Jis pats ragina neskubėti daryti galutinių išvadų, nes pastatas dar nėra užbaigtas.
– Kad jis nepavykęs galima bus sakyti tada, kad jis bus pabaigas. Dabar namo viršus yra tamsus, apačia – ne, bet ji nebaigta. To padaryti dabar negalima dėl klimatinių sąlygų. Todėl namas tarsi virsta aukštyn kojom: juoda su baltu nedera. Tačiau visas pastatas bus tamsus: pilkas viršus, o apačia – dar tamsesnė. Be to, apačia dar paaukštės, nes atsiras aptvėrimas, gana aukšta tvorelė. Taip atsiras proporcijos. Va tada bus galima sakyti: patinka ar nepatinka.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Filharmonija Hamburge, Vokietijoje |
– Naują pastato veidą formuojate kontrasto principu. Galbūt šiuo atveju tai nebuvo tinkamiausias variantas?
– Kontrasto principas sėkmingai naudojamas užsienyje. Tokius projektus kuria ne šiaip sau architektai, bet pripažinti, pasaulinio lygio architektai, tokie kaip Herzog ir Meuron, pagal kurių projektą Ispanijoje, Madride, rekonstruotas kultūros centras, o Vokietijoje – Hamburgo filharmonija (žr. nuotraukas). Dar vienas kontrasto principu suprojektuoto pastato autorius – Jan Störmer, sukūręs prekybos centrą Hamburge (taip pat žr. nuotraukas). Lietuviams jie irgi, matyt, nepatiktų.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Kultūros centras Ispanijoje |
– Tačiau kodėl būtent kontrastas? Juk gavę užsakytą sukurti pastato rekonstrukciją, buvote pateikę nevieną skirtingą projekto variantą? Tarp jų buvo ir nuosaikesnių, kurie galbūt būtų buvę palankiau įvertinti tiek visuomenės, tiek specialistų.
– Visų pirma aš manau, kad mūsų paveldosaugos sistema ir mūsų požiūris į paminklus bei architektus, dirbančius su jais, yra nepažangus. Kaip buvo Smetonos laikais (prezidento Antano Smetonos – aut.past.), kodėl to meto pastatai tokie gražūs? Todėl, kad, jeigu reikėdavo statyti naują pastatą vietoje nevertingo, tai ir pastatydavo: nuo apačios iki stogo. O šiandien mes neretai bandome išsaugoti nevertingą apačią bet kokia kaina.
Užsienio architektų pavyzdžiai įrodo, kad šitas kelias yra neteisingas: sena reikia ne tik išsaugoti, bet ir derinti su nauja. Tačiau tie pavyzdžiai žinomi aktyvesniems architektams. Aš nemanau, kad bent procentas Kauno žmonių matė tokius pavyzdžius. Turės praeiti nemažai laiko ir galbūt visuomenės nuomonė pasikeis.
– Pastato rekonstrukcija neprasidėjo iš karto. Per tą laiką projektas buvo pristatytas ne vienai institucijai, savo nuomonę išsakė ir Jūsų kolegos, architektai. Ar buvo įsiklausyta pastabas? Kas nulėmė, kad rezultatas, kurį matome dabar, netenkina nei visuomenės, nei specialistų?
– Žinote, iki šiol aš girdėjau, kad tai yra labai gerai, progresyvu. Be to, dar gerokai prieš rengiant šio objekto projektą, buvo padaryta visos Laisvės alėjos kvartalo analizė (akademiko, architekto Algimanto Miškinio – 1995 m.). Šiam, Laisvės alėjos 90 namui, buvo rekomenduotas aukštininimas – maždaug dviem aukštais. Po to daryta dar viena ekspertizė, kurioje A.Miškiniui talkino architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.
Pastato savininkas buvo už mūrinį antstatą, nes toks variantas ekonomiškesnis. Stiklo varža, lyginant su siena, tris kartus mažesnė. Bet KAUET'as pasirinko stiklinį variantą. Man jis priimtinas. Niekas dabar nežino, kaip būtų sutiktas mūrinis
Tai buvo atlikta dar iki detaliojo plano. Atsižvelgę į ekspertų išvadas, parengėme keletą pastato rekonstrukcijos variantų, nes nebuvome garantuoti, kad pavyks įrodyti, jog reikia dviejų aukštų. Juos aptarėme ir su kolegomis architektais, kuriuos vertinu kaip specialistus ir kurių patarimas man brangus. Tai – Evaldas Barzdžiukas, Gintautas Natkevičius, Eugenijus Miliūnas, Algimantas Kančas. Šiuose susitikimuose buvo išsakyta visko – ir kritikos, ir pastabų, ir pritarimo.
– Dėl ko sulaukėte daugiausia kritikos?
– Architekto specialybėje nėra taip: čia blogai, o čia – gerai. Dažniausiai tik atkreipiama, kur ir ką reikėtų tobulinti. Tačiau tuose susitikimuose niekada nebuvo pasakyta, kad pastato negalima didinti. Apjungti sena su nauja velnioniškai sunku. Todėl dažnai lieka tik kontrasto principas. Tą ką ir matome Ispanijoje ir Vokietijoje. Tai man yra pavyzdžiai.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Prekybos centras Hamburge |
Pastato Laisvės alėjoje projektas nebuvo daromas paslapčia. Su juo galėjo susipažinti ir visuomenė, jis buvo pristatytas Kauno architektų ir urbanistų ekspertų tarybai (KAUET). Procesas tęsėsi ne vienerius ir ne dvejus metus: pirmoji ekspertizė atlikta 2004 metais, 2007 metais detaliojo plano svarstymas. Nebuvo taip, kad padarėme projektą, tyliai prastūmėme ir tuomet visi pamatė, kad dangus griūva.
– KAUET atstovai užsimena, jog tuomet jų pritarimo projektas sulaukė vos vieno balso persvara. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog pastato rekonstrukciją pristatėte kartu su viso kvartalo projektu.
– Man svarbu galutinės išvados. O jos buvo „pritarti“. O dėl viso kvartalo projekto mus net gyrė, kad pirmą kartą tai buvo padaryta.
Paveldo objektai yra stresiniai, ypač tiems žmonėms, kurie derina jų projektus. Nuomonių tuomet būna aibė: vieni leidžia griauti, kiti neleidžia. Tame ir yra didžiausia problema. Nėra aiškumo, kaip elgtis su tokiais pastatais. Aš manau taip: jeigu pastatas yra nevertingas, leiskite architektui pačiam nuspręsti, ką daryti. Po to kritikuokite. Dabar sprendžia pradedant ekspertais, KAUET nariai, visuomeninės organizacijos.
 |
| Aliaus Koroliovo/15min.lt nuotr./Pagal V.Juozaičio projektą rekonstruojamas pastatas Kaune, Laisvės alėjoje |
– Kalbant apie konkrečius priekaištus, visuomenę papiktino rekonstrukcijos eigoje dingęs ant pastato buvęs frontonas. Kodėl jo nebeliko?
– Aš savo pirmame variante padariau su juo. Maniau, kad jis turi išlikti, kad stiklas turi iškilti iš namo tokio, koks jis buvo. Tačiau specialistai dėl jo sudarė dvi stovyklas: vieni sakė, kad tai naivu, juokinga, kiti buvo kategoriški ir pasisakė tik už jo išsaugojimą. Prasidėjus statyboms paaiškėjo, kad frontonas laikosi „ant garbės žodžio“. Jį reikėjo nuardyti ir atstatyti naujai. Tai ir buvo padaryta.
Kai kurie paveldosaugininkai buvo užsiminę, kad anksčiau jis buvo nesavo vietoje. Tuomet parengėme pakoreguotą projektą, kuriame frontono nebuvo. Mums jį suderino.
Dėkui už pokalbį.
