– Ar pamenate tą akimirką, kai sužinojote, jog popiežius jus skiria vyskupu? Ką tuo metu jautėte, ką galvojote?
– Ruošdamasis vyskupo šventimams jaučiau didelę ramybę. Iš tiesų svarbiausias apsisprendimas mano gyvenime buvo tapti kunigu. Tai pasirinkimas sekti Kristumi, kad ir kur Jis vestų. Būti vyskupu – tai didelė atsakomybė. Bet priėmiau šią atsakomybę žinodamas, kad, kai Dievas pakviečia kokiu nors keliu eiti, Jis duoda ir jėgų. Jis eina kartu.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus vyskupu?
– Dar prieš apsispręsdamas būti kunigu, ruošiausi pokalbiui dėl paaukštinimo korporacijoje IBM, kur tuo metu dirbau. Naktį prieš pokalbį susirašiau ant lapo visus dalykus, kuriuos norėčiau darbe daryti: mokyti, tyrinėti teisę, vadovauti, padėti žmonėms... Ten buvo įvairių dalykų, bet atidžiau pažiūrėjęs į tą sąrašą pamačiau, kad visi jie sudaro kunigo pašaukimą. Jau anksčiau svarsčiau, ko Dievas iš manęs laukia, bet tą kartą supratau, kad ir aš pats to noriu.
Visi tie dalykai, kurie domino nuo jaunystės, ir patirtis, kurią įgijau dalyvaudamas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje, kitose jaunimo organizacijose, dirbdamas IBM, man labai praverčia dabar, būnant vyskupu.
Kai žiūriu į savo gyvenimą, į savo pašaukimo kelią, jis man atsiskleidžia kaip didelis nuotykis, į kurį Dievas mane pakvietė. Kiekvienas žmogus, kuris atsiliepia į Dievo kvietimą, neišvengiamai leidžiasi į didįjį nuotykį, nes Dievas sugalvoja didesnių dalykų negu žmogus sugalvotų. Niekada nežinai, kas dar laukia už posūkio.
– Kokia yra vyskupo misija Bažnyčioje?
Kai žiūriu į savo gyvenimą, į savo pašaukimo kelią, jis man atsiskleidžia kaip didelis nuotykis, į kurį Dievas mane pakvietė.
– Svarbiausia vyskupo misija yra skelbti žinią, kad Dievas tapo žmogumi, mirė ir prisikėlė tam, kad mus išgelbėtų iš nuodėmės ir mirties ir atvertų kelią į amžinąjį gyvenimą Dievo meilės pilnatvėje. Vyskupas taip pat atsakingas už tai, kad išsaugotų ir perduotų Kristaus mokslą. Vyskupu tampama per kito vyskupo rankų uždėjimą šventimų metu. Šiuo rankų uždėjimu nuo apaštalo Petro laikų yra perduodama apaštalų misija. Petras savo misiją gavo iš Kristaus. Petras perdavė šią misiją uždėdamas rankas ant kai kurių kitų mokinių, kurie tapo pirmaisiais vyskupais. Ir taip nuo Petro jau du tūkstančius metų rankų uždėjimu perduodama ši misija.
Labai gražiai apie vyskupo tarnystę yra pasakęs arkivyskupas Teofilius savo ingreso laiške: „Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų išganymu, pavesta būti Jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti Jūsų ir tėvu, ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę.“
– Kodėl yra sakoma „vyskupo tarnystė“? Ką tai reiškia šiandien?
– Vyskupo šventimų metu yra sakomi tokie žodžiai: „Prisimink, kad esi paimtas iš žmonių ir žmonėms paskirtas padėti siekti Dievo. Vyskupo vardas nurodo ne garbę, o pareigą, ir vyskupas turi daugiau padėti nei vadovauti. Nes, pagal Mokytojo įsakymą, kas yra didesnis, turi būti mažesnis, ir vyresnysis turi būti kaip tarnas.“
Kai ruošiausi priimti vyskupo šventimus, sužinojau apie ilgus metus gyvavusią tradiciją laikyti tikrą Kristaus Kryžiaus relikviją vyskupo kryžiuje, kurį kiekvienas vyskupas nešioja ant kaklo. Tai daug pasako: Būk kaip Kristus, kuris persijuosė rankšluosčiu ir plovė savo mokiniams kojas; kuris mirė, kad kitus išgelbėtų.
Paprastai sakant, arkivyskupas – tai vyskupas, turintis daugiau darbo.
Kiekvienas pašaukimas yra tarnystė. Kai katalikai sako šį žodį, jie turi omenyje savęs dovanojimo aspektą. Šeima yra sutuoktinių savęs dovanojimas vienas kitam ir vaikams, kunigystė ir vienuolystė yra savęs dovanojimas Dievui, bet kartu ir žmonėms. Iš tiesų žmogiškumas labiausiai išsiskleidžia tada, kai žmogus laisva valia save dovanoja kitam. Ką reiškia save dovanoti? Tai reiškia savo laiką, jėgas, pastangas skirti dėl kito žmogaus gėrio.
Vyskupų pašaukimui šis tarnystės aspektas yra ypač svarbus, nes vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. Apaštalų, kuriems Kristus Paskutinės vakarienės metu nuplovė kojas ir pasakė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“
– Kuo skiriasi vyskupas nuo arkivyskupo?
– Paprastai sakant, arkivyskupas – tai vyskupas, turintis daugiau darbo [juokiasi – aut.]. Vyskupas vadovauja vyskupijai, o arkivyskupas – arkivyskupijai. Vyskupija ar arkivyskupija – tai teritorinis-administracinis Bažnyčios suskirstymas. Arkivyskupijos paprastai būna didesnės vyskupijos. Yra keletas kitų skirtumų, kuriuos apibrėžia Kanonų teisė. Retais atvejais, pavyzdžiui, Teofiliaus Matulionio, arkivyskupo titulas yra skiriamas vyskupui už ypatingus nuopelnus, nors jis ir nevaldo arkivyskupijos.
– Ką reiškė būti vyskupu sovietinio režimo metu?
Tikrai įspūdingas liudijimas yra vyskupo Teofiliaus laiško vieta, kur jis dėkoja Dievui už jo gerumą, kad šis leidžia vyskupams ir kunigams būti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje: „Kur avys – ten ir ganytojai“.
– Genocido aukų muziejuje Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose, yra viena kamera, kurioje kabo vyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus ir Pranciškaus Ramanausko nuotraukos. Liūdnai juokaujant, būtų galima pasakyti, kad sovietmečiu svarbiausia vyskupų rezidencija Lietuvoje buvo KGB kalėjimas. Vincentas Borisevičius sušaudytas, Mečislovas Reinys mirė kalėjime, Pranciškus Ramanauskas iškalėjo dešimt metų, o vyskupas Teofilius kalėjimuose ir lageriuose praleido šešiolika metų.
Tikrai įspūdingas liudijimas yra vyskupo Teofiliaus laiško vieta, kur jis dėkoja Dievui už jo gerumą, kad šis leidžia vyskupams ir kunigams būti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. „Kur avys – ten ir ganytojai“, – rašo vyskupas Teofilius. Dėkoja už tai, kad yra kalėjime, nes gali būti kartu su tauta, su savo tikinčiaisiais ten, kur sunkiausia!
Vis dėlto šalia šio kankinystės momento, reikia nepražiūrėti ir kito – lyderystės aspekto. Lietuvos vyskupai sovietmečiu susilaukė represijų ne šiaip sau – jie sąmoningai apsisprendė ir ėmėsi veiksmų nebūti sovietinės valdžios įrankiais tautai valdyti. Galėjo nuspręsti ir kitaip. Sovietų valdžia spaudė vyskupus išleisti atsišaukimą į partizanus, raginti juos sudėti ginklus, siūlė įkurti Lietuvoje „Nacionalinę Bažnyčią“, atsiskyrusią nuo visuotinės Romos Katalikų Bažnyčios. Jei vyskupai būtų sutikę, būtų galėję ramiai ir patogiai gyventi, retkarčiais iš „Nacionalinės Bažnyčios“ sakyklų paragindami gerbti ir laikytis komunistinės valdžios nurodymų.
Jie ne tik nesutiko kolaboruoti, bet ir gynė tikinčiųjų teises rašydami aukščiausiems Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos pareigūnams protesto laiškus, ragindami kunigus toliau mokyti vaikus katekizmo, o svarbiausia – likti kartu su tikinčiaisiais ir jiems tarnauti, kad ir kas nutiktų.
Tikrai įkvepianti vyskupo Teofiliaus savybė yra jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda.
Kiek man žinoma, vyskupas Teofilius 1944–1946 m. įvairiems Sovietų Sąjungos pareigūnams parašė bent 13 raštų protestuodamas prieš bažnyčių ir koplyčių uždarinėjimą, kunigų areštus, draudimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir tikinčiųjų persekiojimą. Ir visa tai jis darė, nors jau žinojo sovietinio lagerio duonos skonį. 1946 metų pabaigoje, būdamas 73-ejų metų, jis vėl areštuojamas ir dar dešimčiai metų pasiunčiamas į sovietinius lagerius.
– Kokios vyskupo Teofiliaus Matulionio savybės jus patį labiausiai įkvepia? Ko iš jo mokotės?
– Tikrai įkvepianti vyskupo Teofiliaus savybė yra jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Ir iš šio pasitikėjimo gimusi gili vidinė ramybė. Jis tikrai mokėjo į viską žiūrėti ramiai. Tai nebuvo rezignacija, rankų sudėjimas – iki pat mirties jis dėl tiesos kovojo, bet kartu priimdavo viską, kad ir kas tai būtų: vyskupo sostas ar kalėjimo gultas, lageris ar tremtis. Darė, ką galėjo, bet visada pridurdavo: „Tebūnie, Dieve, Tavo valia.“ Jo laiškuose artimiesiems iš Invalidų namų Mordovijoje matyti, kaip jis troško grįžti namo, bet kartu pridurdavo: „Būk valia Tavo, Viešpatie.“
