– Jūsų Ekscelencija, žmonija jau daugiau nei 2 000 metų švenčia Kalėdas. Ar šiemet jos kitokios?
– Reikia pabrėžti, kad šių metų Kalėdos visiškai skiriasi nuo ankstesnių. Turime tokį metą, kai vyrauja labai didelė įtampa tiek dėl karo Ukrainoje, tiek dėl vidinių dalykų. Dabar, kaip niekada, tikėjimo galia yra labai svarbi, nes susiduriame su blogio jėgomis, pats žmogus nebegali su jomis susitvarkyti – tai ima gąsdinti. Todėl kiekvienam mūsų reikia išlaikyti vidinę ramybę, reikia atrasti tai, kas stiprintų mus.
Šių metų Kalėdose galime atpažinti tas pirmąsias Kalėdas, kuomet irgi buvo daug išbandymų ir įtampos. Prisiminkime Jėzaus gimimo istoriją, kaip šventoji šeima, Marijai esant nėščiai, keliavo į Betliejų, nes vyko gyventojų surašymas, kaip, Erodui išgirdus, jog gimė pasaulio Valdovas, buvo žudomi visi gimę kūdikiai, kaip, gelbstint kūdikėlio Jėzaus gyvybę, šventajai šeimai teko bėgti į Egiptą. Šiandienos situacija yra atspindys ano meto įvykių. Visgi turime nepamiršti, kad paskutinį žodį tars ne žudikai, ne tie, kurie priima tokius sprendimus, o tas, kuris sukūrė šį pasaulį, kuris įkvepia gyventi, dovanoja šviesą ir ramybę.
– Jūsų nuomone, ko mus išmokė įvykiai Ukrainoje?
– Tokiuose ekstremaliuose išbandymuose, kaip karas, mes, kaip tauta, galėjome suvokti, kiek daug mes turime – laisvę, sukurtą krašto gerovę, ir kad galime tuo dalintis. Džiugu, kiek daug mūsų žmonių atvėrė savo namų duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, padėjo jiems integruotis, rasti darbą, vaikams mokyklą ar darželį. Tai rodo, kad mūsų tautiečių širdys yra plačios, jei reikia, mes galime susitelkti, ištiesti pagalbos ranką. Šie įvykiai apie mus atskleidė daug dalykų: esame geranoriški ar ne, ar mokame dalintis tuo, ką turime.
– Kai kam Kalėdų šventė asocijuojasi su blizgiais papuošimais, prašmatniomis dovanomis, kalėdiniais vakarėliais. Ar prie Kalėdų dera pompastika?
– Pompastika yra paviršinis dalykas. Džiaugsmas, kurio mes ieškome, yra ne daiktai, jis slypi žmogaus širdyje ir jo santykyje su aplinkiniais bei Dievu. Jei mūsų santykiai yra šilti, mylintys, palaikantys, jei mes patys gebame būti tuo džiaugsmo šaltiniu, tai čia yra tikroji šventės prasmė. Jei apsiribojame tik dovanų įteikimu, o neturime laiko ar noro pabūti kartu, kas iš to? Kalėdos yra vidinis nusiteikimas, o ne blizgi išorė.
– Kinta šeimos vertybių samprata. Anksčiau seneliai, tėvai ir vaikai visi kartu susėsdavo prie Kūčių stalo, dabar nemažai tautiečių per šventes išskrenda linksmintis į užsienį, namie vienumoje palikdami savo tėvus, senelius. Nebėra tos bendrystės. Ką Jūs manote apie tai?
– Manau, žmonės daro eksperimentus su Kalėdomis ir jų tradicijomis. Bet galbūt jie susivoks, kad Kalėdos šiltuose kraštuose neturi to prasmės fono, koks būna, kai visi artimieji susirenka prie vieno stalo. Išvykdami švęsti atskirai, jie praranda galimybę sustiprinti ryšį su tėvais, anūkams susitikti su seneliais. Galbūt žmonės išvargo per pandemiją ir dabar nori atsigriebti už prarastas galimybes? Tikiuosi, kad tai laikina tendencija.
– Neseniai Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, atskleidęs, kad tautiečiai žodžius „Aš tave myliu“ dažniau sako savo augintiniams nei tėvams. Apie ką tai byloja?
– Čia tokia dviprasmiška situacija. Mes neturime įpročio tėvams padėkoti, jų atsiprašyti, mamai ar tėčiui pasakyti, kad juos mylime. Gal čia nuo ankstesnių laikų tai užsilikę, nes anuomet reikšti jausmus nebuvo įprasta. Mes to dabar mokomės.
Kita vertus, jei žmogus savo augintiniui sako „Aš tave myliu“, jis jau eina teisinga linkme, gal tai bus akstinas tuos žodžius ištarti ir savo artimiesiems.
– Teko girdėti vieno kunigo pamąstymus, kad tapome proginiai žmonės – į bažnyčią užsukame tik per Kalėdas ir Velykas, labdarą prisimename tik gruodį, dėmesį artimiesiems parodome irgi tik per šventes. Kaip tai pakeisti? Kiek tame yra svarbus dvasininkų vaidmuo?
– Mes laimingi tampame, kai ištiesiame pagalbos ranką, kai dovanojame dėmesį ir savo širdį. Jei tai darome tik per Kalėdas, mes nuskurdiname save, nes nepatiriame to jausmo nuolatos. Dvasininkai yra tam, kad primintų tai ir kviestų kurti šiltesnį, gilesnį santykį su aplinkiniais ir, žinoma, su Dievu.
Darydami gera galėtume dažniau turėti tą kalėdinę nuotaiką, Kalėdos būtų besitęsiantis dalykas, o ne proginis įvykis. Ta kalėdinė dvasia turėtų įaugti į mūsų kasdienybę.
– Jūs ne kartą lankėtės Kėdainių krašte. Kokį įspūdį paliko mūsų rajono žmonės?
– Apsilankydamas Kėdainiuose visada pasidžiaugiu, nes čia yra bendruomeniškumo kultūra. Ir bažnyčios gyvenime matau įvairių iniciatyvų. Labai džiaugiuosi Carito jaunimu, kuris išsiskiria arkivyskupijos kontekste, gera matyti, kaip jauni žmonės įsitraukia teikiant pagalbą žmonėms. Sinodo darbe kėdainiečiai irgi buvo aktyvūs.
– Ko norėtumėte palinkėti artėjančių Kalėdų proga?
– Linkiu visiems pirmiausia pastebėti tai, kas mūsų gyvenimą daro gražesnį, teikia daugiau vilties, džiaugsmo ir ramybės, nesusikoncentruoti tik į tamsumą, nesėkmes, aplink tvyrančią įtampą, bet mokėti džiaugtis dalykais, kurie žmogui yra dvasinė parama. Įsileiskime Dievą į savo širdį, atverkime jam savo namų duris. Patirkime jo artumą.
Mokėkime pastebėti kitą žmogų, padovanoti jam šiltą žodį, pagirti, padrąsinti, paguosti. Gyvenkime taip, kad kalėdinis džiaugsmas mūsų širdyse būtų nuolatos.
