Apie tai, kaip seni dokumentai yra transportuojami ir eksponuojami bei kas nutiktų palietus istorinį dokumentą pirštais, 15min kalbėjosi su vienu daugiausia Lietuvoje šia tema papasakoti galinčių asmenų – Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Ramojumi Kraujeliu.
– Žiniasklaidoje skelbta informacija, kad Nepriklausomybės aktui bus užtikrintas mikroklimatas, buvo užsakyta speciali vitrina. Sakykite, koks bus tas mikroklimatas?
– Visų pirma turėkime mintyje, kad Nepriklausomybės aktas yra XX a. pradžios dokumentas. Jis nėra ypatingai trapus. Tarkime, įsivaizduokite senuosius dokumentus, pavyzdžiui, papirusus, kurių mes Lietuvos archyvuose neturime, arba viduramžių dokumentus, pergamentus ir panašiai. Tai va, jiems saugoti tikrai reikėtų išskirtinių sąlygų.
XX a. dokumentams tokių specialių, išskirtinių sąlygų kaip ir nereikia. Bet derybų su Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Politiniu archyvu metu panaudos sutartyje iš jų pusės buvo įrašyti labai konkretūs reikalavimai akto apsaugai ir eksponavimui. Tarp jų įtrauktas ir reikalavimas palaikyti reguliuojamą mikroklimatą.
Mikroklimatas apima santykinę oro drėgmę ir temperatūrą. Egzistuoja tarptautiniai standartai, kurių laikomasi ir šiuo atveju. Oro, kuriame saugomi popieriniai dokumentai, santykinė drėgmė turi būti apie 50 procentų, o oro temperatūra turėtų būti apie 20 laipsnių.
Oro, kuriame saugomi popieriniai dokumentai, santykinė drėgmė turi būti apie 50 procentų, o oro temperatūra turėtų būti apie 20 laipsnių.
Be to, kaip ir visų eksponuojamų dokumentų atveju, eksponuojant aktą turi būti atitinkamas apšvietimo lygis. Bendras apšvietimo lygis negali viršyti 50 liuksų. Taip pat turbūt žinote, kad paprastai muziejų eksponatai ir dokumentai su blykste negali būti fotografuojami, nes tai jiems kenkia. Šiuo atveju yra taip pat.
Saugoti dokumentą reikia ir nuo tiesioginės dienos šviesos. Muziejų ekspozicijose tiesiai prieš saulę niekas niekada originalių dokumentų nededa, taip yra ir šiuo atveju.
Tokios yra pagrindinės sąlygos. Signatarų namai užsakė specialią spintą, kurioje bus eksponuojamas aktas. Ši spinta pagaminta Slovėnijoje, ji turi specialią autonominę mikroklimato palaikymo įrangą. Šios įrangos lankytojai nematys, bet ją naudojant mikroklimatą kasdien bus galima stebėti, kontroliuoti. Ir Vokietijos pusė galės matyti, kad viskas tvarkoje, nes pagal sutartį numatyta, kad Vokietijos pusė gali kontroliuoti tiek saugumo, tiek apsaugos priemonių taikymą.
– Kokį pavojų kelia pernelyg ryški šviesa tokiems dokumentams? Raidės gali išblukti?
– Dokumentui būnant ryškioje šviesoje, pamažu blunka rašalas. Be to, šviesoje, ypač tiesioginiuose saulės spinduliuose, popieriaus kokybė prastėja ir jis darosi trapus. Tai viena priežasčių, kodėl net ir didžiausiose galerijose originalūs dokumentai įprastai nėra eksponuojami ištisus metus, be jokių pertraukų.
Jei pažiūrėjus į Jūsų klausimą žaismingiau, siūlau pasižiūrėti filmą „Kodas: L.O.B.I.A.I“ su Nicholu Cage'u apie tai, kaip saugoma JAV Nepriklausomybės deklaracija, kokia ten yra įranga, kokios priemonės. Kaip kiekvieną naktį tas dokumentas yra grąžinamas į saugyklą „pailsėti“ ir tik dieną yra iškeliamas į vitriną.
– Kokios būklės Nepriklausomybės aktas yra dabar? Ar per 100 metų atsirado įplėštų puslapių ar kitų pažeidimų?
– Kiek mes jį apžiūrėjome, tai jis yra tikrai geros būklės. Vokietijos pusė jį, kas irgi yra pakankamai retas dalykas, sutiko išsegti iš bylos, kurioje jis buvo saugomas. Jis nebuvo perduotas su visa byla, buvo perduoti tik du lapai.
Tai lydraštis, pasirašytas Vokietijos diplomato von Bonino persiunčiant Lietuvos Tarybos nutarimą į Vokietijos Reichskanceliariją, ir pats aktas. Vokietijos pusė abu lapus traktuoja kaip vientisą dokumentą. Nėra taip, kad lydraštis ir Tarybos nutarimai būtų du atskiri dokumentai. Vokietijos pusė traktuoja, kad dokumento ir lydraščio atsieti negalima.
Abiejų dokumentų būklė yra pakankamai gera. Vizualiai, kiek mes matome, nėra jokių įplėšimų, įtrūkimų. Bet turėkime mintyje – tai yra XX a. pradžios dokumentas. Skamba paradoksaliai, bet XX a. pradžios dokumentai buvo sudaromi ant geresnės kokybės popieriaus, net ir rašalo kokybė buvo geresnė negu, tarkime, XX a. vidurio, po II pasaulinio karo sudarytų dokumentų.
Pokario dokumentai, tarp jų ir saugomi mūsų pačių archyvuose, yra bene prasčiausios būklės, nes ir popieriaus trūko, ir spausdinimo mašinėlės dažnai spausdino neryškiai, ir dokumentai trupėdavo, ir panašiai. O XX a. pradžia buvo palankus laikotarpis dokumentams.
– Kol aktas buvo saugomas Vokietijoje, kaip atrodė patalpa, kur jis buvo saugomas? Ar archyvą galima įsivaizduoti kaip didžiulę saugyklą su dokumentų prikrautomis spintomis?
– Vokietijoje dokumentų saugyklos atrodo panašiai kaip ir Lietuvoje. Girdėjome profesoriaus L.Mažylio akto suradimo istoriją. Politiniame archyve, yra skaitykla, kur skaitytojai susipažįsta su mikrofilmuotais dokumentais. Iš saugyklos originalių dokumentų niekas į skaityklas šiaip sau neneša. Jie guli saugiai sudėti.
Dokumentų pakėlimo ir parengimo transportavimui procedūra atrodo labai panašiai visame pasaulyje. Archyvarai pakelia, peržiūri bylą, įvertina jos įrišimą, ar įmanoma iš jos išrišti konkretų dokumentą.
Kartais, kalbant apie XVI ar XVII a. knygas, pasitaiko, kad jau pats įrišimas būna didelė vertybė, viršeliai būna prabangūs, paauksuoti. Tokį viršelį plėšyti ar pjaustyti niekam nekiltų ranka. Tai va, pakėlę bylą, archyvarai žiūri, vertina jos būklę ir tada nusprendžia, kokiu būdu ją būtų galima transportuoti, išardyti ir panašiai.
Apskritai verta turėti omenyje, kad dokumentų saugyklos ir apsaugos standartai visur – Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje, Rusijoje ar kur kitur – atrodo maždaug vienodai.
– Kaip aktas buvo transportuojamas iš Vokietijos į Lietuvą? Kur jis kelionės metu buvo laikomas?
– Čia galiu papasakoti vieną dalyką – akto perdavimo Lietuvai išvakarėse mums susitikus su Vokietijos ambasadore bei paklausus, kaip aktas buvo gabenamas ir kur bus saugomas naktį prieš perduodant Prezidentūrai, Vokietijos atstovai labai mandagiai, su šypsena atsakė: tai mūsų tarnybinė paslaptis.
Akto perdavimo Lietuvai išvakarėse mums susitikus su Vokietijos ambasadore bei paklausus, kaip aktas buvo gabenamas ir kur bus saugomas naktį prieš perduodant Prezidentūrai, Vokietijos atstovai labai mandagiai, su šypsena atsakė: tai mūsų tarnybinė paslaptis.
Ir kur naktį jis buvo saugomas, mes nežinome. Gal tai buvo Vokietijos ambasada, gal ambasadorės rezidencija, gal visiškai kita vieta.
Transportuojant aktas, kaip ir visi svarbūs dokumentai, buvo įdėtas į specialų kietą kartoninį dėklą. Toks dėklas kelionės metu neleidžia dokumentui pajudėti, jį išlaiko tvirtai suspaustą. Tas dėklas yra dedamas į paminkštintą dėžę, ir paminkštintoje dėžėje yra transportuojamas. Tai įprasta muziejinių ir archyvinių vertybių transportavimo praktika.
– O Prezidentūroje akto ceremonijos perdavimo metu jis buvo perduotas su visu dėklu?
– Taip. Mes aktą gavome su visu dėklu, ir grąžinti jį turėsime su tuo pačiu dėklu. Iš Prezidentūros jis saugiai, tik nesakysiu, kada ir kokiu būdu, nukeliavo į Signatarų namus. Šiuo metu aktas jau yra Signatarų namuose, ten sekmadienį jį paruoš galutinei ekspozicijai.
– Kaip aktas bus perkeltas iš dėklo į spintą, kurioje bus eksponuojamas? Ar jį, pavyzdžiui, galima liesti ir imti rankomis, o gal reikia specialių pirštinių?
– Dokumentą paliesti tikrai galima, nuo vieno prisilietimo nieko blogo nenutiks. Bet visi svarbesni ir trapesni dokumentai paprastai yra kilnojami su medvilninėmis pirštinėmis, tai darant atsargiai. Ir Prezidentūroje darbuotojai, kurie prižiūrėjo dokumentą, taip pat mūvėjo baltas pirštines.
Tai normali archyvinė praktika, kad ant akto neatsirastų pašalinių pirštų antspaudų. Be to, ant žmogaus pirštų gali būti riebalinių dėmių. Pirštinės apsaugo, kad riebalų pėdsakai, kitos medžiagos nepatektų ant dokumento.
– Tikriausiai stengiamasi, kad patį aktą net ir su pirštinėmis liesti ar judinti prisireiktų kuo mažiau?
– Be abejo. Kiekvienas dokumento pajudėjimas jam yra papildoma rizika. Viena iš panaudos sutarties sąlygų ir buvo, kad dokumentas nebūtų vežiojamas po visą Lietuvą.
Manęs žurnalistai jau klausė – kodėl nebuvo susitarta, kad aktas po kažkiek laiko iš Vilniaus būtų pervežtas į Kauną, Klaipėdą, vežiojamas po regionus, kad jį pamatytų visa Lietuva? Atsakymas labai paprastas – kiekvienas judesys, gabenimas viena ar kita kryptimi sveikatos dokumentui tikrai neprideda.
– Kiek laiko Aktas pagal dabartinį planą bus eksponuojamas Vilniuje?
Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų pasirašytoje panaudos sutartyje yra numatyta, kad kas metus ši sutartis gali būti pratęsiama, o maksimalus panaudos laikotarpis yra iki penkerių metų.
Sutarta, kad šiemet iki lapkričio vidurio aktas bus eksponuojamas Signatarų namuose, o tada jis porai mėnesių grįš į archyvą Lietuvoje. Per tą laiką su Vokietijos puse bus sutarta, kur ir kokiomis sąlygomis jis bus eksponuojamas kitąmet.
Sutarta, kad šiemet iki lapkričio vidurio aktas bus eksponuojamas Signatarų namuose, o tada jis porai mėnesių grįš į archyvą Lietuvoje. Per tą laiką su Vokietijos puse bus sutarta, kur ir kokiomis sąlygomis jis bus eksponuojamas kitąmet.
Jei Signatarų namai neužsidarys rekonstrukcijai, gali būti, kad vėl bus eksponuojamas Signatarų namuose. Bet gali būti sutarta ir dėl kitos vietos. Pagal panaudos sutartį taip pat numatyta galimybė 2022 m., kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė, eksponuoti aktą ir Kaune.
– Ar egzistuoja konkretus valandų skaičius, kiek laiko per parą aktas gali būti eksponuojamas? Trys, penkios, aštuonios valandos ar panašiai?
– Tokio skaičiaus niekur nėra nustatyta, bet vadovaujamasi protingumo kriterijais. Nebus taip, kad muziejus dirbtų 24 valandas per parą. Jei pažiūrėtume į muziejaus darbo laiką, tai turbūt būtų iki dešimties valandų per dieną, nuo 10 val. iki 18 val. kasdien, išskyrus pirmadienius.
– Aktą apdraudė „Lietuvos draudimas“. Suprantu, kad draudimo sumos ir visų sąlygų atskleisti negalite, bet gal yra įdomesnių, išskirtinių draudimo sutarties punktų, kuriuos galėtumėte įvardinti?
– Galiu pasakyti, kad bent dvi draudimo bendrovės siūlėsi tiesiog padovanoti akto draudimą. Bet „Lietuvos draudimas“ pasiūlė kompleksinį draudimą – ne tik apdrausti patį dokumentą kaip vertybę ar turtą, bet ir papildomai apdrausti kitas rizikas, susijusias su dokumento eksponavimu ir saugojimu. Jei dėl netikėto įvykio nukentėtų Signatarų namai, archyvo pastatas ar kita akto saugojimo vieta, būtų atlyginama ir tokia žala.
Bet to, nuo nelaimingų atsitikimų, tokių kaip traumos, yra papildomai apdrausti ir Signatarų namų ar kitos akto saugojimo vietos lankytojai bei darbuotojai.
– Kas vyks, praėjus penkeriems metams? Aktas bus grąžintas Vokietijai ir vokiečiai organizuos jo pergabenimą atgal į Vokietiją?
– Taip. Bus pasirašytas perdavimo-priėmimo protokolas ir vokiečiai nuspręs, kaip jie jį transportuos.
– Minėjote, kad negalite pasakyti, kaip ir kada aktas iš Prezidentūros pasiekė Signatarų namus. Ateityje, kai aktas bus transportuojamas, tarkime, į archyvus, tai tikriausiai irgi vyks slaptai?
– Kažko ypatingai slapto čia nėra, bet, pasakysiu taip: mes tikrai neviešinsime šios informacijos. Tikrai nebus taip, kad paskelbsime, jog toks ir toks automobilis veš aktą tokiu ir tokiu maršrutu. Tokių detalių nenorime atskleisti dėl paties Akto saugumo.
Tačiau galiu pasakyti, kad yra nusistovėjusi praktika, kaip saugiai pervežti archyvinius dokumentus. Pavyzdžiui, kiitą savaitę iš Rygos į Lietuvą bus atvežtas originalus Gedimino laiškas. Tai 1323 m. sausio 25 d. laiškas, kuriame pirmąkart Vilnius paminėtas kaip sostinė. Tai unikalus dokumentas, archyvinė vertybė, ir jį latviai sutinka paskolinti Lietuvai. Jis bus eksponuojamas Nacionaliniame dailės muziejuje.
Taigi, istoriniai dokumentai kartais keliauja. Bet ta keliavimo, eksponavimo praktika nėra dažna. Įprastai, kai prireikia, archyvai keičiasi skaitmeninėmis kopijomis. Ir tai kuo toliau, tuo labiau populiarėja. Atspausdinus aukštos kokybės skaitmeninę kopiją, kartais ne specialistas net neatskirs, kur originalas, o kur ne.
