Tokie „deimančiukai“ surinkti į ką tik išleistą Kauno architektūros gidą, kurios vienas iš bendraautorių ir yra kaunietis A.Bružas. Su leidiniu „Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas“ pirmieji susipažins Vilniaus knygų mugės lankytojai, kur jis bus pristatytas leidyklos „Lapas“ stende.
Kalbant apie šią knygą nori nenori prisimeni stereotipiškas Vilniaus ir Kauno lenktynes. Šįkart Kaunas nuo sostinės atsiliko net dešimtmečiu – Vilniaus naujosios architektūros gidas buvo išleistas 2005-aisiais.
Kaunas niekada neprilygs Barselonai, bet įdomios moderniosios architektūros turime.
Pasak A.Bružo, architektams jau nuo tada ėmė kirbėti mintis, jog būtų gerai turėti ir kitų miestų architektūros gidus.
„Kita vertus, dešimties metų pauzė Kaunui davė naudos. Per pastaruosius metus čia pastatyti keletas svarbesnių visuomeninių architektūros statinių. Jie papildė gido šiuolaikinės architektūros dalį, išplėtė tipologinį spektrą“, – kalbėjo pašnekovas.
Knygą ruošė būrys architektų ir mokslininkų. Tai Julija Reklaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Kančienė, Vaidas Petrulis, Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė bei neseniai mirusi Nijolė Lukšionytė-Talvaišienė. Architektūros istorikė, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė užgeso pernai lapkritį.
A.Bružas nesiginčija, jog vertingiausia Kauno architektūros gido dalis – tarpukario modernizmas, kuris yra fenomenas ne vien Lietuvoje, Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje.
„Tačiau ir naujoji Kauno architektūra yra įdomi. Tiesiog, kad tai suprastume, turi praeiti šiek tiek laiko“, – sakė architektūrologas.
Kišeninis miesto vadovas
Gidas pateikia koncentruotą plačiajai visuomenei suprantamą informaciją apie ryškesnius tarpukario, sovietmečio ir šiuolaikinės architektūros objektus Kaune. Leidinyje taip pat galima rasti trumpas laikotarpių architektūros bei kultūrinio konteksto apžvalgas.
„Svarbiausias jo ir panašių leidinių privalumas, kad juose nurodyti ne vien pastatų autoriai, bet ir tikslūs adresai ir net jų vietos žemėlapyje.
Taigi norimus pastatus galima susirasti savarankiškai, juos apžiūrėti, nusifotografuoti. Dėl patogaus formato tokį leidinį galima įsikišti net į didesnę kišenę“, – sakė A.Bružas.
A.Bružo teigimu, leidinys nuo pat pradžių buvo skirta lietuviams, ypač kauniečiams, kurie dažnai net nežino savo mieste esančių objektų istorijos. Todėl kol kas išleistas tik lietuvių kalba.
„Bet, pavyzdžiui, Vilniaus gidą jau išleido viena privati Vokietijos leidykla. Manau, ir Kauno architektūrą pristatantis leidinys gali sudominti ne vien vietinius, bet ir užsienio leidėjus“, – įsitikinęs vienas iš leidinio autorių.
Turistams įdomių naujų pastatų nedaug, bet yra
Kauno architektūros gide A.Bružas sudarė moderniąją miesto architektūrą pristatančią dalį. Pasak jo, vienas svarbiausių pastatų, atsiradusių 1991-2015 metais, yra Kauno „Žalgirio“ arena (jos autoriai architektai Eugenijus Miliūnas, Algimantas Bublys, Aurimas Ramanauskas ir kiti).
-
Tarpukario architektūra Kaune daug įdomesnė nei Briuselyje, Varšuvoje ar Londone, tačiau vargu ar tai įvertins UNESCO
-
Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąraše – trys nauji statiniai
-
Ekologiškos gyvensenos pavyzdys – ikoniška šiuolaikinė architektūra
-
Architektas A.Karalius: viešųjų tualetų trūkumas – posovietinės šalies požymis
-
Pirmąkart išleidžiamas Kauno architektūros gidas bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje
„Ji Kaunui svarbi ne dėl architektūros, bet visuomeninės reikšmės. Be to, kuriant areną buvo puikiai išspręsta technologinė projekto dalis. Nors ryškesnės išorės raiškos trūksta“, – sakė A.Bružas.
Kaune, kaip ir kituose šalies miestuose per daugiau nei 20 metų buvo pastatyta įvairių tipų architektūros pavyzdžių. A.Bružo teigimu, galima net įžvelgti tam tikras statybos bangas, kuriose dominavo komercinė ir pramoninė, gyvenamoji, visuomeninė architektūra.
Jis pastebėjo, kad kai kurie iš šiuo laikotarpiu Kaune iškilusių statinių nepadarytų gėdos žymiai turtingesnėms valstybėms. Vis dėlto išskirtinės architektūros objektų, dėl kurių būtų verta specialiai aplankyti Kauną, mažoka, neslėpė architektūrologas.
Pašnekovo teigimu, iš pramoninės architektūros objektų reikėtų paminėti vartų surinkimo fabriką „Ryterna“ (architektas Dalius Šarakauskas), bulvių traškučių gamyklą „Kraft Jacobs Lietuva“ (architektai Tomas Kriaučiūnas, Vygintas Merkevičius).
Iš komercinės architektūros – architekto Gedimino Jurevičiaus kolektyvo sukurtą prekybos centrų „Maxima“ koncepciją, automobilių saloną „Sostena“ (architektas Algimantas Kančas), apdailos prekių saloną „Iris“ (architekto Audrio Karaliaus kolektyvas), viešbučius „Kaunas“ (architektas Virginijus Juozaitis) ir „Santaka“ (architektai Jurgis Rimvydas Palys, Jonas Audėjaitis).
Iš visuomeninės paskirties pastatų – architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės kolektyvo sukurtą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto biblioteką, Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centrą ar Mokslo, studijų ir verslo centrą KTU miestelyje.
Iš administracinių – verslo centrą „1000“ (architekto Rimo Adomaičio grupė), bendrovės „German Invest“ pastatą A.Mickevičiaus gatvėje (architektai Vaidotas Kuliešius, Gediminas Natkevičius) bei miesto pakraštyje įsikūrusią „Lemorą“ (architektas Ramūnas Raslavičius).
Įdomūs ir naujieji sakraliniai pastatai, pavyzdžiui: Šv. Dvasios bažnyčia Šilainiuose (architekto E.Miliūno grupė) bei Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia Dainavoje (architekto A.Kančo grupė).
Po 1992-ųjų olimpiados Barselona tapo savotiška šiuolaikinės architektūros mylėtojų Meka.
Iš gyvenamosios statybos pavyzdžių A.Bružas išskyrė Kauno architektų Šarūno Kiaunės, Ramūno Raslavičiaus, Dariaus Čiutos, Audrio Karaliaus, Gedinimo Natkevičiaus kolektyvo suprojektuotus privačius bei daugiabučius namus.
„Per šiuos metus atsirado vos vienas naujas šiuolaikiškas kultūros ir meno vietoženklis – pagal G.Janulytės-Bernotienės kolektyvo projektą renovuota M.K.Čiurlionio galerija, papildyta biblioteka“, – apgailestavo pašnekovas.
Šiuolaikinės architektūros Meka – Barselona
Pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, yra išaugęs susidomėjimas modernia ir šiuolaikine architektūra, sakė A.Bružas. Prie to prisidėjo išskirtinių kultūrinių objektų statybos praktika, Vakaruose stebima jau bent kelis dešimtmečius.
Tokių, kaip Georges'o Pompidou centro Paryžiuje, Guggenheimo muziejaus Bilbao mieste ar, pavyzdžiui, Oslo operos ir baleto rūmai. Šie išskirtiniai šiuolaikinės architektūros objektai į miestus dabar privilioja daug architektūros turistų.
A.Bružas atkreipė dėmesį į Barseloną, kurią galima vadinti savotišku fenomenu Europos ar net pasaulio kontekste.
„Po 1992 metų olimpinių žaidynių šis Ispanijos miestas tapo savotiška šiuolaikinės architektūros mylėtojų Meka. Jame projektuoti nuolat kviečiami garsiausi pasaulio architektai. Barselonoje išrenkami ir geriausi šiuolaikinės architektūros kūriniai Europoje, kurių autoriai apdovanojami garbinga Mies van der Rohe architektūros premija“, – pasakojo pašnekovas.
A.Bružo nuomone, geriausi Kauno tarpukario modernizmo pastatai nenusileidžia užsienio pavyzdžiams, įdomi yra ir mūsų tarpukario medinė architektūra.Nors tokio kalibro architektūra ar bent jos svarbos supratimu Lietuva pasigirti kol kas negali, pasauliui įdomūs ir mes.
„Gaila, tačiau Kaune jau praradome nemažai ryškesnių sovietmečio architektūros objektų – buvo perstatytas „Miestprojektas“, nugriautas „Merkurijus“ (abiejų autorius – architektas Antanas Algimantas Sprindys), rekonstruoti prekybos centrai „Girstupis“ (architektai Vytautas Jurgis Dičius, Algimantas Lėckas) bei „Vitebskas“ (architektai Vykis Juršys, Vilius Paipalas)“, – teigė A.Bružas.
Iš šiuolaikinių pastatų greta minėtos „Žalgirio“ arenos užsienyje bene geriausiai žinomas Kauno pastatas yra 2009 metais pastatytas verslo centras „1000“ (architekto R.Adomaičio kolektyvas). Tiesa gana ironiškame kontekste – CNN šį pastatą įtraukė tarp 11 keisčiausių architektūros objektų Europoje.
„Vis dėlto atsidurti greta garsiojo siurrealizmo dailininko Salvadoro Dali fantazijų teatro Figuereso mieste ar secesijos meistro Antonio Gaudi „Casa Mila“ Barselonoje yra tikrai gera reklama. Šis Kauno pastatas taip pat atskleidžia, kad ir šiuolaikinė architektūra gali pasakoti įdomią istoriją“, – sakė architektūrologas.
Kalbėdamas apie Lietuvos moderniąją architektūrą, jis išskyrė architekto Rolando Paleko Saulėtekio miestelyje suprojektuotą Vilniaus universiteto biblioteką, architekto Audriaus Ambraso „Swedbank“ būstinę bei meno ir edukacijos centrą „Rupert‘ Vilniuje, taip pat architekto Donato Rakausko architektūros darbus Palangoje.
Dabartinių miestų įvaizdis persunktas komercija
Pernai disertaciją „Miesto įvaizdį formuojančių šiuolaikinės architektūros vietoženklių reikšmė. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos atvejai“ apsigynęs A.Bružas įsitikinęs – miesto įvaizdis smarkiai priklauso nuo jo architektūros ir nuo atskirų architektūros objektų įvaizdžio.
„Svarbiausias klausimas: kokio miesto įvaizdį norime sukurti? Dabartinis Lietuvos miestų įvaizdis atspindi ryškų visuomenės pokrypį į komerciją, utilitarizmą. Nemanau, kad tai patrauklu“, – sakė A.Bružas.
Pasak jo, kuriant miestus daugiau dėmesio turėtume skirti kultūrai, visuomenės gerovei. Pasitelkę architektūrines ir urbanistines priemones, privalome kurti patrauklią gyvenamąją aplinką, kurioje derėtų naujoji ir istorinė architektūra.
Kaunui – Liono pavyzdys
Kaunui, kaip ir daugeliui kitų šalies miestų, trūksta pirmiausia supratimo, kad svarbi ne vien istorinė, bet ir šiuolaikinė architektūra, mano pašnekovas. Blogiausia, jog to nesuvokia miestų valdžia ir net kai kurie kultūros atstovai.
Kauno valdžia galėtų ne dalinti pažadus, o pasimokyti iš kitų miestų. Pavyzdžiui, perimti patirtį antruoju Prancūzijos miestu užsibrėžusio tapti Liono, kuris, kaip ir Kaunas, įsikūręs ties dviejų didelių upių santaka.
„Be abejo, dalis atsakomybės čia tenka ir pačiam šalies architektūros cechui, kurio nariai kartais leidžia sau nusileisti iki „kvadratų kepėjų“ lygio ir taip devalvuoja savo garbingą profesiją.
Kaip Vasario 16-osios išvakarėse savo kalboje pažymėjo Nacionalinės premijos laureatas vilnietis architektas Rolandas Palekas, architektūra privalo prasidėti nuo idėjos.
O to siekti reikia pirmiausia keičiant ne fasadus ar apdailą, bet mąstymą“, – įsitikinęs A.Bružas.
Jo teigimu, Kaunui labiausiai trūksta sutvarkytų viešųjų erdvių – per nepriklausomybės metus šiuolaikiškai įrengta tik Čečėnijos aikštė (architektas Š.Kiaunė), kuri po atnaujinimo akimirksniu atgijo: čia renkasi šeimos su vaikais, rengiamos bendruomenės šventės.
Kaunui reikėtų ir šiuolaikinio meno centro, o ypač – supratimo, jog būtina atvesti miestiečius bei Kauno svečius prie vandens ir „užkurti“ čia visuomeninį gyvenimą.
„Miesto valdžia galėtų ne aklai dalinti pažadus, o pasimokyti iš miestų, kurių vadovai spėja nuveikti reikšmingus darbus. Pavyzdžiui, perimti patirtį antruoju Prancūzijos miestu užsibrėžusio tapti Liono, kuris, kaip ir Kaunas, įsikūręs ties dviejų didelių upių santaka“, – kalbėjo architektūrologas.
„Serga“ architektūrinėmis kelionėmis
Lietuvos moderniaja architektūra besidomintis mokslininkas juokiasi paklaustas apie tai, kas jam svarbiausia kelionėse. „Sergu architektūrinėmis keliomis“, – nusistatė diagnozę.
Pasak A.Bružo, po kelionių jam tapo akivaizdu, kad gera architektūra į miestą gali pritraukti ne tik turistų, bet ir paskatinti žmones čia apsigyventi. Tai ypač svarbu tarpmiestinėje konkurencinėje kovoje, miestų ekonomikai bei klestėjimui.
„Vis dėlto toks įvaizdžio kūrimas duoda tik greitą efektą. Svarbiau yra nuosekliai kurti humanišką ir patrauklią aplinką. Dar geriau, kai viskas daroma sykiu.
Pavyzdžiui, Barselona šiuolaikinio meno muziejų MACBA pastatė ne vien norėdama naujo šiuolaikinio meno vietaženklio, bet ir pagerinti prastą greta miesto centro esančio gyvenamojo rajono reputaciją.
Portas savo šiuolaikiškus muzikos namus „Casa da musica“ pasistatė ne vien puoselėdamas muzikos meną, bet norėdamas atgaivinti merdinčią periferinę miesto dalį. Tokių šiuolaikinių miesto kūrimo pavyzdžių pilna. Dažniausia jie pasiteisina“, – sakė A.Bružas.
Besidomintiems architektūra, mokslininkas siūlė su Vilniaus ir Kauno architektūros gidais pasivaikščioti po šiuos miestus. Taip pat aplankyti Barselonos, Amsterdamo, Paryžiaus, Liono bei kitus „kūrybinius miestus“, kurių istorinė aplinka dažnai organiškai papildyta šiuolaikinių architektūros akcentų.
„Jie praturtina miesto kraštovaizdį. Tokia kryptimi palinkėčiau eiti ir kuriant Lietuvos miestus“, – pokalbį baigė pašnekovas.
