– Ar galėtumėte įvardyti ryškiausias dabartines miestų plėtros, urbanistikos tendencijas? Ko link judama, ko siekiama?
– Šiuolaikinės urbanizacijos siekis – darni miestų plėtra ir tvari statyba. Didelis dėmesys skiriamas ekologiniams aspektams. Kitaip tariant, madingos teorinės koncepcijos grindžiamos tolygiai subalansuotos ir harmoningos visų miestų dalių raidos principais.
Skatintina sąmoningai valdoma plėtra, tinkamas sklypų išdėstymas ir jų panaudojimas, investicijų realizavimas pagal paskirtį tam pritaikytose ir paruoštose vietose. Neveikiančių pramoninių ar kitų neaktualių teritorijų paskirties keitimas naujomis taikant konversijos metodus, nusidėvėjusių pastatų renovacija, senamiesčio tvarkymas ir nuosaikus jo pritaikymas šių dienų poreikiams. Tai reiškia optimalų užstatymo tankumą, racionalų intensyvumą, jaukias viešąsias erdves, šalia jų išdėstytus patogiai ir patraukliai suprojektuotus pastatus ar jų kompleksus, kuriuose turėtų vyrauti daugiafunkciškumas.
Trumpinant atstumus tarp kasdienių interesų taškų, sumažėtų asmeninių automobilių poreikis, kartu ir oro tarša.
Šalia gyvenamųjų namų turėtų būti kuriamos darbo vietos, adekvataus dydžio prekybos ir komercijos centrai, kultūrinės paskirties objektai, poilsio, sveikatingumo arealai ir kt. Trumpinant atstumus tarp kasdienių interesų taškų, sumažėtų asmeninių automobilių poreikis, kartu ir oro tarša. Tai padėtų optimizuoti inžinerinio aprūpinimo sistemas, supaprastintų infrastruktūrą ir atpigintų gyvenimo mieste kaštus.
Miestiečiai galėtų vis dažniau sėsti ant dviračio, pasinaudoti moderniu viešuoju transportu arba tiesiog pasivaikščioti iki reikalingo objekto. Aplinka turėtų būti darni, skirta žmogaus patogumui. Mieste turėtų būti integruoti vaikų darželiai, mokyklos, dienos centrai, sveikatingumo kompleksai ir visi kiti būtini socialiniai objektai. Galbūt šios miestų vystytojų mintys skamba kiek idealistiškai ar net utopiškai, bet visuomet reikia turėti bent jau aiškius siekius, pakylėtus tikslus, suvokti orientyrus ir pagrindinę darbo idėją.
– Kokias klaidas, jei taip galima pavadinti, pavojus įžvelgiate? Kaip galima būtų to išvengti?
– Klysti – žmogiška, tačiau darbų esmė – teisingai pasirinkta veiklos kryptis ir gebėjimas pasitaisyti. Žinoma, architektūros menas, juolab urbanistiniai sprendimai – itin sudėtinga, brangi ir atsakinga kūrybinė veikla. Nepasisekusį pieštuko brūkšnelį popieriuje galima nesunkiai panaikinti, bet kai jis pavirsta gatve, tiltu ar pastatu, kainuojančiu milijonus – trintukas jau nepadės.
Sovietmečiu egzistavusi visuomeninė žemės nuosavybė stabdė ekonominės raidos procesus, tačiau užtikrino bendrą miestų planavimo sistemą. Šiuolaikinės demokratijos principai reikalauja atsižvelgti į kiekvieno asmens interesus ir nuomonę, taigi centralizuoti, kieno nors noru ar valia pagrįsti užmojai tapo neįmanomi. Lietuvai reikalingas esminis strateginis apsisprendimas – ar visa šalis bus vystoma tolygiai, ar energija telksis keliuose miestuose, o gal viskas vyks tik sostinėje.
Pasaulyje gausu įvairių variantų, galima pasimokyti ir pagalvoti, kas mūsų sąlygomis geriau tinka. Skandinavijoje, pavyzdžiui, pasirinktas sinchronizuotas regionų raidos kelias, esminiai mažo ir didelio miestelio gyvenimo skirtumai nežymūs. Kita vertus, Europoje gausu pavyzdžių, kur dominuoja klestinti sostinė, o provincijose tebejuntamas ekonominis atsilikimas.
Šiuolaikinės demokratijos principai reikalauja atsižvelgti į kiekvieno asmens interesus ir nuomonę, taigi centralizuoti, kieno nors noru ar valia pagrįsti užmojai tapo neįmanomi.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo propaguojama regioninė plėtra: pramonė ir gamyba buvo telkiama maždaug penkiuose šalies miestuose, aplink juos formuojant atitinkamą infrastruktūrą. Prieš dvidešimt metų pasikeitus politinei situacijai, atsiradus privatiems interesams ir iniciatyvoms, ši sistema išsibalansavo. Atskirtis šalyje labai išryškėjo, tai ypač matyti išvykus už miestų ribų, lankantis ištuštėjusiose gyvenvietėse, nykstančiuose kaimuose ir t.t. Šis klausimas – labai aktualus ir turi būti sprendžiamas.
– Kaip vertinate Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų Lietuvos miestų vystymąsi? Ar galima jį pavadinti darniu, racionaliu?
– Lietuvos miestai yra įkurti labai sėkmingai parinktose vietovėse. Jų gamtos duotybės yra tokios stiprios ir unikalios, kad net klystant nelengva juos sugadinti... Žinia, per šimtmečius būta visko. Žavimės senamiesčiu, kuris yra labai ilgos, natūralios raidos rezultatas. Negalime konstatuoti, kad tai sukūrė koks nors konkretus urbanistas ar architektas. Stiliai darė įtaką vieni kitiems, keitėsi savininkai, pastatų paskirtys, dirbo daugybė įvairių žmonių, augo kultūriniai sluoksniai ir t.t.
Po karo, vadovaujantis moderniomis planavimo idėjomis, imta rengti miestų ateities projektus, prognozuoti būsimus poreikius, ieškoti optimalių sprendimų. Industrializacijos suteiktas augimo pagreitis vertė veikti operatyviai: kilo nauji pramonės kompleksai, atsirado ištisi gyvenamieji mikrorajonai. Tradicinė miestų raida, kaip ir architektūros išraiška, buvo iš esmės paneigta, modernųjį mąstymą atspindėjo laisvas erdvių planavimas ir funkcionalistinė stilistika, atmetusi istorinį pastatų dekoratyvumą.
Paradoksalu, kad viduramžiais be jokių normatyvų pastatyti senamiesčių butai ir šiandien yra brangesni ir populiaresni, negu pagal visas taisykles suprojektuoti šiuolaikiniai pastatai.
Paradoksalu, kad viduramžiais be jokių normatyvų pastatyti senamiesčių butai ir šiandien yra brangesni ir populiaresni, negu pagal visas taisykles suprojektuoti šiuolaikiniai pastatai. Prieš dvidešimtmetį pasikeitus nuosavybės formoms, miestų raida vėl išsibalansavo. Senoji sistema nebeveikė, o naujoji nebuvo sukurta. Ėmė dominuoti rinkos dėsniai, išryškėjo privačios iniciatyvos, kurios ne visada paisė visuomeninių interesų. Investicijų jėga pranoko planuotojų pastangas.
Verslininkai ėmė ieškoti sklypų, kurie duotų greitą pelną. Padaryta nemažai klaidų, aukštybiniai pastatai išdygo ten, kur nebuvo numatyta miesto vystymo koncepcijose, spontaniškai dėliojami daugiabučiai veržėsi į visus laisvesnius plotus, bendrosios erdvės, neduodančios tiesioginio pelno, tapo niekam neįdomios. Nesukūrus esminės infrastruktūros, išsiplėtė priemiesčių kvartalai.
Šiais laikais dažnai teoriškai kalbama apie mūsų miestų ekstensyvumą, lyginant su Europa, bet nelabai aišku, kaip tai turėtų būti išsprendžiama. Susiformavusio miesto esamos struktūros tankinimas itin subtilus dalykas. Pastarųjų metų euro nuojauta aktyvavo kiekybinį nekilnojamojo turto judėjimą, bet kokybė tarsi vėl nuslydo į antrą planą. Demokratijos sąlygomis centralizuotai planuojama miestų raida yra tikrai nelengvai įgyvendinama. Tam reikalingi labai motyvuoti, profesionaliai parengti sprendimai, aiškūs įstatymai, stipri politinė valia, susiformavusios darbo tradicijos ir visuomenės brandus sąmoningumas.
– Jūs matote daugybę jaunųjų architektų. Jūsų galva, ar jie suvokia būsimo darbo atsakomybę? Juk jų darbas – piešti miesto veidą.
– Nors niekada nebuvau nutraukęs praktinės projektavimo veiklos, tačiau per 26 pedagoginio darbo metus mačiau daug studentų ir jaunųjų architektų Lietuvoje ir užsienyje. Nemažai gabių jaunuolių renkasi šią kūrybinę profesiją. Suprantant populiarumo vertę, priimama daug pirmakursių. Architektūros studijų metu įgyjami gebėjimai ir įgūdžiai yra tikrai platūs ir universalūs, absolventai dirba įvairiausiose sferose, tačiau mūsų rinkai tokio skaičiaus specialistų yra per daug. Šalies ekonomika nėra tokia galinga, kad būtų galima vienu metu rengti daugybę projektų.
Industrinių gaminių įsigijimo metodai aklai pritaikyti intelektualinei veiklai, taigi „pigiausi“ projektai vieną dieną gali tapti visuomenei itin brangūs...
Lietuvoje veikia ir kitų šalių projektavimo įmonės. Konkurencija pasiekė tokį lygį, kad dabar jau projektuojama bet kas už bet kokią kainą. Turint galvoje didėjančius reikalavimus ir darbo sudėtingumą, jau galima įsivaizduoti kur link krypsta šie procesai. Industrinių gaminių įsigijimo metodai aklai pritaikyti intelektualinei veiklai, taigi „pigiausi“ projektai vieną dieną gali tapti visuomenei itin brangūs... Kas bus vėliau – niekam neįdomu, pinigėlių, atseit, šiuo momentu kiek susitaupo.
Projektavimas tesudaro kelis būsimos sąmatos nuošimčius, tačiau jau šiame etape klojami esminiai būsimų sprendimų ir rezultatų pagrindai. Statybos metu visa tai tiesiog įgauna materialų pavidalą. Studentams diegiama darbo atsakomybės samprata, jie mokomi daug ir sunkiai dirbti. Kyla klausimas: ar visa tai jie pritaikys gyvenime, kai investuotojai pareikalaus sukurti projektą, kuris būtų paprastai ir pigiai realizuojamas per kuo trumpesnį laiką ir dar kelis kartus atsipirktų? Architektui, nesutinkančiam su tokia padėtimi, dažniausiai telieka vienintelė teisė – atsisakyti darbo. Būsimo kūrinio meninė vertė mažai kam įdomi, nes ji nelengvai suvokiama. Kaip atrodys „pigiu makiažu padengtas miesto veidas“?
– Kiek ir kaip architektūra susijusi su aplinkosauga, ar architektai daug dėmesio kreipia į šį aspektą?
– Architektūra yra neatsiejama aplinkos dalis. Kūrybos metu neįmanoma nevertinti gamtos, kultūros paveldo ir viso konteksto plačiąja prasme. Lietuva turi senas statybos tradicijas, didžiuojamės įvairiapusišku ir vertingu pasaulinio lygio paveldu (Vilniaus ir kiti senamiesčiai, Neringos, Kernavės kraštovaizdžiai), taigi ir naujieji sprendimai turėtų būti adekvataus lygio.
Praeityje svarbiausi objektai (šventovės, dvarai ir pan.) būdavo statomi gražiausiose vietose. Statinys, kuriam būdavo skiriamas ypatingas dėmesys bei adekvačios lėšos, natūraliai papildydavo puikų gamtos peizažą. Dabar, verslui dažniausiai siekiant tik ekonominės naudos, neįdedant jokių papildomų pastangų, taupant kiekviename žingsnyje, objektai nebeatitinka pasirinkto konteksto vertės.
Nerimą kelia savanaudiška investuotojų pozicija, kai stengiamasi verslui panaudoti „atsiveriančius vaizdus“ į kokią nors vertybę, tačiau visiškai negalvojama, kaip tai atrodys iš vertybės žvelgiant atgal į naująją statybą?
Natūralu, kad po įvykusių nesėkmių ir visuomenės nepasitenkinimo draudimai dar labiau griežtėja. Ieškoma oficialių kraštutinių išeičių stengiantis „unifikuoti“, iš anksto apriboti ar vizualiai „pasendinti“ šiuolaikinius kūrybinius sprendimus, tarsi emociškai grįžti į praėjusius romantizuojamus laikus. Nerimą kelia savanaudiška investuotojų pozicija, kai stengiamasi verslui panaudoti „atsiveriančius vaizdus“ į kokią nors vertybę, tačiau visiškai negalvojama, kaip tai atrodys iš vertybės žvelgiant atgal į naująją statybą?
Pasaulio miestuose mažinamas transportas, net ardomos magistralės, kuriamos gamtos oazės žmonių poilsiui, visais būdais kovojama su kietųjų dalelių oro tarša. Pas mus – atvirkščiai – mąstoma, kaip miesto centre susiformavusį didžiulį žalią plotą užkloti reprezentacine akmens danga. Draudimai ar agresyvus elgesys iš bet kurios pusės nieko neduos, bet sukurs dar didesnę konfrontaciją ir kraštutinių priemonių paieškas. Itin trapus Lietuvos kontekstas (koks jis bebūtų – gamtinė aplinka ar žmogaus sukurtas paveldas), reikalauja specifinio, atidaus požiūrio ir diskretiškų sprendimų.
Aplinkosaugininkai pabrėžia, kokia svarbi yra racionali ir darni miestų plėtra. Su atitinkamomis institucijomis ir specialistais nesuderintas miestų vystymas gali padaryti žalos aplinkinėms teritorijoms, įvairiais būdais saugomiems objektams ir kultūros paveldui. Chaotiška miestų plėtra taip pat daro neigiamą įtaką urbanistinei ir žmonių gyvenimo kokybei.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
