Dienraštis rašo, kad kaip prieš kurį laiką Nidoje, kai dabartinė Seimo narė Aurelija Stancikienė dirbo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore ir stengėsi padėti savo motinai įteisinti įsigytą ir nelegaliai suremontuotą garažą su buities patalpomis, dabar Vilniuje vietoj garažo netrukus pradės kilti dviejų butų gyvenamasis namas.
Vilniaus istorijoje, kaip ir Nidoje, ta pati dalyvė – A.Stancikienės motina, taip pat architektė Gražina Juknevičienė.
Nekilnojamojo turto registre sostinės Teatro gatvėje 7-uoju numeriu iki šiol pažymėtas 26 kvadratinių metrų garažas. Jame nėra nei dujų, nei šildymo, nei vandentiekio, nei nuotekų šalinimo sistemos. Tačiau Vilniaus savivaldybės išduotame statybos leidime nurodoma, kad čia bus 325 kvadratinių metrų dviejų butų gyvenamasis namas. Jis bus dviejų aukštų, su mansarda.
Nors šis objektas jau nepriklauso Aurelijos Stancikienės tėvams, neoficialiai kalbinti Vilniaus savivaldybės valdininkai sakė jaučiantys Seimo narės spaudimą.Ir Registrų centro, ir savivaldybės išduotame statybų leidime statinio kadastro numeris yra tas pats. Tačiau, pasak „Lietuvos ryto“, minėtame savivaldybės dokumente nurodoma, jog statybos tipas – rekonstruojamas gyvenamasis namas nekeičiant paskirties. Išeitų, kad ir iki šiol čia buvo ne garažas, o namas.
Aplink garažą sostinės Teatro gatvėje pradėjo kilti tvora. Darbininkai nupjovė į statybvietės teritoriją patekusį medį, o kitų šakas negailestingai nugenėjo. Nors dėl to sulaukta policininkų vizito, pareigūnai nebuvo linkę pernelyg aiškintis istorijos detalių.
Garažas, vietoj kurio netrukus iškils namas, dabar priklauso menkai žinomai bendrovei „Gran-geras“, užsiimančiai nekilnojamojo turto prekyba ir nuoma. Tačiau anksčiau šis statinys priklausė A.Stancikienės tėvams Gražinai ir Vytautui Juknevičiams. Prieš parduodami 1940 metų statinį, jie dokumentus esą sutvarkę taip, jog naujasis savininkas galėtų statytis namą.
Garažo virsmas namu prasidėjo, anot „Lietuvos ryto“, dar 1999-aisiais, kai architektės A.Stancikienė ir G.Juknevičienė parengė Teatro gatvės 7-uoju numeriu pažymėto statinio paminklotvarkos sąlygas. G.Juknevičienė yra dirbusi senamiesčio vyriausiąja architekte.
Vilniaus savivaldybės Kultūros vertybių skyrius neprieštaravo, kad garažas būtų perstatytas ir taptų dviejų aukštų namu su mansarda. Vėliau jau nebuvo sunku projektinius pasiūlymus suderinti minėtame skyriuje ir Kultūros paveldo departamente. Be to, atsirado įpareigojimų net sklypo naudotojui. Jis privalės leisti pakloti per sklypą iškilsiančio namo bendrai naudojamus inžinerinius tinklus. Be to, turės saugoti medį.
„Ši istorija – kaip stebuklinė pasaka. Garažas pavirsta gyvenamuoju namu. Kad ir kur dėl to skųstumeisi, atsakymų nesulauksi“, – stebėjosi gretimo Teatro gatvės namo bendrijos pirmininkas advokatas Algirdas Goštautas.
Sužinojęs, kad vietoj garažo iškils dviejų butų gyvenamasis namas, A.Goštautas neseniai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, Vilniaus savivaldybės vadovus. Iš valdžios įstaigų A.Goštautas sulaukė maždaug vienodų atsakymų: „Jūsų raštai gauti, laukite.“
Vienas Teatro gatvės 7-ojo namo gyventojas dar kovą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti tuo metu dar neprasidėjusių statybų leidimą. Tačiau teismas prašymą atmetė, motyvuodamas, kad statybos leidimo išdavimo teisėtumui nustatyti tai nebūtina.
Gyventojai kreipėsi ir į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, bet pareigūnai atsakė, kad ikiteisminio tyrimo nepradės, kol vyksta bylinėjimasis.
Gyvenamojo namo Teatro gatvėje projektą rengusi bendrovės „Senojo miesto architektai“ direktorė Diana Sabaliauskienė iš pradžių kratėsi atsakomybės, tikindama, kad išduodama statybos leidimą techninę klaidą įvėlė savivaldybė.
„Beveik kiekviename dokumente, kurių gaunu šūsnis, būna privelta klaidų. Tai numeris ne tas, tai vėl kas nors. Valdininkai apkrauti darbais. Todėl ir klysta. O klysti žmogiška“, – aiškino D.Sabaliauskienė, paklausta, kodėl garažo ir gyvenamojo namo kadastro numeris – tas pats.
Architektė dievagojosi informavusi savivaldybę apie klaidą statybos leidime. Tačiau kiek vėliau ji jau kalbėjo kitaip – primygtinai prašė pabrėžti, kad statinio paminklotvarkos sąlygas rengė A.Stancikienė ir G.Juknevičienė.
Nors šis objektas jau nepriklauso A.Stancikienės tėvams, neoficialiai kalbinti Vilniaus savivaldybės valdininkai sakė jaučiantys Seimo narės spaudimą. Bet oficialiai į klausimus, kaip garažas virsta gyvenamuoju namu, savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys taip ir neatsakė.
Tylėjo ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nors ji apie pradėtus darbus informuota.
Pati A.Stancikienė iš pradžių tikino menkai prisimenanti, kad apskritai rengė Teatro gatvės 7-uoju numeriu pažymėto statinio paminklotvarkos sąlygas.
Tačiau vėliau Seimo narė, anot dienraščio, prisiminė netgi gretimo namo ugniasienėje esantį langelį, dėl kurio buvo kilę problemų. Mat lango užstatyti kitu pastatu nevalia. Anot A.Stancikienės, šioje istorijoje nieko neteisėta nėra, nes rengiant detalųjį planą esą buvo numatytas sklypo užstatymas.
Parlamentarė skubėjo patikslinti, kad nagrinėjant gretimybes detalųjį planą rengė ne ji. Bet, anot „Lietuvos ryto“, šį planą rengė „Senojo miesto architektai“ – ta pati bendrovė, kurioje dirba D.Sabaliauskienė, rengusi Teatro gatvės 7-ojo namo projektą.
„Pats garažas nėra vertybė. Jį perstatyti įmanoma. Klausimas kyla tik vienas – kiek įmanoma jį praplėsti“, – samprotavo A.Stancikienė, bet vis dėlto pripažino, kad kitose senamiesčio vietose tokių virsmų negalėtų būti.
