– Kokie yra pagrindiniai korupciniai iššūkiai kasdieniame architektų darbe šiandien?
– Jautriausia sritis – projektų derinimas. Tai yra labai išpūsta procedūra šiandieninėje Lietuvoje ir ji trunka 15 kartų ilgiau nei sovietmečiu ir 50 kartų ilgiau nei projektų derinimas tarpukaryje.
– Kiek laiko tai užtrunka?
– Kartais gali užtrukti metus ir ilgiau. Kartais užtrunka tol, kol nesuveikia koks nors motyvuojantis svertas. Projektų derinimo klampumas yra pasiekęs tokią ribą, kad kartais atrodo, jog apskritai jis naudingas tik pačiam derinimo aparatui. Projektų kokybė iš esmės negerėja, projektų apimtys auga kiekvienais metais, reikalavimų daugėja, projektavimas brangsta, o kokybė, kaip mes matome iš pastatytų objektų, negerėja.
– Minėjote motyvuojančius svertus. Kas tai yra?
Jautriausia sritis – projektų derinimas. Tai yra labai išpūsta procedūra šiandieninėje Lietuvoje ir ji trunka 15 kartų ilgiau nei sovietmečiu ir 50 kartų ilgiau nei projektų derinimas tarpukaryje.
– Tai yra visoks kūrybiškas derinančių instancijų motyvavimas. Šiandieninėje Lietuvoje geras architektas yra ne tas, kuris moka suprojektuoti gražų, funkcionalų ir originalų pastatą, o tas, kuris moka suderinti projektą.
– Ar mes kalbame apie neoficialius atsilyginimus, pavyzdžiui, valstybės tarnautojams?
– Čia labai švelniai pasakyta.
Neseniai vyriausiasis Palangos architektas pripažintas ėmęs 3 tūkst. Lt kyšį už darbą, kurį ir taip privalo atlikti.
Rimti proceso dalyviai, išgirdę šią sumą, turbūt leiptų juokais ir išvadintų vargšą pienburniu. Žodžiu, projektų derinimas yra Lietuvos vėžys.
– Ar galėtumėte išskirti ir kitus etapus, kurie taip pat yra jautrūs korupcinėms rizikoms?
– Iš principo nelabai. Arba tai yra tokios smulkmenos – tarkim, specialiųjų architektūrinių reikalavimų vykdymas kartais užima laiko, bet ir visame civilizuotame pasaulyje tie dalykai užtrunka.
Labai dažnai šiandieninėje Lietuvoje jie tiesiog „atsitinka“. Jie neišauga kaip natūralus architektūrinis, socialinis poreikis – tai yra įvairių interesų kovoje nukritusios architektūrinės bombos.
Svarbiausia, kad nėra jokios atskaitomybės už realizuotus projektus. Jeigu derinančios instancijos neaiškiais motyvais praleidžia vieną ar kitą projektą ir vėliau paaiškėja, kad vis dėlto pastatas yra nevykęs, pas mus daugeliu atveju tai yra užglaistoma. Labai retai nevykęs, per didelis, ne toje vietoje pastatytas pastatas užtraukia atsakomybę derinančioms ir projektavusioms institucijoms.
– Ar dažnai pasitaiko, kad pastatai, kurie atsiranda miestuose, būna netinkami?
– Labai dažnai šiandieninėje Lietuvoje jie tiesiog „atsitinka“. Jie neišauga kaip natūralus architektūrinis, socialinis poreikis – tai yra įvairių interesų kovoje nukritusios architektūrinės bombos. Kita vertus, labai dažnai mūsų savivaldybė visiškai neatstovauja viešam interesui. Galime prisiminti Kaune prie Santakos suprojektuotą milžinišką, maždaug 11 hektarų, teritoriją prieš trejus metus. Kai architektūrinės tarybos metu buvo klausiama miesto mero, ar tikrai tokioje teritorijoje, kur, kaip planuojama, gyvens keliolika tūkstančių žmonių, nereikės nė vienos mokyklos, nė vieno darželio, nė vieno kultūrinio objekto ir taip toliau, buvo pasakyta, kad ne, miestas tokių poreikių neturi.
Niekas net nekrūptelėjo, kai visa Lietuva buvo išfarširuota stambiais prekybos centrais visiškai nedideliuose miestuose užmušant bet kokią galimybę turėti privačios prekybos.
– Sugrįžkime prie atsakomybės. Ko reikėtų, kad ji atsirastų?
– Architektai yra nieko nelemiantis arba kartais net viešai ignoruojamas balsas. Architektūros įstatymas, apie kurį yra kalbama apie penkiolika metų, net nėra aktualių įstatymų sąraše. Rimtesni lygiaverčiai debatai su Aplinkos ministerija apskritai nevyksta ir niekad nevyko. Buvo pradėta kalbėtis ir konsultuotis su Kultūros ministerija, kuomet ministras buvo Arūnas Gelūnas, bet pasikeitus ministrams viskas nutrūko.
Kai architektūrinės tarybos metu buvo klausiama Kauno mero, ar tikrai tokioje teritorijoje, kur, kaip planuojama, gyvens keliolika tūkstančių žmonių, nereikės nė vienos mokyklos, nė vieno darželio, nė vieno kultūrinio objekto ir taip toliau, buvo pasakyta, kad ne, miestas tokių poreikių neturi.
Ūkio, galima sakyti, rimtai niekas nereguliuoja, viskas vyksta savaime. Jeigu kalbėsime apie didžiuosius miestus, na ir ne tik apie didžiuosius, visą architektūrą daro politikai. Nors dažnai miestuose yra vyriausieji miesto architektai, bet tokios pareigybės iš tikrųjų nėra. Jie yra tiesiog eiliniai skyriaus vedėjai. Miestų architektai urbanistinių idėjų turėti nekaitalioti kas pusę metų ar kas porą metų.
– Ar tai reiškia, kad Lietuvoje miestai vystosi chaotiškai?
– Be jokios abejones. Miestai tiesiog „atsitinka“. Jokios raidos, numatytos į ateitį, nėra. Yra vos kelios išimtys.
– O kas būtų tie gerieji pavyzdžiai, kurie nuosekliai, turėdami planą ar strategiją dėl miesto raidos, ją įgyvendina?
– Yra tam tikrų tendencijų, teigiamų apraiškų Birštone. Tai, ką jame lipdo, galbūt nėra visai gerai, bet galima pastebėti supratimą ir žiūrėjimą viena kryptimi. Reikėtų paminėti ir Šventąją. Yra paruoštas techninis projektas, pagal kurį, jeigu tik jis bus realizuotas, Šventosios uostas ir centrinė miestelio dalis įgaus kažkokius civilizuotus bruožus. Tokių netikėtumų kartais įvyksta, bet jie greičiau yra išimtys.
– Prisiminkime kultūros centro „Agila“ konkursą Nidoje. Kiek teko girdėti, architektams nebuvo aišku, kodėl Neringos savivaldybė, gavusi pasiūlymus dėl šio centro projekto ir statybos, nusprendė skelbti naują viešųjų pirkimų konkursą. Kaip vyksta viešieji pirkimai architektūroje?
– Viešieji pirkimai turbūt yra kvailiausia sistema, kuri gali būti pritaikyta kūrybiniam procesui. Kiekvieną kartą, kai tik įvyksta koks nors viešųjų pirkimų principu grįstas konkursas, tai tik skandalas, skandalas, skandalas. Kultūros centras „Agila“ – vienas tokių atvejų. Tuometinis meras Antanas Vinkus ėmėsi brazauskiškos ir nelabai racionaliai suvoktos iniciatyvos: pats konkursas buvo ne iki galo suderintas su Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentu ir laimėjęs projektas niekam netiko. Tas procesas tiesiog dar kartą parodė, kad neįmanoma po vieną gabalėlį durstyti tokį urbanistinį, jautrų audinį kaip Nidos centras.
– Sakote, kad viešieji pirkimai yra visiškai netinkama forma kūrybiniam darbui. Kokią alternatyvą tuomet matytumėte?
Yra tam tikrų tendencijų, teigiamų apraiškų Birštone. Tai, ką jame lipdo, galbūt nėra visai gerai, bet galima pastebėti supratimą ir žiūrėjimą viena kryptimi. Reikėtų paminėti ir Šventąją.
– Tokią, kuria naudojasi daugybė Europos Sąjungos šalių. Estijoje, pavyzdžiui, viešieji pirkimai vykdomi visiškai kitaip. Yra projektas atskirai ir po to pagal tą projektą vykdomi statybų darbų pirkimai.
Kita vertus, pigiausia kaina šioje srityje yra apgaulė. Pasižiūrėkite tarpukario Lietuvos viešuosius pastatus, pavyzdžiui, vidurines ir pradines mokyklas, Kauno klinikas, kitus pastatus, kuriems tuoj bus šimtas metų. Jie vis dar yra Lietuvos šviesuliai, jie yra patvarūs ir stiprūs. Ir pažiūrėkime į šiandieninės Lietuvos viešuosius pastatus – vienadieniai, menkaverčiai, valstybę iš blogiausios pusės reprezentuojantys pastatai.
– Laidoje minėjote Architektūros įstatymą. Kaip jis turėtų būti aktualizuotas?
– Architektūros įstatymas reguliuoja pagrindinius architektūros veikimo ir gyvavimo principus bei taisykles. Jis turėtų tiek gyventojams, tiek investuotojams, tiek pačiai valstybei padėti suprasti, kas yra architektūra, kad tai nėra vien įmantriai blizgantys stiklai ar raityti karnizai. Žmonės turi patirti dvasinį ir funkcinį komfortą: kad teatras būtų teatriškas, mokykla – mokykliška, gyvenamajame name ir rajone būtų patogu gyventi. Tai ypač aktualu kalbant ne tik apie pastatus, bet apie kvartalus, rajonus, miestus.
Dabar architektūros tiesiog nėra. Yra specialūs architektūriniai reikalavimai senamiesčiui, bet daugeliu atvejų architektūros gali nedaryti. Atsitiktiniai dariniai lemia mūsų architektūrą, o tai yra pernelyg mažai. Mes pastatome iki dešimties normalios architektūros pastatų per metus, o Estijoje, pavyzdžiui, pastatoma dešimt kartų daugiau.
