Jau kone mėnesį Turgaus gatvėje netoli Jono kalnelio dirbantys archeologai atidengė apie 400 kv. metrų plotą. Jį ištyrinėti ketinama iki spalio vidurio. Darbų laukia ir daugiau – ketinama atverti likusius 200 kv. metrų. Archeologai atidengė pamatus ir kiek žemiau jų. Siekiama išsiaiškinti, kokia gi senųjų bažnyčios pamatų būklė, konstruktoriai įvertins, ar ant jų galės iškilti planuojama atstatyti Jono bažnyčia. Svarbūs ir radiniai, padėsiantys nusipiešti, kaip kadaise atrodė buvusios bažnyčios vidus. Archeologai siekia surinkti kiek įmanoma daugiau architektūrinės apdailos, tiek interjero, tiek eksterjero, detalių, kurios leistų atstatant bažnyčią pritaikyti tam tikrus sprendinius.
„Ilgai svarstėm, kiek liko po II pasaulinio karo nugriautos bažnyčios. Rezultatai iš archeologinės pusės tokie ne itin džiuginantys, galvojant apie atstatymą. Išliko tik bažnyčios pamatai. Nugriovus bažnyčią per II pasaulinį karą ir ją galutinai demontavus, 1946–1947 metais buvo beveik viskas niveliuota, nurinktos architektūrinės detalės, liko tik pamatai“, – pasakojo tyrinėjimams vadovaujanti archeologė Raimonda Nabažaitė.
Tyrinėjant pavyko nustatyti skirtingą pamatų lygį, pastebėta, jog jie išjudinti, tam tikroje vietoje susidariusi didelė ertmė, kuri tvarkant suniokotos bažnyčios vietą buvo užpilta plytomis ir statybine medžiaga. Tiriant kadaise stovėjusio bažnyčios bokšto dalį, dar kartą pasitvirtino duomenys, jog II pasaulinio karo metu bokštas buvo susprogdintas.
Prieš karą stovėjusi bažnyčia buvo iškilusi ant senųjų pamatų. Archeologams pavyko atverti erdves, kurios byloja apie Jono bažnyčios gyvavimą nuo 1706 iki 1854 metų didžiojo miesto gaisro.
Daiktų, suteikiančių informacijos apie tai, kaip bažnyčia atrodė iki gaisro, rasta labai nedaug. Tiesa, archeologai yra atidengę apie 1–1,7 metro gylį po žeme. Kultūriniai sluoksniai gali siekti ir 3,5 metro po žeme, tačiau archeologai vadovaujasi taisykle – jei gali nekasti, nekask. Juolab kad aptikta ir kapų palaikų. Norima išlaikyti šios vietos sakralumą.
Apžiūrinėjant atidengtą plotą R.Nabažaitė pasakojo išvydusi dviejų gana gerai išlikusių vidinių kolonų vietą. Jos svarbios siekiant nustatyti, kur buvo bažnyčios grindų lygis. Bene labiausiai nudžiuginęs radinys – šildymo sistemos įrenginys.
„Didžiausias mūsų atradimas – 1925 metais pastatytas bažnyčios šildymo sistemos įrenginys. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad dujinis šildymas tais metais buvo pakeistas cirkuliuojančiu oro šildymu. Aptikome apskritą inžinerinį įrenginį su grindyse sumontuotu kanalu ir metalinėmis grotelėmis. Kaip ši sistema veikė, dar sunku spręsti, tai dar teks aiškintis", – pasakojo archeologė. Atidengus likusį dar netyrinėtą plotą, manoma, bus atrasta ir antroji analogiška šio įrengimo dalis.
Smulkių radinių negausu
Prieš keletą metų su kolegomis tyrinėdama palei Danę stovėjusios 16–17 amžiaus buvusios vokiškos bažnyčios vietą R. Nabažaitė ten su kolegomis aptikusi per 30 tūkst. radinių.
„Ten buvo klodai įvairios informacijos, tai dar laukia savo publikacijos. Atidengę gana didelį plotą čia, turime mažai radinių, daug sunaikintos dalies, tai nėra informatyvus objektas kol kas“, – sakė archeologė.
Vykdant kasinėjimus jai teko pabendrauti su vietiniais, kurie tuo metu buvo vaikai ir šioje vietoje žaidė. Turima liudijimų, jog vietiniai sugriautos bažnyčios statybinius likučius iš čia išsinešiojo savo reikmėms.
„Liko tikrai mažai, kas susiję su ikikarinės bažnyčios pastatymu – viena grindų plytelės detalė, interjero elementas, lango apvadas. Esame atradę 1931 metais vestos elektros laidą, kažkaip pasidžiaugėm, kad ir nedidelis radinėlis. Skalūninės dangos, kuri rodytų, kad po didžiojo gaisro ikikarinė bažnyčia buvo su visai kita stogo danga nei iki tol. Tyrimais pavyko aptikti ir didžiojo miesto gaisro 1854 metų liekanas. Bažnyčios viduje, žemiau grindų lygio buvo iškastos tam tikros duobės ir supilti kažkokie likučiai, esame atradę daug čerpių, stogo dangos, bažnyčios plytų, kurios atitinka pamatuose esančias plytas, o daugiau tokių įdomesnių radinių nėra“, – pasakojo archeologė.
Esame atradę 1931 metais vestos elektros laidą, kažkaip pasidžiaugėm, kad ir nedidelis radinėlis.
Po grindimis aptikta 18 amžiaus antros pusės monetų, su buitimi susijusių radinių – keramikos, koklių, tačiau šie radiniai, išskyrus monetas, nėra susiję su bažnyčios gyvavimo laikotarpiu. Turima žinių, jog 18 amžiuje statant bažnyčios pamatus buvo užpilta atvežtinio grunto. Jis sukėlė paviršių po 1678 metų gaisro.
„Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bažnyčios pamatuose yra pakankamai didelės plytos ir iš istorinių šaltinių žinome, kad pamatai mūryti iš akmenų, plytų ir Gotlando kalkių. Tos plytos pagal matmenis būtų 16–17 amžiaus, nors bažnyčia statyta 1706 metais po didžiojo miesto gaisro. Kadangi teko dalyvauti tiriant 16–17 amžiaus vokišką bažnyčią, tikėtina, kad tos plytos atkeliavo iš pirmos bažnyčios. Anuomet kasinėjant taip pat buvo aptiktas tik pamatų lygmuo ir visiškai be sienų likučių, kas rodytų, kad plytos buvo išrinktos ir panaudotos šitos bažnyčios statybai“, – pasakojo žinovė.
