie daugialypiai procesai kaip emigracija nesisprendžia. Geriausiu atveju galima padėti tam tikrą pamatą emigracijos suvaldymui ir koregavimui. Dabartinė emigracijos banga yra įgavusi savaiminę inerciją, nes yra susiformavę didžiuliai traukos taškai užsienyje. Be to, dar ilgai išliks ryškūs ekonominio gerovės skirtumai tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių, kas gerokai apsunkina „pažabojimo“ uždavinį.
Vyriausybės programoje gausu įvairiausio pobūdžio priemonių, kurios vienaip ar kitaip gali prisidėti prie emigracijos procesų valdymo. Daug ir gražiai kalbama apie švietimo srities stiprinimą, apie ekonominio konkurencingumo didinimą, apie pagalbą jaunoms šeimoms, apie investicijas į regionus...
Iš pirmo žvilgsnio tai nuteikia maloniai, bet, kaip žinia, „velnias“ slypi šių pažadų įgyvendinimo detalėse. O jų programoje nėra daug. Vietoje to randame daug aptakių ir patraukliai skambančių frazių. Taigi norėčiau palaukti konkretesnių žingsnių prieš darant išsamesnes išvadas“.
Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas profesorius Mindaugas Jurkynas: priemonių yra, bet lengva nebus
„Tai priklausys nuo Vyriausybės programos įgyvendinimo rezultatų. Tol, kol socialinio ir ekonominio išsivystymo lygis Europos Sąjungoje bus apčiuopiamai skirtingas, tol bus traukos galimybė vykti į tas šalis, kur ekonominiai, socialiniai ir socialinio teisingumo standartai yra aukštesni.
Vyriausybė yra numačiusi ir mažų atlyginimų, ir nedarbo mažinimo, ir verslumo kaimuose problemų sprendimą, ir jaunų šeimų iki 35 metų būsto įsigijimo lengvinimo priemones, bet konkrečiai tos priemonės nenurodytos, tik gairės. Jeigu finansiniai ištekliai bus skiriami tam, natūralu, kad tos socialinės ir ekonominės sąlygos pagerės. O ekonomikoje pagrindinis klausimas - iš kur tuos pinigus paimti? Pinigus galima paimti tik perskirstant nuo turtingesnių ar uždirbančių daugiau mažiau uždirbantiems, o kitas būdas yra skolintis.
Bet jeigu, tarkime, ekonomika kils ir įplaukos į biudžetą didės, tai tokiu atveju bus prioritetų klausimas, ką finansuoti. Ir jeigu emigracija bus numeris vienas ir bus skiriami pinigai toms Vyriausybės numatytoms priemonėms, tada pažiūrėsime, ar to pakanka. Nes vis tiek nepermušime nei vokiečių, nei britų ar švedų standartų. Bet pamatysime, ar to pakaktų Lietuvoje, kad pažabotumėme emigraciją. Žinant tuos skirtumus, lengva nebus“.
Vilniaus universiteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas profesorius Romas Lazutka: ne viskas priklauso nuo Vyriausybės
„Tiesiogiai atsakyti negalima. Skaitant programą, matyti daug priemonių, bet tiesioginis jų poveikis emigracijai neaiškus. Suprantama, kad emigracijai nėra vienintelio vaisto. Reikia, kad tiesiog šalyje gerėtų padėtis. Vyriausybės programoje yra siekių didinti gyventojų pajamas, atlyginimus, reformuoti mokesčių sistemą, regioninę politiką. Bet kaip ir kitų Vyriausybių programose, kai kurie dalykai įvardijami konkretesni, o kai kurie išreikšti kaip ketinimai ar siekiai.
Ryšį tarp padėtį gerinančių priemonių ir emigracijos labai sunku nustatyti. Mes, ekonomistai, turime paprastai tokį pasakymą, kad ekonomikoje viskas yra susiję. Kad ir, pavyzdžiui, netekėjusių merginų skaičius yra susijęs su dobilų derlingumu per jų turimas kates, kurios gaudo peles. Bet kiekybiškai tą įvertinti tikrovėje yra pernelyg sudėtinga, kad būtų įmanoma taip viską kiekybiškai išreikšti ir suskaičiuoti priklausomybes.
Be to, nereikia atsiriboti ir nuo kitų veiksnių, kurie nepriklauso nuo mūsų Vyriausybės. Dabar žmonės aktyviau gali išvažiuoti ir dėl „Brexit“, o tai nepriklauso nuo Lietuvos. Jie įvažiuoja į Jungtinę Karalystę, kol dar galima. Taip pat euro įvedimas ir kainų padidėjimas. Tos kainos gali padidėti dar labiau ir mūsų Vyriausybė kainų kontrolėje nelabai ką gali. Euras yra ne mūsų banko kontroliuojama valiuta ir todėl kovoje su infliacija mūsų valdžios galimybės yra labai ribotos“.
